OKT/Vilniaus miesto teatras birželio pradžioje sėkmingai pasirodė Bergmano festivalyje Stokholme, kur Karališkame teatre buvo suvaidinti Oskaro Koršunovo spektakliai „Miranda" ir „Dugne". Siūlome paskaityti pagrindinių Švedijos dienraščių atsiliepimus apie spektaklius.
***
Didinga pasaka apie būtį kaip sceną.
Lars Ring, Svenska Dagbladet
Scena - ankštas nugyventas kambarys su televizorium, rodančiu juodai baltą „Gulbių ežerą" arba vilties neteikiančias naujienas rusų kalba. Senukas bando pamaitinti paralyžiuotą jauną moterį, bet ši nori, kad jis garsiai paskaitytų iš knygos, Shakespeare´o „Audros", kurioje ji trokšta būti Miranda - mergina, atrasiančia meilę, gyvenimą ir visas galimybes anapus savo izoliacijos.
Režisierius Oskaras Koršunovas „Mirandą" pastatė savo teatre Lietuvoje. Paskutiniojoje Shakespeare´o pasakiškoje pjesėje jis išryškina dramą apie tremtį, bet turbūt labiausiai - apie menininko laisvę, kylančią iš prievartos. Vyriškis scenoje akivaizdžiai reprezentuoja visus tuos, kuriuos galia ar valdžios institucijos išstūmė iš viešojo gyvenimo. Ankštasis butas yra sykiu celė ir koncentracijos stovykla. O knygos yra literatūros ir patirčių lobynas, kuris guodžia ir tampa laisvės scenarijum visiems izoliuotiesiems.
Shakespeare´o pasaka apie nuverstą hercogą, ištremtą į atokią salą, čia tampa fantazija apie disidentą, kuris atsisako kapituliuoti. Scenoje blaškosi vyriškis, kuris stengiasi mirtinai nenusigerti ir vietoj to maitina savo dukterį - arba savo sielą - maistu iš savo bibliotekos. Jis skaito ir kartu įkūnija visus vaidmenis, išskyrus porą. Ji spazmiškai vaidina Mirandą ir oro dvasią Arielį, kuris pučia orą ir viltį į uždarą, tamsų kambarį.
„Miranda" - tai spektaklis apie sceną kaip vietą stebuklui. Arba apie tai, kaip mums jo reikia. Po senuko oda slypi jaunuolis arba visas gyvenimo laivo krovinys. Povilas Budrys blaškosi tarp hercogų, gerųjų ir blogųjų, ir tarp visokių juokdarių. Jis taip pat yra ir jo paties demonas, toks Kalibanas, kuris leidžiasi būti ribojamas neapykantos ir prievartos.
Airida Gintautaitė su išskirtine meistryste kuria ligos sukaustytą merginą arba vystančios sielos simbolį.
Būtent judėjimas tarp skirtingų lygmenų ir abstrakcijų, tarp dabarties ir fikcijos, apribojimų ir galimybių yra didysis teatrinis laimėjimas. Pasaka išauga į laisvės dramą, literatūra tampa tuo, kas kerta visas sienas ir nepaiso užraktų.
„Audra" atsiveria kitiems Shakespeare´o tekstams apie būtį kaip sceną ir žmogų kaip aktorių. Galiausiai spektaklis tampa egzistencine drama apie būtį.
Oskaras Koršunovas yra didelis Europos režisierius. Tai matyti pirmiausiai iš to, kaip iš senuko scenoje išsiveržia vaidmuo po vaidmens, kiekvienas reikalaudamas savo vietos ir savo balso. Merginos suvaržymas, paralyžius yra galimas pakilimo takas jos pastangoms mylėti ir skristi.
„Miranda" yra didinga pasaka apie tapsmą per literatūrą ir teatro meną - įkvėpimo šaltinius ir įrankius.
Karališkojo dramos teatro Bergmano festivalis
Ingegärd Waaranperä, Dagens Nyheter
Lietuvių režisierius Oskaras Koršunovas dalyvauja Bergmano festivalyje su dviem labai skirtingais spektakliais: intensyvia „Audros" interpretacija ir apnuogintu Gorkio pjesės „Dugne" [švediškas pjesės pavadinimo vertimas „Nakvynės namai" - vert. past.] antrosios dalies pastatymu.
„Miranda" yra lietuvių režisieriaus Oskaro Koršunovo sukurta Shakespeare´o „Audros" versija. Tanki, intensyvi ir uždara drama toli nuo atviros jūros, bet arti Shakespeare´o - dėl Povilo Budrio lanksčios, iškalbingos aktorystės ir jo groteskiško, Golumą primenančio Kalibano, ir dėl Airidos Gintautaitės žaibiškai išnyrančio nykštukiško Arielio.
