Pastaruoju metu lietuviškoje sąmonėje žodžių „teatras" ir „Suomija" derinys vis dažnesnis. Ir, matyt, neatsitiktinai, nes tik prieš kokius 6-7 metus suomių teatras, pradėjęs vaduotis iš natūralizmo, labai sparčiai užaugino reiklų ir išlavintą žiūrovą, pradėjo operatyviai žvalgytis po Europą. Nuvykus į penktą kartą vykstantį Korjaamo kultūros fabriko organizuojamą teatro festivalį „Stage", iš karto lietuviškai gali pasisveikinti su viena iš šio festivalio prodiuserių Irina Duškova, kuri Lietuvoje kelis metus dirbo „Sirenų" festivalyje ir į Helsinkį buvo pakviesta dirbti su užsienio trupėmis. O būsimoji teatrologė Aušra Kaminskaitė puikiai tinka šio festivalio savanorės vaidmeniui, nes gerą praktiką jau yra praėjusi savanoriaudama Menų spaustuvėje.
Šį kartą didžioji kelionės intriga buvo ne vien galimybė pamatyti dalį festivalinės (ir ne tik) panoramos, bet patyrinėti OKT teatro spektaklio „Dugne" situaciją. Galima visada pasakyti: „žiūrovas visur vienodas", bet „Dugne" atvejis - išskirtinis. Lietuvoje šis spektaklis susilaukė daugiau mokslinių publikacijų nei recenzijų. Nuo pat pradžios šį spektaklį lydėjo „aktorių ir žiūrovų" tyrimas, kurį atliko ne vien žiūrintieji, bet ir aktoriai. Kai kurie iš jų net prognozavo, kad tai bus pirmasis spektaklis, kurį supras tik vietos žiūrovai. Nors Suomijoje vyko tik antrosios „Dugne" gastrolės (prieš tai gastroliuota Estijoje), akivaizdu, kad šio spektaklio kelionės tik prasideda.
Smagu rašyti į „Menų faktūrą" apie Korjaamo, nes tai yra visomis prasmėmis Menų spaustuvės brolis dvynys. Aišku, Korjaamo praeitis kiek „kilnesnė" už Menų spaustuvę - XIX amžiaus pabaigoje ten buvo pirmosios tramvajų dirbtuvės. Greta didžiosios salės ir šiandien gražiai glaudžiasi istorinė ekspozicija su realiais tramvajų pavyzdžiais. Du pastatai, stovintys vienas priešais kitą, tarp savęs glaudžia menininkų kavinukę. Pastatai stilingi, jaukūs - palyginus su visa suomiška urbanistine architektūra. Menų spaustuvės pastatai po rekonstrukcijos jau nebeprimena čia veikusios raudonosios „Tiesos" spaustuvės. Tačiau abiem atvejais šiandien tai yra aktyviausiai dirbantys centrai, kuriuose rodomi ne tik įvairūs spektakliai, vyksta festivaliai, bet ir įrengti biurai, atliekantys sisteminį darbą. Korjaamo gali rasti medžiagos ne tik apie Suomijos teatrą, bet ir paskutinių metų susistemintą medžiagą apie suomių dramaturgus, jų pjesių vertimus į daugelį kalbų, paprastai, bet informatyviai išleistus metinius scenografijos katalogus. Pats Korjaamo (Dirbtuvių) kultūros fabriko biuras įrengtas kaip cirke: už didelių vielinių vartų - didžiulė auditorija, kurioje aibė darbo stalų, apkarstytų įvairia darbui reikalinga technika. Mūsų „Menų spaustuvė" gal net ir komfortabilesnė, be to, čia vos keli žmonės dirba tai, ką atlieka visas būrys suomių. Bet kokiu atveju, energija panaši.
„Stage" festivalio spektakliai vyko Didžiojoje ir Mažojoje salėse. Dėl smarkiai vėluojančio lėktuvo nepavyko pamatyti Dmitrijaus Krymovo spektaklio „Paryžiuje", kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka ir kartu šoka Michailas Baryšnikovas. Neteko matyti ir Alvio Hermanio „Latviškos meilės", tačiau slovėnų spektaklis „Tebus prakeiktas savo šalies išdavikas!" ir Christopho Schlingensiefo „Via Intolleranza II" (beje, rodytas kito lygiagrečiai vykstančio Helsinkio teatro festivalio programoje) leidžia suprasti, kiek suomiams svarbus rašytojas Maksimas Gorkis, kiek - režisierius Oskaras Koršunovas.
