Įpusėjus šaltajam metų laikotarpiui, įpusėja ir vienas svarbiausių Berlyno teatro ir šokio festivalių – spielzeit´europa. Festivalio rengėjai, paskelbę penktojo teatro sezono moto „Pabaiga – pradžia“ (Das Ende – Ein Anfang), postuluoja teatro temų ištakas, netiesiogiai užsimindami apie visko pabaigą, o kartu ir pradžią – mirtį. Manąja festivalio spielzeit´europa pradžia tapo Heinerio Goebbelso naujausias spektaklis „Aš atėjau prie namo, bet neįėjau“ (I went to the house but i did not enter), sukurtas šiųmečiam tarptautiniam Edinburgo teatro festivaliui. Ir nors šiame sceniniame koncerte mirtis nedominavo, pabaigų ir pradžių visgi buvo nemažai.
Atėjau, neįėjau
Garsusis vokiečių kompozitorius bei režisierius Heineris Goebbelsas, neseniai svečiavęsis „Pasaulio muzikos dienose“ Lietuvoje, naujajam darbui pasirinko Thomo Stearnso Elioto, Franzo Kafkos, Maurice‘o Blanchot ir Samuelio Becketto tekstus, juos muzikaliai citavo, vaidybiškai analizavo ir kūrė tris atskiras fragmentišku pasakojimu paremtas istorijas, jungiamas vieno ir to paties lyrinio „aš“.
Pirmuoju pasakojimu, vienu iš „sceninio koncerto paveikslų“ (taip kompozitorius vadina savo naująjį darbą), tapo Elioto eilėraštis „Alfredo Prufroko meilės daina“. Paveikslas įtaigus ir melancholiškas jau vien savo vaizdine puse. Keturi pilkais paltais bei skrybėlėmis vilkintys vyrai preciziškai pakuoja ir išpakuoja pilko kambario daiktus: porcelianinius puodelius, arbatinį, cukrainę, didžiulę arklio galvos formos vazą su gėlėmis, šunų paveikslus, staltiesę, sunkias brokato užuolaidas ir kilimą. Veiksmai čia iki sustingimo lėti, žiūrovams pateikiami tarsi pro padidinamąjį stiklą. Hilliard Ensemble atliekama meilės daina suskamba netikėtai, itin taikliai įasmenindama pirmojo paveikslo herojų. Jis – vidutinio amžiaus krizės kamuojamas vyriškis, jau praplikęs, vienišas ir nedrąsus, varginamas įkyrių minčių apie nesėkmingai nugyventą gyvenimą. Slegiančią lyrinio pasakotojo nuotaiką stiprina nežymi spalvų kaita: vyrams išpakuojant daiktus baltas arbatos servizas ir didžiulė balta vaza tampa juodi, juodos gėlės pakeičiamos baltomis. Tokia spalvų gama pilko kambario fone ir blankus apšvietimas – aiški aliuzija į nuobodų Alfredo Prufroko gyvenimą ir grėsmingai artėjančią senatvę. Pirmasis spektaklio paveikslas baigiamas tyliai, ramiai, dar kartą pabrėžiant nenusisekusio gyvenimo dramatiškumą.
Antrasis sceninio koncerto „Aš atėjau prie namo, bet neįėjau“ paveikslas nukeliamas į vyriškių pensioną, kuriame slogų nuobodulį kenčia keturi jo gyventojai. Šį kartą mes, žiūrovai, personifikuojame Maurice‘o Blanchot citatą – įasmeniname sceninio koncerto pavadinimą, nes mes esame tie, kurie savo žvilgsniu keliaujame prie tipiško dviaukščio, tačiau liekame už durų, kurios neegzistuoja. Veiksmas vyksta tiek pirmame, tiek antrame namo aukštuose, tačiau žvilgsniu prasiskverbti į vidų negalime – mus ir pensiono gyventojus skiria sienos ir langai. Uždaras ne tik antrojo paveikslo veiksmas, bet ir vidinis veikėjų gyvenimas: nuobodybė juos verčia sekti tai, kas vyksta už lango, visa tai užrašinėti, šantažuoti ir klausytis svetimų pokalbių telefonu. Maurice‘o Blanchot apsakymo „Dienos beprotybė“ (La folie du jour) ištraukomis perteikiama personažų savianalizė, keturių balsų fone suskambanti lyg vieno ir to paties subjekto (jei norite, to paties Alfredo Prufroko) savikritika. Vokalinis kvartetas šįsyk beveik nedainuoja, bet greitai beria žodžius, perteikdamas lyrinio personažo gyvenimo tuštumą. Paveikslas baigiamas Franzo Kafkos monologiniu tekstu „Kelionė į kalnus“ (Der Ausflug ins Gebirge), kuris apnuogina pagrindinio ir tarsi neegzistuojančio veikėjo vienatvę.
