 |
| Jo didenybė Šeichas Dr. Sultonas bin Mohammedas Al Qasimis |
Tarptautinio teatro instituto iniciatyva (ITI) 1961 m. kovo 27-oji buvo švenčiama pirmąkart kaip Tarptautinė teatro diena. Šiandien ji švenčiama visame pasaulyje. Viena iš pagrindinių Teatro dienos ceremonijų dalių yra Teatro dienos tarptautinės žinios paskelbimas, kuris yra svarbių teatro figūrų pasidalinimas mintimis apie teatrą, kultūrą ir taiką. Pirmąją žinią 1962 m. parašė Jeanas Cocteau.
Šįmet kovo 27 d. 19.00 vietos laiku Paryžiuje, UNESCO būstinėje ją skaitys
Jo didenybė Šeichas Dr. Sultonas bin Mohammedas Al Qasimis, Jungtinių Arabų Emyratų Vyriausiosios tarybos narys, Šardžos emyras.
Dar mokykloje susižavėjau teatru – tuo stebuklingu pasauliu, kuris mane pavergė visam gyvenimui.
Nors iš pradžių teatrą suvokiau tik kaip papildomą veiklą, teikiančią peno protui ir dvasiai, šiam menui buvo lemta užimti kur kas svarbesnę vietą mano gyvenime – vėliau aš tapau rašytoju, aktoriumi ir teatro režisieriumi. Nepamiršiu vienos politinės pjesės, dėl kurios kilo konfliktas su tuometine valdžia. Visas mūsų turtas buvo konfiskuotas, o teatrą uždarė mano akivaizdoje. Bet juk neįmanoma teatro dvasios sutrypti sunkiais kareiviškais batais. Ši dvasia išliko gyva ir apsigyveno manyje nuolat primindama apie teatro jėgą ir galybę. Būtent tada aš supratau tikrąją teatro prigimtį ir įtikėjau jo galia keisti ištisų tautų likimus, ypač tų, kuriose valdantieji netoleruoja opozicijos ar nuomonės skirtumų.
Teatro jėgą ypač aiškiai suvokiau studijuodamas Kairo universitete. Karštligiškai skaičiau beveik visą literatūrą apie teatrą ir stebėjau įvairovę scenoje. Šios žinios dar labiau gilėjo ir po studijų universitete, kai intensyviai ėmiau domėtis pasaulinėmis teatro naujovėmis.
Skaitant veikalus apie teatrą pradedant antikine Graikija ir baigiant šiandiena, mane užvaldė vidinės teatro pasaulį persmelkiančios magijos pojūtis. Būtent magijos pagalba teatras sugeba pasiekti giliausias žmogaus sielos kertes, atskleisti ten paslėptus lobius. Šis suvokimas dar labiau sustiprino mano ir taip nepajudinamą tikėjimą teatru kaip žmones jungiančiu instrumentu, kuris įgalina žmogų skleisti meilę ir taiką. Teatro pagalba taip pat galima atverti naujas erdves kalbėtis skirtingoms rasėms, tautoms, spalvoms ir religijoms. Būtent tokiu būdu aš pats išmokau priimti kitus žmones nesistengdamas jų pakeisti ir įtikėjau, kad žmoniją suvienyti gali tik gėris, nes blogis žmoniją tik skaldo.
Tiesa, pati kova tarp gėrio ir blogio ir yra teatro esminė sudedamoji dalis. Kaip pasaulyje viskas besiklostytų, galiausiai turi laimėti sveikas protas, o žmogiška prigimtis – sugrįžti prie gėrio, tyrumo ir doros.
Nuo neatmenamų laikų žmoniją alina karai, kuriuos įžiebia savanaudiškų instinktų vedini ir grožio nepripažįstantys žmonės. Tuo tarpu teatras aukština grožį, ir netgi galima teigti, kad jokia kita meno forma neskiria tiek dėmesio grožiui įprasminti. Teatras siekia grožio visose įmanomose formose, o tie, kas nevertina grožio, nesugeba vertinti ir gyvenimo.
Teatras yra gyvenimas. Dabar yra tas laikas, kai žmonija tiesiog privalo atsisakyti doktrininių skirtumų ir bergždžių karų, kuriems įsižiebti dažniausiai nesutrukdo atsakomybės saistoma sąžinė. Mes turime padaryti galą smurto proveržiams ir beprasmiškam žudymui. Žiaurumą, kuris jau tapo šiuolaikinio pasaulio kasdienybės dalis, skatina milžiniškas atotrūkis tarp gėdingai turtingų ir vargšų, AIDS ir kitų ligų įkaitais tapusios ištisos šalys ir bevaisės pastangos pagydyti šias žmonijos žaizdas. O tokios problemos kaip nualinti dirvožemiai, sausros, siautėjančios stichijos atsiranda ir dėl to, jog trūksta konstruktyvaus dialogo, kuris neabejotinai pasitarnautų kuriant geresnį ir laimingesnį pasaulį mums visiems.
Ak, Teatro žmonės, panašu, kad mus ištiko audra, apniko abejonių dulkės, o ant kulnų lipa įtarimų šešėliai.
Mes nebeįstengiame įžiūrėti, kas plyti priešais mus, mes šaukiame, tačiau mūsų balsai pasiklysta triukšmo ir skirtumų labirintuose, kurie sukurti siekiant mus atskirti vienas nuo kito. Iš tiesų, jei mes taip giliai netikėtume dialogu, apie kurį mums primena tokios meno formos kaip teatras, mus tikrai pasiglemžtų audra, kuri nieko nepaiso, kad tik mus išskirtų. Todėl mes privalome stoti akistaton su tais, kurie siekia visais būdais palaikyti šią audrą. Mes turime jiems pasipriešinti, tačiau ne siekti juos sunaikinti, o pakilti virš užterštos ir audros sujauktos atmosferos. Privalome sutelkti jėgas ir skirti jas tam, kad paskleistume savo žinią bei užmegztume draugiškus saitus su tais, kurie skelbia tautų ir žmonių brolystės idėją.
Mes esame viso labo mirtingieji, tačiau teatras yra amžinas kaip ir pats gyvenimas.
Apie autorių
Sultonas Bin Mohammedas Al Qasimisyra filosofijos daktaras (istorijos mokslai, Ekseterio universitetas, Jungtinė karalystė, 1985), daugelio universitetų garbės daktaras, Šardžos universiteto prezidentas ir Šardžos emyrato vadovas. 1971-1972 jis buvo Jungtinių Arabų Emyratų švietimo ministras, o nuo 1997-ųjų – Egipto istorijos studijų asociacijos garbės prezidentas. Jo darbai ir nuopelnai įvertinti Islamo istorijos, meno ir kultūros tyrimo instituto (Stambulas) bei Islamo seminaro organizacijos premija už kultūrinio paveldo saugojimą ir indėlį į švietimą; Arabų švietimo, kultūros ir mokslo asociacijos aukso medaliu už indėlį į arabų kultūrą. 2003 m. UNESCO apdovanojo jį už paramą vaikams, mokykloms ir studijoms. Jo didenybė yra Prancūzijos Garbės legiono bei Menų ir literatūros ordino kavalierius.