Nors slovėnų spektaklio tema ir labai aktuali (tragiškas buvusios Jugoslavijos subyrėjimas), o Balkanuose šis spektaklis skleidžia ugningas emocijas, jis neatitiko net dokumentinio-politinio teatro sampratos. Nors spektaklio kūrėjams buvo svarbu ne vien netolimoje praeityje įvykę faktai, bet ir šiuo metu niekur neišnykę tų problemų skauduliai, spektakliui pritrūko elementaraus profesinio išmintingumo. Spektaklio dėmesys sutelktas į vis dar rusenančias politines ir nacionalines problemas, režisierius bando sužadinti emocijas per cinizmą, nuogus kūnus, nuolatinį garsų šaudymą.
 |
| Slovėnų spektaklis „Tebus prakeiktas savo šalies išdavikas!“ |
Tuo tarpu Schlingensiefo kūryboje režisūros su kaupu. Šių metų Venecijos bienalėje „Auksinio liūto" apdovanojimą pelniusi pernai nuo plaučių vėžio mirusio garsaus vokiečio instaliacija traukia minias žmonių. Susėdę ar vaikščiodami po vokiečių paviljoną visi jaučiasi kaip bažnyčioje, kurioje patalpinti ne tik įvairių laikų šventieji ir demonai, „socialinės" skulptūros - čia liko gyva spinduliuojanti sudėtinga žmogaus pasąmonė, jo pasirinkimo klystkeliai. Rašytoja Elfriede Jelinek Schlingensiefą yra pavadinusi geriausiu visų laikų menininku. Teatras jau seniai siejamas su bažnyčia, stengiamasi surasti tiesioginių jausminių šių fenomenų atitikmenų. „Sirenų" dėka Lietuvoje matytas Janas Fabre Venecijos bienalėje savo siurrelistišką pasaulio suvokimą išskleidžia naudodamas baltą marmurą, iš kurio išskaptuoti įvairūs žmogaus organai, o Marijos, laikančios nukryžiuotąjį (garsiosios Michelangelo skulptūros „Pieta" šiuolaikinė parafrazė), skraistė slepia kaukolę. Didžiulė ekspozicija surengta tiesiog buvusioje bažnyčioje (toje pačioje, kur prieš porą metų savo darbą eksponavo Žilvinas Kempinas). Bažnyčia teatru mąstantiems žmonėms tinka.
Schlingensiefo spektakliui bažnyčios sąvoką įmanoma pritaikyti ne tik dėl to, kad šio spektaklio dalis eksponuojama Venecijos bienalėje sukurtoje „bažnyčioje" - šis spektaklis kuria gyvą mitą apie Afrikos savanos širdį - Burkiną Fasą. Fliuksistiniame spektaklyje, šiek tiek primenančiame Jono Meko „Pačią pradžios pradžią", vaidina nemažai to regiono afrikiečių. Sluoksnių, temų, potemių čia tiek daug, kad jos kartu su muzika ir šokiais jungiasi į atskirą polifoninį derinį, kuriam pasibaigus suomiai trepsėjimais išreiškė savo susižavėjimą. Spektaklis vaidinamas keliomis kalbomis, žodžiai tampa garsų lavina. Kai kurie kažką reiškia, o dauguma formuoja aplinkybes, kurios naikina spektaklio ribas.
Jau keli dešimtmečiai Helsinkyje dirbantis psichiatras Leonas Kovarskis, sekantis teatrinį gyvenimą, sakė, kad dar prieš keletą metų suomių publika buvo visai kitokia. Šiandien ji stipriai paaugo, išmoko skaityti ne tik spektaklio naratyvą, bet ir metaforas dalykus, o į spektaklius eina jei ir neperskaičiusi kūrinio, tai bent susipažinusi.