 |
| „Aš atėjau prie namo, bet neįėjau“. „Berliner Festspiele“ archyvo foto |
Sceninis Goebbelso koncertas baigiamas Samuelio Becketto kūrinio „Worstward Ho“ ištrauka. Tie patys keturi vyriškiai, įsikūrę jaukiame viešbučio kambaryje, ima žiūrėti atostogų skaidres, o dainuojamas tekstas tarsi skaidrių projektorius perkelia Becketto aprašytą žmogaus vidinę tuštumą ne tik į viešbučio kambarį, bet ir į gamtovaizdžio fotografijas. Iš jų lyg aidas suskamba prabėgusių akimirkų ilgesys, o bažnytines litanijas primenančiame Becketto tekste „pabaigų“ ir „pradžių“ samplaikos rimuojamos beveik kiekviename sakinyje.
Sceninis koncertas trimis paveikslais „Aš atėjau prie namo, bet neįėjau“ – ramus, nostalgiškas, kartėlio ir nepasitenkinimo persmelktas spektaklis, Heinerio Goebbelso muzika, kontratenoro Davido Jameso, tenoro Rogerso Covey-Crumpo, tenoro Steveno Harroldo ir baritono Gordono Joneso lūpomis iškeliantis susiskaldžiusios asmenybės problemą.
Bulius
Visiškai kitoks buvo Dublino šokio teatro Fabulous beast spektaklis „Bulius“ (The Bull). Veržlus, brutaliai atviras, kupinas juodo humoro šokio spektaklis, sukurtas pagal airių tautinį epą „Galvijų pagrobimas“ (Táin Bó Cúalgne/The Cualnge Cattle-Raid), mirties temą eskalavo skersai ir išilgai.
Fabulous Beast šokio teatrą 1997 metais įkūrė ir jam vadovauja vienu talentingiausiu ir įdomiausiu Airijos choreografu tituluojamas Michaelis Keeganas-Dolanas. Kūręs ne tik savo trupei, bet ir Škotijos baletui, Karališkajam nacionaliniam teatrui Londone, Anglijos nacionalinės operos teatrui bei Anglijos nacionalinei baleto trupei, Keeganas-Dolanas užima svarbią vietą tarp šokio teatro vizionierių. Ir nors choreografo gebėjimas jungti pasakojamuosius teatro ir spontaniškus šokio elementus užsienio kritikų yra itin giriamas, matytame spektaklyje „Bulius“ šokio elementų man pasirodė per maža.
2005 metais sukurtas šokio spektaklis pasakoja apie dviejų šeimų konfliktą: tarp turtuolių miestiečių, siekiančių pasigvelbi žemę, ir tarp šią žemę dirbančių „netašytų“ valstiečių. Beveik visas spektaklio veiksmas vyksta pelkyne – ant scenos viduryje supilto žemių kauburio – tiesiogiai ir metaforiškai vaizduojant Airijos kraštovaizdį, ekonominę padėtį ir socialinių sluoksnių nesutarimus. Turtuolė Mevė įsigeidžia Kulenų šeimos buliaus, tačiau ūkininkai lieka nesukalbami. Prasideda pataikavimai, godumo rezgamos apgaulės ir nesibaigiančios žudynės. Spektaklio siužetinė linija „nevingiuoja“ – kas bus tolesnė brolių Kulenų auka, aišku kaip ant delno.
Sceninė raiška spektaklyje labai įvairi: trylika atlikėjų vaidina, groja, dainuoja ir šoka, jungdami niūrius draminius veiksmus, aštrų humorą, religines afroamerikiečių giesmes, operinį dainavimą, šiuolaikinio šokio kūnų kontaktų techniką ir tradicinius airių šokius. Atrodytų, šokio teatro spektakliui lyg nieko ir netrūksta, tačiau geriau įsižiūrėjus matyti, jog draminė spektaklio pusė žymiai nusveria kinestetišką, o šokio intarpai, regis, pridėti vien dėlto, kad „reikia“. Šokio atžvilgiu bene stipriausia yra finalinė scena, kuomet visi atlikėjai šokinėja, šūkčioja, muša pagaliukais ir būgnais tarsi kūnais dar sykį atkartotų regztų suktybių planus. Skardžiame, kupiname laukinės energijos ir išorinio grubumo finale triumfuoja vienintelis žudynėse išlikęs gyvas – bulius.
