Penkis mėnesius trukęs Berlyno teatro ir šokio festivalis Spielzeit´europa nuriedėjo į pabaigą, atplukdydamas griaunančių jausmų ir senatvinio egoizmo bangą. Festivalio pyragu šiemet tapo Williamo Forsythe´o šokio spektaklis „Perkūrimas" (Decreation), o pyrago vyšnia - pagal Williamo Shakespeare´o pjesę pastatytas Luco Bondy spektaklis „Karalius Lyras".
Kūrimas - nekūrimas - perkūrimas
Kai prieš šešerius metus buvo nuspręsta, jog viena iš svarbiausių šokio istorijoje trupių - Williamo Forsythe´o vadovaujama Frankfurto baleto trupė - bus paleista, choreografas griebėsi kitokios, žiūrovams dar ne itin pažįstamos kūrybinės estetikos kaip atsako į šį Frankfurto miesto valdžios sprendimą. Taip gimė spektaklis „Perkūrimas", žymintis ne tik naują Forsythe´o kūrybinį kelią, bet ir naują jo choreografinę leksiką. Ir nors dabar spektaklį atlieka naujai suburta Forsythe´o trupė (The Forsythe Company), o spektaklio kaip atsako aktualumas yra išblėsęs, choreografinės raiškos ir teminės plėtotės vaga lieka gili.
Neramiai laukiant spektaklio pradžios įkyriai peršasi žmogiškas kūno galimybes peržengiančio šokio vaizdai (dažnai siejami su Forsythe´o kūryba), tačiau scenoje pasirodę 17 šokėjų iškreipia stereotipinio mąstymo sukurtą idilę, pateikdami vidinio pasaulio realybę kaip išorinę tikrovę. Dalis šokėjų sėdasi aplink sceną ant kėdžių ir laukia savo eilės, kita dalis raivo kūną, narina galūnes, perkreipia veidą ir murma neaiškius garsus. Tuo pat metu už tolėliau stovinčio pulto vyras ir moteris skaito pranešimą anglų ir vokiečių kalbomis, iškreipdami ne tik kūną, bet ir pabrėžtinai tariamus žodžius. Išorinis ir vidinis žmogaus neįgalumas dėl nenatūraliai tramdomų emocijų yra pagrindinė spektaklio tema. Tačiau ji eskaluojama ne abstrakčiai, o pasirinkus konkretesnius rėmus - meilės be priekaištų, išdavystės, pavydo ir poros kasdieninių nesutarimų motyvus. Trumpus, priekaištų kupinus monologus ir dialogus puikiai atkartoja kūnas, o šokėjų lūpomis disonansu skambanti istorija „sulipdo" trupės atlikėjus tarsi atskiras kūno dalis į vieną neigiamų emocijų suluošintą asmenybę. Pakitusį vidinį žmogaus pasaulį žymi ir čia pat filmuojamų judesių kartotė, sulėtinta esamo laiko atžvilgiu.
Šokio spektaklyje įdomiai įpintos pokalbių laidų bei operų parodijos; o kartu pasklinda ir lengvos ironijos kupinos šiuolaikinio šokio kompozicijas sunkiai „įkandančio" tūlo žiūrovo replikos. Šmaikšti humoro gaidelė šmėsteli, šokėjui vyrui bandant „neįgalios" moters myktelėjimus pateikti visiems suprantama kalba. „A deal: You give me every thing, I give you nothing" („Sandėris: tu man duodi viską, aš tau - nieko") - nuskamba lyg absurdiška juoką kelianti sentencija, tačiau geriau įsiklausius ateina suvokimas, jog šią „ligotą" situaciją sąmoningai ar ne yra išgyvenęs bene kiekvienas iš mūsų. „Duoti - imti" tema šiek tiek erotizuota, tačiau ribojama aiškaus noro arba nenoro afektų.
Šokio spektaklio „Perkūrimas" pabaigoje šokėjai, ratu apsėdę didžiulį stalą, parodijuoja spiritizmo seansą, rankomis pliaukšėdami tam tikrą melodiją, tarškėdami kėdėmis, keldami emocinę įtampą. Žiūrovų žvilgsnis kreipiamas į dvasinį pasaulį ir jo įtaką žmogaus jausmams. Finalinės scenos vaizdas įtaigus ir jaudinantis: besipykstančios poros, sėdinčios prie to paties spiritizmo seanso stalo, dialogas tarsi paprastas drabužis verčiamas į išvirkščią pusę, badydamas akis nesutarimų siūlėmis, nuoskaudų mazgais ir nuirusiais nepasitikėjimo kraštais.
Muziką spektakliui sukūrė ilgus metus su Forsythe´u dirbantis amerikiečių kompozitorius Davidas Morrow. Scenoje elektriniu pianinu gyvai grojantis Morrow rodosi esąs lyg vienas iš šokėjų: tikslingai valdydamas kūną, čia pašokdamas nuo kėdės, čia vėl atsisėsdamas kompozitorius reaguoja net į menkiausius šokėjų judesius ir tarsi čia pat jiems kuria atskiras minorines gamas.