Viskas vyksta užgriozdintame Rytų Europos valstybės bute. Čia gyvena Prosperas ir jo paralyžiaus ir spazmų kaustoma dukra Miranda. Kas vakarą ji reikalauja, kad tėvas jai skaitytų pjesę apie Mirandą, ir kaskart pjesė atgyja, sykiu ištuštinamas degtinės butelis: butas transformuojasi, abu „įeina" į vaidmenis, juos palieka, ir viskas tampa rekvizitu šekspyriškame sapne, trumpame ir intensyviame. Tai pasakojimas apie kūno kalėjimą ir sielos laisvę, o taip pat apie sovietinės valdžios vykdytą tautos įkalinimą ir artėjantį išlaisvinimą.
Viskas egzistuoja vaizduotėje: sala, dūžtančios bangos iš didelio radijo, mažyčiam televizoriuj rodomas baletas „Gulbių ežeras" - Mirandos ilgesio paveikslas. Spektaklis pilnas išmonės, kaip ir butas rekvizito, o kuo drama pasibaigia, suprasti nelengva. Pabaigoje Miranda gali vaikščioti, ir eina (arba šoka scenoje, kuri vis dėlto galėjo būti išbraukta), o pokalbyje po spektaklio Oskaras Koršunovas sako, kad ji yra Prospero siela, dėl kurios laisvės jis aukoja gyvenimą. Ir net jei ne visai akivaizdu, kaip tai įvyksta, iš esmės tai neprieštarauja spektaklio sukeliamam įspūdžiui.
Visiškai kitoks yra antrasis OKT spektaklis, parodytas Bergmano festivalyje. Jokios scenografijos, būrys aktorių, jokios iliuzijos, tik nuoga neviltis.
Koršunovo „Dugne" yra sukurtas pagal antrąją klasikinės 1902 m. Gorkio pjesės dalį. Luka, Jėzaus alegorija, kuris čia gyveno ir teikė vilties visuomenės atstumtiesiems, juos paliko. Ir dabar šitame vilties ir Dievo netekusiame pasaulyje jie sėdi išrikiuoti priešais mus tarsi prie Leonardo da Vinci paskutinės vakarienės stalo, ant kurio susikaupę milžiniški kiekiai stiklinių ir butelių, o užkandžių krūvelė primena ostijas. Koršunovo nevilty visada yra šiek tiek humoro, dėl kurio ji dar labiau dilgo. Vienas iš užstalės, Aktorius, nueina ir pasikaria, galbūt jis Judas, išdavikas, svajojantis apie Kitką: eiles, teatrą, vaidmenis. Vienintelis priedas prie Gorkio teksto - Hamleto monologas apie vaidybą, kurį perskaito Aktorius.
Daugiau nieko ir nevyksta - nuo premjeros 2010 spalį spektaklis ne kartą lygintas su Becketto „Belaukiant Godot" ir Larso Noréno „Asmenų ratu 3:1".
Ir vis dėlto čia yra ir dramatizmas, ir žmonių likimai, stebėtinai gerai įkūnyti būrelio fantastiškų aktorių, kurie į bendrą visų nuosmukio paveikslą įneša kruopščią savąją analizę. Vien tik savo laikysena, žvilgsniais, tarpusavio santykiais jie kuria kiekvienas savo nuodugnią istoriją. Girtumas įvairiai atskleidžia jų išgyvenimo strategijas. Tai meistriškas teatras, kokio neįmanoma smulkmeniškai surežisuoti, ir kuris grindžiamas pačių aktorių intuityvia kūryba.
Ir dar: jie yra atstumtieji, prasigėrę, bet jie nėra stebėjimo objektas. Jie yra mes. Ant sienos jiems už nugarų kabo adatėlėm prismeigtas Europos žemėlapis, o publikai netikėtai irgi pasiūloma degtinės. Beviltiškumas nėra privatus likimas, bet pasaulio, kuris pavojingai pasviro ir kuriam mes leidžiame pražūti, paveikslas.
