Rūta Oginskaitė, Salonikai (Graikija)
Teatru besirūpinančioje Graikijoje savaitgalį pagerbti geriausi Europos scenos meistrai
 |
| Makedonijos studijų draugijos teatras |
Kelionė į tą miestą, kuriame teikiama Europos teatro premija, lietuvių trupėms paprastai būna ilga ir sudėtinga. Lyg tyčia. Gal tai lyg simbolis nelengvo kelio, kurį tenka nueiti, kad taptum ne tik pastebėtas, bet ir įvertintas tarptautiniu mastu. Paties įvertinimo laikinumą šiųmečio festivalio mieste Salonikuose irgi matai apčiuopiamai.
Štai eini į konferenciją, skirtą lenkų režisieriui Krzysztofui Warlikowskiui – jam vakar buvo įteikta „Europos teatro naujosios realybės“ premija, – ir matai, kad jis, apsuptas savo aktorių, stovi ant laiptų ties įėjimu. Visi, kurie renkasi į tą konferenciją, kur bus nuosekliai nagrinėjama K.Warlikowskio kūryba, pastebi jį ir elegantiškai sako vieni kitiems: „Warlikowskis? Čia jis. Šitas? Taip taip“.
Tai iš ryto. O popiet – simpoziumas, skirtas prancūzų aktoriui ir režisieriui Patrice´ui Chereau, kuriam vakar buvo įteiktas Europos teatro prizas. Visi pastebi tik P.Chereau. K.Warlikowskis – jau minios dalis, nebe herojus.
Jie nesijaučia vieniši
Į K.Warlikowskio spektaklį „Apvalytieji“ pagal Sarah Kane pjesę netilpo visi norintys, nors buvo arti vidurnakčio, o spektaklis truko dvi su puse valandos. „Sirenų“ žiūrovai „Apvalytuosius“ prisimena. Šio režisieriaus kūryba provokuoja Lenkijoje konfliktiškiausias nuomones. Tai liudijo kalbėjusieji Salonikuose.
„K.Warlikowskio teatras yra kitoks, ir tai svarbiausias jo bruožas. Tai padeda suprasti, kas yra įprasta, ko tai verta“, – sakė aktorius Andrzejus Chyra. Kitoks – nebūtinai dėl to, kad K.Warlikowskis išdrįso kalbėti apie homoseksualus, kas katalikiškoje Lenkijoje tebėra tabu. Visuomenėje, pilnoje baimių, įtarumo, nepasitikėjimo, esama nemažai tabu – net ir pati tos visuomenės būsena.
Aktorius Jacekas Poniedzialekas, vaidinantis K.Warlikowskio spektakliuose, pabandė suformuluoti, ką svarbiausia jie nori pasakyti savo žiūrovams: „Mes visada kalbame apie meilę. Aiškiai, tiesiogiai ar ne, bet apie tai“. Austrų kilmės aktorė Renate Jett, aštuntus metus bendradarbiaujanti su K.Warlikowskiu, tvirtino, kad jų kuriami spektakliai padeda įveikti vienišumą. O garbaus amžiaus prancūzų profesorius, teatro kritikas Georges´as Banu prisipažino, kad, žiūrėdamas K.Warlikowskio kūrybą, jis atjaunėja ir nebesijaučia „toks reakcingas, kaip matydamas kitų tos kartos režisierių darbus“.
 |
| Režisieriui Krzysztofui Warlikowskiui įteikta „Europos teatro naujosios realybės“ premija |
Kuklus ir darbštus kūrėjas
Festivalyje šeimininkauja jau minėta Tarptautinė teatro kritikų asociacija. Todėl čia programa sudaryta ne tik iš spektaklių, bet ir iš daugybės šnekėjimo apie spektaklius ir jų autorius. Iš to, kas simpoziumuose kalbėta apie Europos teatro prizo laureatus, vėliau sudaromos dvikalbės knygos – tie patys tekstai angliškai ir prancūziškai. Atvažiuoji į festivalį ir gauni storiausius tomus apie ankstesnius laureatus – Peterį Brooką, Robertą Wilsoną, Piną Bausch, Giorgio Strehlerį, Levą Dodiną.
Iš to, kas tris dienas kalbėta apie P.Chereau, vėliau irgi atsiras knyga. Aktorius Philippe´as Calvario pabrėžė, kad P.Chereau – itin kuklus ir darbštus žmogus. „Jis nuolat rodo naujus darbus, nesiilsi prie senų, nes tai jau muziejus, o kiekvienas naujas spektaklis keičia mūsų gyvenimą“, – sakė aktorius.
Neaprėpiamos teatrų erdvės
Pagrindiniai festivalio renginiai vyksta milžiniškame Vassiliko teatre ant įlankos kranto. Net nežinau, su kuriuo lietuvišku pastatu palyginti tas erdves. Gal su stadionais? Greta – kitas milžiniškas statinys keistu pavadinimu: Makedonijos studijų draugijos teatras. Trečio teatro didybę pažinome ir žiūrėdami garsios vokiečių trupės „Rimini Protokoll“ spektaklį „Mnemopark“.