Williamo Forsythe´o „Perkūrimas" - aiškus choreografinio braižo permąstymas, naujas Forsythe´o estetikos etapas, o kartu ir judėjimas nuo grynojo šiuolaikinio šokio formų link šokio teatro šaknų. Nepakartojamas, sakralus, subtiliai ironiškas reginys!
 |
| Scena iš "Karaliaus Lyro". Foto iš operachic.typepad.com |
Karalius Savimyla
Tiek vokiečių, tiek ir prancūzų numylėtinis režisierius Lucas Bondy į festivalį atvežė, jo paties žodžiais tariant, „inscenizacijai nepasiduodantį veikalą - Shakespeare´o „Karalių Lyrą". 2007 metų Tarptautiniam Vienos teatro festivaliui Wiener Festwochen sukurtas spektaklis Berlyno publiką sužavėjo kilnaus valdovo senėjimo drama: karaliui trokštant besąlyginės dukterų meilės pagimdoma kančia ir bejėgiškumas, o išmintis ir dorovinės vertybės, užsklęstos tamsiausiame širdies kampe, deja, išlaisvinamos per vėlai.
Karalystės dalybų metu ant avanscenos krašto sėdintis Lyras (Gertas Vossas) savo kūno kalba pasako daugiau nei tardamas lemiamus žodžius. Visa savo išgale apglėbęs tris dukteris karalius stipriai spaudžia atžalas prie krūtinės, tarsi norėdamas pateisinti egoistiškos aistros nulemtą besąlygiškos meilės reikalavimą. Dalybų scena ne tiek tragiška, kiek komiška: valdovas karalystės žemes dalina dosniai plėšydamas Anglijos žemėlapį. Senyvo amžiaus, tačiau tvirto stoto ir gerokai žilstelėjusių plaukų Vossas šioje žmogiškų jausmų tragedijoje jaučiasi lyg žuvis vandenyje. Didžiuliu pagreičiu judėdamas nuo vieno kraštutinumo prie kito, jis įmantriai šokinėja nuo geraširdžio senstančio tėvo, besimėgaujančio meilikaujančiais Gonerilės (Andrea Clausen) ir Reganos (Caroline Peters) žodžiais, prie savanaudiškai įsižeidusio valdovo, ištremiančio teisybės pasakyti nepabūgusią jaunėlę dukterį Kordeliją (Adina Vetter). Lyro savimeilė užsuka kančios mechanizmą, kurį ne tik valdo, bet ir savaip juo mėgaujasi charizmatiškasis Gertas Vossas.
Dykynės scena spektaklyje apverčiama aukštyn kojomis: ant pamišimo slenksčio stovintis valdovas nebijo nei vėjo, nei lietaus, priešingai - deginančio širdies skausmo vedamas jis pats kelia audrą dykvietėje, šūkaudamas gal sau, gal gamtos jėgoms, gal jį lydinčiam juokdariui „Pūsk, vėjau, pūsk!". Komišką vaizdą stiprina Brigitos Minichmayros juokdarys, dirbtine vėjo mašina „kedendamas" didžiulį maišą lapų, o lietų purkšdamas iš kibiro vandens. Nedidelio ūgio, tačiau itin lanksti ir imponuojanti aktorė puikiai valdo ne tik karaliaus juoką, bet ir kančią, jo pamišimą ir jo išmintį.
Valdovo tragedija spektaklyje pateikiama ne vien per jausmų prizmę. Kas dedasi karaliaus širdyje, aiškiai atspindi ir jo drabužiai. Kostiumų dailininkas Rudy Sabounghis iš pradžių karalių padabina auksu žvilgančiais istoriniais drabužiais; išvarytas abiejų vyresniųjų dukrų valdovas dykumoje klajoja vienais marškiniais, o netekus proto, įsisupa į brezentinį maišą ir kaip aiškią pamišimo metaforą ant galvos deda ne Anglijos karūną, o didžiulį paukščio lizdą. Lyro vidiniams konfliktams bei kančiai parodyti pasitelkiami intrigantės Gonerilės ir užsispyrėlės Reganos vaidmenys, o valdovo išmintį ir humanistinio proto atrastą pasaulio tiesą simbolizuoja Kordelijos figūra.
Žiedinės kompozicijos spektaklis baigiamas lyg perkurta pietos scena: širdgėlos palaužtas karalius Lyras prie širdies glaudžia ant kelių gulinčią negyvą Kordeliją, o valdovui iš šonų atremiami negyvi vyresniųjų dukterų kūnai. Jaudinančiais žmogiškų jausmų ir santykių vaizdais baigiamas ir vienas iš svarbiausių Berlyno teatro ir šokio festivalių Spielzeit´europa.