Bendra Suomijos teatro panorama leidžia konstatuoti, kad didžiausias šio lūžio ženklas buvo Kristiano Smedso spektaklis „Nežinomas kareivis", kurio vaizdo įrašą žiūrovai turėjo galimybę pamatyti pernai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
Po antrojo Koršunovo spektaklio „Dugne" įvyko susitikimas su žiūrovais. Jiems buvo įdomu išgirsti aktorių nuomonę, kaip jie atsidūrė šitoje vietoje, kurioje dabar yra. Dainius Gavenonis atsakė, kad prieš tai buvo „Hamletas": „Kad po „Hamleto" repetavome „Dugne", neatsitiktinumas. Mes siekėme, kad spektaklis būtų ir apie mus, todėl mes taip arti sėdime ir stengiamės išlaikyti pakankamai ploną ribą tarp personažo ir savęs. Todėl žiūrovus pradžioje sutinkame minimaliai pasislėpę po personažu. Kad įvyktų kontaktas, kad žiūrovas patikėtų, kad gali kartu su mumis sėdėti už vieno stalo ir kad jis nebus bent jau iš karto žeminamas. Svarbu ir tai, kad dar „Hamlete" Koršunovas atsisuko į aktorius. O „Dugne" jis žengė dar arčiau jų ir atidavė savo režisūrą aktoriams."
Darius Meškauskas konkretino: „Darbo pradžioje buvo aptarta keletas taisyklių. Viena iš jų buvo aplinkybių nustatymas. Veiksmas - „ten" gyvenančių žmonių spaudos konferencija. Antra taisyklė - joje dalyvauja svetimi žmonės, todėl jie nori geriau atrodyti, nei yra iš tikrųjų. Todėl kad čia svarbi nuskriaustų žmonių orumo tema. Galbūt tas noras išlaikyti orumą ir yra viltis. Ir dar viena taisyklė - pailgas stalas yra „Paskutinės vakarienės" stalas. Kas bus po tos vakarienės? O dar svarbus momentas: yra Samuelio Becketto pjesė „Belaukiant Godo". O mūsų spektaklyje veiksmas vyksta po Lukos išėjimo, po konflikto; po žmogžudystės Luka išeina, suteikęs vilties. Mūsų „Dugne" veiksmas vyksta po Godo išėjimo, o ne belaukiant jo. Tada iškyla akistata su savimi, identifikacijos klausimas: „kas jie yra ir kam jie gyvena? Kas yra susiję su mumis kaip su aktoriais?" Į klausimą, kodėl kyla asociacijos su Leonardo da Vinci „Paskutine vakariene", Meškauskas atsakė: „Todėl, kad Kristaus vieta yra aktoriaus vieta. Šiame spektaklyje yra svarbus asociacijų laukas, kuris veda į savęs identifikavimo temą, ribinę situaciją".
Rusų teatro kritikė Jekaterina Gajeva sakė: „Šį spektaklį aš rekomendavau savo suomiams draugams jo nemačiusi. Dėl to, kad seniai pasitikiu Oskaro Koršunovo vardu. Helsinkyje monologai buvo išsakyti vienu atsikvėpimu. Chrestomatinius žodžius aktoriai išsakė labai šaižiai, jie nuo stalo lėkė tiesiai į mūsų širdis. Išties kai kada atrodė, kad aktoriams norisi kalbėti rusiškai. Tai stulbinantis ansamblinis darbas. Stulbinanti individuali vaidyba. Stulbinanti tiesa apie pasmerktą gyvenimą. Dugnas pasiekiamas kiekvieno viduje.
Tai patvirtina kreipinys į žiūrovę. Aktorė jos klausia, ar muša ją vyras, ir pati atsako teigiamai. Tad į šį klausimą tėra vienas atsakymas. Taip, kaip gyvenime tėra viena išeitis. Todėl ir naujiena apie aktoriaus mirtį nesukelia pribloškiančio efekto - nes šito buvo laukiama, prie šito visi prieis. Kitos tiesos nėra. Kaip nėra ir senuko Luko".
 |
| „Dugne”: repeticijos akimirka. Tomo Žaibaus nuotrauka |
Su aktoriais susitikome oro uoste, kur jie reziumavo trijų spektaklių patirtį.
