Atskiras šokio pasaulis
Jau aštuntą kartą vasaros pabaigoje į Diuseldorfą sugužėjo plati šokio visuomenė. Čia rugpjūčio 25-28 d. vykusi Tarptautinė Šiaurės Reino-Vestfalijos žemių šokio mugė (Internationale Tanzmesse nrw) tiek profesionalius lankytojus, tiek ir mėgėjus kvietė susipažinti su šokio naujienomis: trupėmis, choreografais, šokio teatrais, naujais šokio spektakliais, projektais, instaliacijomis, šokio festivaliais, asociacijomis, šokio mokyklomis, scenos menų organizacijomis bei šokio medicinos knygomis ar net šokio aprangos ir avalynės naujovėmis. Kaip pranešė mugės organizatoriai, šiais metais 102 mugės stenduose prisistatė per 230 mugės dalyvių iš 42 pasaulio šalių. Skaičiai įspūdingi ne vien juodu ant balto, nes būnant Šiaurės Reino-Vestfalijos žemių kultūros ir ekonomikos forume Ehrenhof, kuriame jau įprastai kelerius metus iš eilės įsikuria šokio mugė, apėmė jausmas, kad kelioms dienoms staiga gimęs atskiras pasaulis šnekėjo sava kalba, taikė nerašytus įstatymus, savotiškus garbės ir pripažinimo kodeksus bei kūrė simbiozinius pirkimo-pardavimo mainus.
Daugybė stendų iš Europos, Azijos, Pietų bei Šiaurės Amerikos kontinentų šiais metais netilpo dviejuose forumo sparnuose, todėl nemaža dalis stendų persikėlė ir į antro aukšto fojė. Tiek dideli, originaliai įkurti, tiek ir kuklesni stendai mirgėjo šokio videoištraukomis, akį traukiančiais plakatais ar fotografijomis, spalvingais lankstinukais ar atvirutėmis, trupių kompaktiniais ir skaitmeniniais diskais ar įmantriomis dovanėlėmis, viliodami kiekvieną stabtelėti bent minutei. Pirkimo-pardavimo vilkelis produktyviai sukosi ištisas keturias dienas, choreografui, trupei ar festivaliui žadėdami naujų idėjinių ar įgyvendinimo erdvių. O jei šokio agentų jaukas nepagavo reikiamos žuvelės, ją bandyta prisivilioti oficialaus priėmimo kabliuku - rinktinių užkandžių ir gėrimų vaišėmis. Taip bandyta ne tik parduoti save, bet ir betarpiškai supažindinti su tą ar kitą šiuolaikinio šokio kryptį puoselėjančiais kūrėjais, plečiant (sub)kontekstinę jų darbų amplitudę.
Lietuvos stendas šiais metais buvo pagirtinai gausus. Kultūros ministerijos dėka jame tarptautinei šokio visuomenei prisistatė Lietuvos šokio informacijos centras, menininkų grupė „Žuvies akis", šiuolaikinio šokio asociacija, viešoji įstaiga „db productions", Gyčio Ivanausko šokio teatras ir Kauno miesto šokio teatras „Aura". Lietuvos šokio informacijos centro išleistas bukletas lietuvių ir anglų kalbomis ir skaitmeninis diskas „Lietuvos šokio scena 2009" supažindino su Lietuvos šokio naujienomis, o susidomėjusiųjų atskiromis produkcijomis laukė teatrų ir viešųjų įstaigų vadybininkai su spektaklių informacinėmis brošiūromis, skaitmeniniais diskais ir lanksčių bendradarbiavimo galimybių paketais. Domėtasi ne vien choreografais, trupėmis bei Lietuvoje rengiamais šiuolaikinio šokio festivaliais, bet ir apskritai mūsų šalies šiuolaikinio šokio padėtimi, vystymusi, sklaida ir finansavimu. Į Lietuvos šiuolaikinio šokio raidą žvelgiant valstybiniu mastu galėjome džiugiai akcentuoti, jog ledai jau seniai pajudėję, tačiau vienu ypu aprėpus pasaulinę šokio sceną, ryškėjo vis dar ilgas savarankišką šiuolaikinio šokio meną gožiantis mūsų šalies teatro ir baleto istorijos šešėlis.
