Gegužės 19 dieną antrajame pagal dydį Danijos mieste Orhuse baigta rodyti Oskaro Koršunovo pastatyta Moliere´o komedija „Tartiufas". Tai pirmasis Lietuvos režisieriaus susitikimas su garsiausio XVII a. komedijų meistro kūryba.
Nors Orhusą iš Vilniaus lengvai galima pasiekti pakeitus lėktuvą Kopenhagoje, visada verta bent pusdienį pasižvalgyti po Hanso Christiano Anderseno „Undinėlės" miestą. Iš anksto pasirūpinus bilietais, į Kopenhagą per pusantros valandos galima nuskristi už pusketvirto šimto litų - čia visada yra ką pažiūrėti, nes kultūrinis gyvenimas aktyvus nuo XIX a. vidurio. Unikaliausias Danijos sostinėje - pasaulinio garso skulptoriaus Bertelio Thorvaldseno kūrinių ir gausios antikinių dirbinių kolekcijos muziejus (keliais šio neoklasicizmo stiliaus atstovo kūriniais didžiuojasi ir Lietuvos M.K.Čiurlionio dailės muziejus); savitą dvasią puoselėja seniausias krašte išlikęs XVIII a. medinis teatras, įrengtas Christianborge, - nuo 1922 metų čia veikia nedidelis teatro muziejus, kuriame gausu senosios teatro kultūros reliktų, aktorių portretų, tarp kurių - ir šokį „Lietuvaitė" atliekanti balerina Augusta Nielsen.
Didžiuojasi režisieriumi
Kopenhagą ir Orhusą jungiančiu geležinkeliu kelionė trunka beveik tris valandas. Dydžiu antrasis po Kopenhagos Danijos miestas - spalvingas ir dinamiškas. Orhusas patrauklus ne tik po atviru dangumi įsikūrusiu interaktyviu autentiškų XVIII-XIX a. pastatų bei interjerų muziejumi, Orhuso katedroje saugomu nuostabiu vėlyvosios gotikos laikų Bernto Notke´s suveriamu altoriumi, bet ir pavydėtinai turtingu ARoS - Orhuso dailės muziejumi.
XIX a. pabaigoje pastatytas art nouveau stiliaus Orhuso teatras turi penkias vaidybos aikšteles, Didžiojoje telpa 700 žiūrovų. O.Koršunovo „Tartiufas" buvo vaidinamas antrojoje pagal dydį salėje, spektaklį vienu metu galėjo žiūrėti 285 žiūrovai. Nuo 2010 metų teatrui vadovauja švedas Stefanas Larssonas - jo iniciatyva buvo pastatyti Ingmaro Bergmano „Fani ir Aleksandras", Williamo Shakespeare´o „Romeo ir Džuljeta", Larso von Triero „Antikristas", Samuelio Becketto „Belaukiant Godo". Prieš keletą metų dirbęs su O.Koršunovu Stokholme statant Sarah Kane pjesę „Apvalytieji", S.Larssonas sakė didžiuojąsis, kad O.Koršunovas dirbo jo vadovaujamame teatre, ir tikįs, jog tai - ne paskutinis lietuvių režisieriaus spektaklis Orhuse.
Statyti paraidžiui neįdomu
Orhuso teatre nuo balandžio 8 dienos beveik kasdien vaidintą „Tartiufą" O.Koršunovas pastatė kartu su scenografu Vytautu Narbutu, jau keliolika metų gyvenančiu Islandijoje, ir kostiumų dailininke iš Islandijos Filippia Elisdottir.
Ši komanda bendrą požiūrį į teatrą pasitikrino praėjusių metų pabaigoje Reikjaviko miesto teatre pastatytoje W.Shakespeare´o „Audroje". Kaip „Audroje", taip ir „Tartiufe" apstu formų, spalvų, prasmių ir gyvos artistinės energijos. Tai leidžia mėgautis spektakliu nesuprantant danų kalbos, nujaučiant veiksmo peripetijas pagal lietuvišką Moliere´o dramos vertimą.