Taigi, du labai skirtingi OKT spektakliai, bet abu pažymėti savito Koršunovo temperamento ir aukštos temperatūros: teatras, kuris atsisako būti abejingu.
 |
| Režisieriaus susitikimas su festivalio publika ir kritika. Tomo Žaibaus nuotrauka |
Paskutinė vakarienė be išganytojo
Lars Ring, Svenska Dagbladet
Išrinkti užsienio spektaklį Bergmano festivaliui nėra taip paprasta. Ar reikėtų kviestis tik spektaklius, sukurtus pagal paties orakulo filmų scenarijus ir knygas? Karališkasis dramos teatras pasirinko kitą kelią ir pagerbia savo ištakas menine kokybe, o ne tiesioginėmis sąsajomis. Tai, kas pasirinktuosius sieja su Bergmanu - tai dvasingumas, noras ir sugebėjimas juodoje mažoje salėje kalbėti apie sielą ir žmogiškumą kaip galimybę.
Bergmano festivalyje vaidinami du Oskaro Koršunovo spektakliai, abu aukšto lygio Europos scenos meno kūriniai. Po „Mirandos" vaidinami Maksimo Gorkio „Dugne", klasika tapusi 1902 m. pjesė, interpretuojama kaip fragmentiškas vakuumas: politinis ir religinis.
Sakytum, Koršunovas leidžia Gorkiui susitikti su Beckettu, nakvynės namų alkoholikai atsiduria priešais valkatas Vladimirą ir Estragoną. Jis leidžia jiems choru šaukti skrodžiant epochas: Dievas miręs! Ar žmogus pajėgs būti savo paties tiesa ir savo paties matu?
„Dugnas" - labai šiuolaikiška pjesė apie keletą suvargusių individų, kurie susitinka Jėzų primenantį žmogų, bet nepriima jo. Koršunovas vaidina tik pabaigą, kur „išganytojas" juos jau palikęs. Jis nori ištirti ir užfiksuoti susvetimėjimo pojūtį, kad viskas jau pavėluota, turinys atimtas - tai mūsų laiko mentaliteto, post-ideologinio ir demistifikuoto amžiaus interpretacija.
Kai publika renkasi, aktorių ansamblis jau susėdęs prie stalo ir primena da Vinci „Paskutinę vakarienę". Pradžioje aktoriai tiesiog kalba su žiūrovais, nesislėpdami už vaidmenų ar psichologinio realizmo - tai pokalbis, kuriame į mus kreipiamasi, kur mes vaišinami degtine ir sausainiais.
Taip, tai paskutinė vakarienė, tačiau kartu ir ekspresyvi intelektuali diskusija apie tai, kaip paversti žmogiškumą „-izmu". Ar gali tapti įstatymu pagarba žmogaus sugebėjimui kurti, mąstyti ir jausti. Jeigu žmogus yra tiesa - kam ji mums tada?
„Dugno" didysis laimėjimas yra tai, kad spektaklis nesukuria atstumo, dirbtinumo - tačiau nestokoja jausmų. Kartais intensyvumas dar labiau sustiprinamas ekspresionistiška vaidyba. Ypač artėjant prie pabaigos, kai girtavimas įsisiūbuoja ir dalis publikos nevaldomai juokiasi iš kvailiojimų scenoje - nors Koršunovas beveik pateikia programinę ištarmę spektaklio pradžioje, kai vienas iš veikėjų pareiškia, kad alkoholikai šiandien tikriausiai turėtų būti laikomi žmonėmis. Atrodo, kad spektaklis tampa šio teiginio testu ir tyrinėja kiekvieną iš mūsų. Jis leidžia veikėjams būti galvijais, atsisakyti savo žmogiškumo. Juoktis iš šio pasirinkto nužmoginimo yra giliai tragiška - ir ciniška. Galiausiai pranešama, kad Aktorius pasikorė, padeklamavęs Hamleto monologą. Čia pjesės interpretacija pakrypsta į visiškai juodą pesimizmą. Jeigu aktorius - kuris turi atspindėti ir įkūnyti žmogų - neištveria, kas tuomet ištvers?
„Dugnas" - stiprus, maksimaliai prie žiūrovo priartėjantis pastatymas, suvaidintas su tokiu rimtumu, kuris supurto iki gilumų. Staiga tarsi imi nujausti kitokį Karališkąjį dramos teatrą, kur didieji talentai, tokie kaip Ostermeieris, Koršunovas ir Smedsas užimtų vietas repertuare vietoj išbandytų, konvencionalių kortų. Dramatenas su valia menui.
Karališkajame dramos teatre - Miranda
Nils Schwartz, Expressen
Turint šiek tiek fantazijos, Shakespeare´o „Audrą", žinoma, galima paversti alegorija apie Sovietų sąjungos iširimą ir Baltijos šalių išsilaisvinimą. O fantazijos lietuvių režisierius Oskaras Koršunovas nestokoja, tik gali būti paprasčiausiai sunku susekti visas jo asociacijų grandis.