Teatrui skirtų erdvių didumas rodo Graikijos požiūrį į šį meną. Salėse telpa tūkstančiai žiūrovų – vadinasi, jų laukiama, jiems dirbama. Ir juk nepasakysi, kad Graikija – kažkokio ypatingo teatro šalis, bent jau šiuo metu. Bet teatrai atviri kūrybai. Atsigręžkime į Lietuvą, kurios net du menininkai – Eimuntas Nekrošius ir Oskaras Koršunovas – apdovanoti „Europos teatro naujosios realybės“ prizu. Tarp nominantų buklete įrašyta Rimo Tumino pavardė ir jauna „cezario grupė“ – Cezario Graužinio suburti mokiniai.
 |
| Patrice´as Chereau – itin kuklus ir darbštus žmogus |
Lietuva Europoje žinoma kaip gero teatro šalis.
Kokiomis sąlygomis dirba talentingiausi lietuvių teatro menininkai? Jie sugrūsti į kambarėlius – ir net tai kartais atrodo kaip privilegija, o salių repeticijoms ir spektakliams rodyti kaskart tenka ieškotis, spraustis tarp kitų kūrėjų repertuaro. Apie tai jau rašyta, bet Salonikuose radau kiek tikslesnį pavadinimą lietuvių teatro menininkų kūrybos sąlygoms – karceris.
Iš kur Salonikuose, marmuru išklotuose bekraščiuose teatruose, karcerio įvaizdis? Iš Baltarusijos laisvojo teatro spektaklio „Džinsų karta“. Jį vaidina pats režisierius Nikolajus Chalezinas ir pasakoja autobiografinę istoriją, kurios vienas epizodas – apie suėmimą po demonstracijos su baltarusišku užrašu „Diktatūra – havno“.
Vien už tai, kad suimtas herojus protestavo, jog negauna advokato, jis penkioms valandoms uždaromas į „stiklinę“ – 80x80 cm ploto karcerį. Pats baltarusių teatras paliko pasibaisėtiną įspūdį. Vaidina mėgėjiškai, be dikcijos, bet narsiai. Mėgsta pacituoti šiurpius suėmimų, susidorojimų epizodus ir su tokia teatro meno preke sėkmingai keliauja per pasaulį.
Nieko sau scenelė: N.Chalezinas pasakoja, kaip jis su draugais Minsko aikštėje skandavo, kad jis laisvas, ir pasiūlo publikai išbandyti, ką tai reiškia. Tiesiog patogiuose teatro krėsluose surikti: „I am free!“ Veiksmas plėtojasi kaip vaikiškame spektaklyje. Iš pradžių atsiliepia vos keletas. Tada artistas paprovokuoja: „Čia Europos teatro premija?“ „Taip“, – sušunka jau galingesnis choras. „Na“, – toliau reikalauja politikuojantis menininkas. „I am free!“ – atsiliepia visa salė. „So so“, – įvertina artistas ir, atsisėdęs ant scenos krašto, varo toliau: – Jūs turit paskutinį šansą – viens du trys“. Nuo trečio „I am free!“ vos teatro stogas nenulėkė, o N.Chalezinas šaukiantiems virš galvos užsimojo policininkų bananu. Ak, pasijutome kaip Baltarusijoje.
 |
| Oskaro Koršunovo trupė festivalyje rodė „Hamleto“ eskizą. Nuotraukos: Nontas Stylianidis, photoreportage.gr |
Salonikų programoje Laisvasis teatras atsidūrė dėl to, kad garbūs ir politikai neabejingi dramaturgai – Vaclavas Havelas, Haroldas Pinteris bei Tomas Stoppardas – primygtinai paprašė pastebėti šitokį svarbų reiškinį. Bet, kaip taikliai pasakė maskvietis kritikas Romanas Dolžanskis iš „Komersant“, teatras „turėtų melstis, kad ateitų antras Lukašenka, nes kai Baltarusijoje išnyks diktatūra, jau kitą dieną Laisvasis teatras bus niekas“.
Desertui – lietuvių Hamletas
Oskaro Koršunovo trupė paskutinę festivalio dieną rodė dar repetuojamo „Hamleto“ eskizą. Lietuvių režisierius – svečias šiame festivalyje. Prieš porą metų Turine jis buvo pagerbtas kaip „Europos teatro naujosios realybės“ laureatas, todėl šiemet ir pakviestas su naujo darbo eskizu. Spektaklio eskizas buvo vaidinamas vakar prieš pat apdovanojimų ceremoniją.
Šiandien, kai trupė grįš iš Salonikų po naktinės kelionės, aktoriai pagaliau galės ilsėtis (bent jau nuo „Hamleto“), o režisierius kitą dieną išskris į Stavangerį Norvegijoje. Ten prasidės Jono Fosse naujos pjesės „Tos akys“ repeticijos.
O.Koršunovo „Hamletas“, „Tos akys“ ir „Vasarvidžio nakties sapnas“ įtraukti į programą, kuria Stavangeryje bus atidarytas naujai statomas amfiteatras ant įlankos kranto.
Prizų laureatai
* XII Europos teatro prizą pelnė prancūzų režisierius Patrice´as Chereau.
* „Europos teatro naujosios realybės“ prizas atiteko trims kūrėjams – lenkų režisieriui Krzysztofui Warlikowskiui, teatro grupei iš Vokietijos „Rimini Protokoll“, vokiečių choreografei Sashai Waltz.
* Specialųjį prizą pelnė Baltarusijos laisvasis teatras.