Statyti spektaklį paraidžiui šiuolaikiniams teatro menininkams neįdomu - akivaizdu, kad ir O.Koršunovas „Tartiufo" tekstą kiek trumpino, atsisakė kai kurių šalutinių personažų, pakeitė ir komedijos finalą, kuriame Moliere´o ir karališkosios išminties dėka triumfuoja teisingumas.
Spektaklis vyksta ryškiai žaliame gyvatvorių labirinte, išraizgytame prieš žiūrovus taip, kad susidarytų į viršų kylančio prancūziškojo parko perspektyva. Tolumoje ryškėjantis klasikinis XVII a. prancūziškas peizažas, kuriame idealizuota gamta ir matyti antikinių šventyklų fragmentai (taip pat nuoroda į Moliere´o epochą), yra apgaulingai ramus fonas aistroms, intrigoms ir dviveidystei.
Intelektualus farsas
Kompozitorius Andreas A.Carlsenas spektakliui sukūrė ritmingą garsų koliažą, kuriame skamba ir XVII a. klavesino muzika, ir jausmingas operinis kontratenoro balsas, ir šiuolaikiniai hiphopo ir repo ritmai. Ritmo jausmas - būdingas O.Koršunovo režisūros bruožas. Susikertančios ar akligaliais pasibaigiančios labirinto trajektorijos padeda kurti gyvą ir judrų linijinį spektaklio vaizdą, kuriame įkomponuoti atskiri taškai - pietų stalas, kompiuterinė darbo vieta, šaldytuvas, tualetas, tampantys trumpų atokvėpių vietomis „Tartiufo" herojams. Spektaklio tempas nesulėtėja ir per ilgesnius dialogus - jo dinamiką sąlygoja ir aktoriai, kostiumų dailininkės apvilkti šiuolaikiniais drabužiais ir papuošti stilizuotais išsidraikiusiais barokiniais perukais bei ryškiu grimu.
Groteskiški įvaizdžiai lemia atitinkamą vaidybos manierą - O.Koršunovas komediją paverčia intelektualiu farsu, o aktoriai drąsiai papildo kiek schematiškus Moliere´o personažus raiškios šiuolaikinės vaidybos bruožais.
Paslanki teatro trupė
Akivaizdu, kad teatro trupė - paslanki, gebanti imtis įvairiausio žanro spektaklių. Kiekvienas personažas - atskira istorija O.Koršunovo suregztame tartiufiško gyvenimo labirinte. Rafinuota ir elegantiška ponia Pernel (Inge Sofie Skovbo), stačiokiška ir dalykiška Dorina (Merete Voldstedlund), čekšinčiomis žirklėmis karpanti ne tik gyvatvorę, bet ir Orgono namiškių perukus, nuolat vyną gurkšnojantis Kleantas (Kimas Veisgaardas), įspūdingą biustą vis pasitaisanti ilgakojė Elmira (Dorthe Hansen Carlsen), mūšiui su Tartiufu apsiginkluojanti raudonais aukštakulniais. Rytų dvikovų judesiais ir šūksniais vienas su kitu kovojantys Mariana (Mette Dossing) ir Valeras (Andreas Jebro). Plastiškumu ir vaidybos niuansais išsiskiria Sargun Oshana - Damisas. Orgoną vaidinantis Andersas Baggesenas savo herojaus transformaciją įspūdingai pademonstruoja, iš po permatomo suolo stebėdamas Tartiufo ir Elmiros žaidimus. Tartiufo įvaizdžiui sukurti Peteris Flyvholmas telkiasi sutirštintas spalvas - meilindamasis Elmirai, jis lekuoja tartum šuo, iškištą liežuvį pirštu vis įsistumdamas į burną.
Spektaklio finalas nepasmerkia Tartiufo - jis, ant apversto stiklinio stalo seilėmis priklijavęs dokumentą, kuriuo Orgonas jam užrašė savo turtus, triumfuodamas iškyla prieš Orgono namiškius, kukliai susispaudusius vienas greta kito ant to paties permatomo suolelio, po kuriuo lyg trokštanti žuvis akvariume lieka gulėti Orgonas - savo patiklumo auka. Šitaip režisierius primena kiekvieno atsakomybę už savo veiksmus - kad ir kokie nekalti, gerais norais grįsti jie būtų.