Koršunovas (g. 1969) šiandien yra vienas labiausiai Europos aptarinėjamų režisierių ir vienintelis, kuriam buvo leista pristatyti du spektaklius Karališkojo dramos teatro Bergmano festivalyje. Greta „Audros" interpretacijos, kuri pavadinta „Miranda" pagal vieną iš moteriškųjų pjesės vaidmenų, taip pat vėliau šią savaitę bus rodomas jo spektaklis pagal Gorkio „Dugną".
Interpretuojamas kaip alegorija, „Miranda" kalba ne tiek apie politines realijas, kiek apie sustingusius mentalitetus. Dainiaus Liškevičiaus sukurtoje perkrautoje scenos aikštelėje Prospero sala paversta į ankštą intelektualo butą, kur drebantis senukas (Povilas Budrys) gyvena vienišas su savo neįgalia dukterim (Airida Gintautaite). Kartu jie vaidina santrauką iš jos mėgstamiausios lektūros, „Audros", kur duktė be Mirandos dar suvaidina oro dvasią Arielį, o tėvas keletą kitų pjesės vaidmenų, mitriai pereidamas iš Prospero į Kalibaną, Alonso ir Ferdinandą.
Tarp senio ir dukters yra akivaizdus incestinis ryšys, ir tai komplikuoja alegorinį aiškinimą. Bet jeigu matysime Mirandą kaip lietuvių tautą, o Prosperą kaip jos trapią inteligentiją, pasitraukusią į vidinę emigraciją, tada tampa suprantama, kodėl Mirandos negalia išnyksta vos pamačius Ferdinandą, Vakarų demokratijos reprezentantą, tiek pat gašlų, kaip ir paviršutinišką.
Šis stambiais kirčiais sukaltas spektaklis turi ne vieną dugną, ir neatsakyti telefono skambučiai, kurie užbaigia spektaklį, nuskamba kaip keturi aidintys klaustukai.
Audra sriubos dubeny
Jenny Teleman, Aftonbladet
Ankštame, nugyventame ir knygų prikimštame bute tarp kaktusų ir kiliminėj dangoj išmintų takų gyvena tėvas ir jo neįgali paralyžiuota dukra. Jie myli vienas kitą iki kibirkščiavimo. Degtinės butelyje gyvena vergystė ir nenuspėjamumas. Iš televizoriaus ir radijo išsklendžia sukaustytos oro dvasios iš baleto „Gulbių ežeras".
Spektaklis vadinasi „Miranda", pagal Shakespeare´o tekstus jį pastatė lietuvių režisierius Oskaras Koršunovas, kurio spektakliai daug kartų apdovanoti prizais ir nuolat vaidinami festivaliuose. Spektaklis sukurtas Vilniuje, OKT teatre.
Tėvas ir dukra bute dalijasi intymiu kalėjimu ir aistra, susitraukusia iki mažyčių pirštų judesių. Kalbėti, nureguliuoti radiją ar pamasažuoti pėdą yra drebančioms rankoms ir surakintiems žandikauliams sunkiai įvykdomi ritualai. Visa yra kova ropomis prieš gyvenimo beveik neįveikiamas sunkenybes. Rodos, kad jie kartu nugyveno šimtą metų, ir Povilas Budrys su Airida Gintautaite nugludino savo neįgalią simbiozišką sąveiką iki stulbinančios precizikos. Tikras malonumas sekti tris šaukštus vištienos sriubos, šiaip taip supilamos į burną tikriausiai cerebrinio paralyžiaus pažeistai paauglei, kuri paskui viską išspjauna. Aktoriaus kūnas jo paties rankose.
O kaipgi dvasia? Iš kur jai gauti oro šiems dviems priklausomybės, pareigos jausmo ir meilės kaliniams?
Kiekvieną vakarą iš jos pasigirsta reikalaujantis šnypštimas: „Paskaityk apie Mirandą!". Kas vyksta scenoje, nupasakoti nelengva, bet kambarys tampa Prospero sala. Siaubas ir trauka tapti Kalibanu išsilieja iš nuzulintos vyno taurės. Išlaisvintas Arielis panikoje laipioja lentynoje sustatytomis knygomis. Kiekvienas karčiai tamsus ir jautriai šviesus atspalvis tarp vienas kitą mylinčių sergančio suvargusio tėčio ir jo surakinto, reiklaus, luošo vaiko dviejų kambarių butelyje, žinoma, slypėjo „Audroje". Tai nuostabi interpretacija, nors lygiai viena gulbe ten buvo per daug.
Vertė Alma Braškytė