Darius Gumauskas: „Iš pradžių niekas nesitikėjo, kad kada nors įvyks šio spektaklio gastrolės užsienyje. Atrodė, kad „Dugne" - ne keliaujantis spektaklis, kad jis skirtas tik lietuviškai publikai. Bet netikėti festivaliai Taline, Helsinkyje, laukia latviai... Visi kaimynai... Rudenį planuojame vykti į Nitrą. Gal jie labiau jaučia tą temą? Šių gastrolių metu girdėjosi, kad žiūrovas stengiasi suprasti, kad jis reaguoja į Gorkio tekstą, reaguoja į tai, ką mes atrinkome iš pjesės. Šis spektaklis labai priklauso ir nuo to, kokie, pavyzdžiui, yra užkulisiai. Korjaamo teatre tai - aktorių poilsio fojė, sujungtas su teatro kavine, o ten jau sukasi disko ratas, ir tu turi su visu tuo susitaikyti. Tu leidiesi per barą, matai visai kitą gyvenimą, lauke parūkai... Negali pasakyti, kad tai išmuša iš vėžių; spektaklio metu pamatyti visai kitą gyvenimą - irgi įdomu".
Rytis Saladžius: „Visur tokie patys žmonės. Pavyzdžiui, trečiame spektaklyje buvo ir toks žiūrovas, kuris atsisėdo pirmoje eilėje ir tuoj pat užmigo. Aš įsivaizduoju, ką jis sapnavo. Matyt, žmonės daug dirba, todėl ir ateina į teatrą kaip į pramogą".
Dainius Gavenonis: „Šitą spektaklį neišvengiamai keičia žiūrovas. Jeigu Lietuvoje tu žiūri į žiūrovą, sakai jam: „supranti?", jis žiūri į tave. Gali jam antrą kartą tą patį sakyti ir stebėti, kada jis tave supranta. O spektaklyje, kuris verčiamas, žiūrovas iš pradžių žiūri į tave, paskui pakelia akis į titrus, paskaito ir vėl nuleidžia akis į tave, bet jau jis vėluoja. Tokiame spektaklyje lyg nėra tiesioginio, betarpiško konflikto, bet spektaklio eigoje supranti, kad žiūrovas vis labiau ir labiau supranta tą spektaklį, kad ryšys vis didesnis ir didesnis. Ir finale jie iš tikrųjų labai dėkingi už tokį tiesioginį kontaktą ir buvimą kartu. Aš labai bijojau tų užsienietiškų spektaklių - nerimavau dėl „Dugne" gastrolių užsienyje, bet kol kas tenka pripažinti, kad užsieniečiai gal net geranoriškiau nusiteikę tokiam kontaktui, nes jie nebijo mūsų. Lietuviai mūsų bijo, lietuviams reikia įrodinėti, kad mes nenorim nieko įžeisti, užgauti, nuskriausti ir t. t. O užsieniečiai to nebijo.
Man atrodo, kad suomiai kaip niekas kitas sugeba išlaukti. Gali sėklytė būti ir nepasėta, bet jie vis tik išlauks, kol daigelis užaugs."
Rasa Samuolytė: „Tiek Estijoje, tiek Suomijoje iš pradžių egzistavo jaudinanti nežinomybė. Gastroliuojant su kitais spektakliais to nebūna. Žinau, kad su šiuo spektakliu važiuosime į Maskvą, ir aš labai laukiu šių gastrolių, nes tai intriguoja. Ten publika viską žino, apskritai ta publika ne iš lengvųjų, jie nusiteikę taip, kad jų niekas nenustebins. Nemaža dalis tos publikos pilna išankstinių nusistatymų. Po Estijos ir Suomijos tapo akivaizdu, kad šis spektaklis ras savo vietą tarp užsienio žiūrovų. Man patiko tai, kad jie nežiūrėjo į mus lyg į svetimus, tarytum taip su jais neatsitiktų. Jie nežiūrėjo į mus kaip į tam tikrą rezervatą, jie mus matė iš labai arti. Jie neturėjo distancinio pultelio ‚priima-nepriima´".