Šiųmetinės mugės meninėje programoje - 43 šokio pasirodymai, 11 atvirų šokio dirbtuvių ir 7 specialūs šokio performansai neįprastose erdvėse. Pasak Šiaurės Reino-Vestfalijos žemių Šiuolaikinio šokio draugijos pirmininkės Ankės Brunn ir Tarptautinės šokio mugės direktoriaus Kajo Nelles, „gyvų" šokio vaizdų skaitmeninių technologijų eroje niekuomet nėra per daug. Ir iš tiesų pusę dienos akis ganius dvimatėse šokio vaizdų pievose, vėlesnes 4-5 valandas įdėmiai stebėti „gyvus" šokio spektaklius buvo itin malonu. Gal dar ir dėl to, jog šiųmetė programa, lyginant su praeita, buvo kur kas spalvingesnė ir įtaigesnė savo menine puse. Stipraus grynojo šokio pažėrė trupės cie. Zappalà danza ir Spellbound Dance Company iš Italijos, šokio, mimikos ir teatrinių kodų mišinį pateikė vengrų choreografo Pálo Frenáko trupė, muzikinio koncerto ir šokio duetus atvežė ispanai Sol Picó Cia. de Danza ir danų choreografo Pallės Granhøjaus trupė, šokio performansus - vokietė Gudrun Lange ir belgė Caroline Simon, o poetiškai švelnių ir tobulai tiksliai apskaičiuotų judesių sintezę - šokėja Fang-yi Sheu ir choreografas, šokėjas Shang-Chi Sun iš Taivano.
Rasė, tauta, individas
 |
| Baltarusiai apie Gruziją. Ivano Astašonoko nuotrauka |
Visgi vienas deguto šaukštas pagadino dar nė neatidarytą mugės medaus statinę. Po oficialių sveikinimo kalbų Tarptautinės šokio mugės meninę programą Kapitolijaus teatre pradėjo amerikiečių trupė Philadanco, parodžiusi tris amerikiečių choreografų Talley Beatty, Jawolės Zollar ir Christopherio Hugginso kūrinius. Programėlėje akcentavę trupės įkūrimo akstiną - 7-8 praeito amžiaus dešimtmetyje juodaodžiams šokėjams buvę sunku patekti į profesionalias šokio mokyklas - Philadanco kolektyvas postulavo savo ypatingą meninį stilių, tiesiantį tiltą tarp kultūrinių skirtumų. Visi trys pasirodymai, pasilikę modernaus amerikietiško šokio šiltnamyje, panašėjo į pagerintas kabareto senienų ištraukas ar amerikietiškų funk muzikos klipų šokių versijas, nusaldintas klasikos elementais, todėl ne vienas žiūrovas (priminsiu, jog salėje sėdėjo ne Diuseldorfo miestiečiai, o teatrų direktoriai, festivalių rengėjai, šokio trupių vadybininkai, choreografai, šokėjai ir kritikai iš viso pasaulio), paspringęs amerikietišku fast food´o šokiu, bėgo iš salės nesulaukę net pirmos dalies pabaigos. Nenuostabu, jog po tokio liapsuso visos mugės metu kuždomis šmėžavo klausimas, kurį - politinį ar meninį - sluoksnį nupirko, jog ši absoliučiai komercinio tipo trupė būtų atidaromajam mugės spektakliui.
Kitas juodaodžių kilmę akcentavęs pasirodymas buvo belgų trupės Thor spektaklis „Tiems, kuriuos myliu" (To the Ones I Love). Tačiau nepiktnaudžiaudamas šokėjų kilme ir jų pasirinktos profesijos sunkumais choreografas Thierry Smitsas pastatė lengvą, paprastai užkoduotą spektaklį, išpažįstantį meilę vyriško kūno judesiui. Kaip spektaklio aprašyme teigia pats choreografas, jis nesiekė sukurti politinį spektaklį, bet visgi reflektuodamas skirtingas devynių šokėjų tautybes ir rasių maišymąsi, politinius migracijos aspektus ir nacionalinį identitetą, jis veikiau žodžiu, o ne judesiu kalbėjo apie tolerancijos problemas ir globalizacijos ateitį. Pirmiausia akcentuodamas individualias ir fizines šokėjų galimybes, Smitsas sukūrė dailų postmodernaus ir klasikinio šokio bei capoeiros mišinį, kuriuo taikė ne į protu apčiuopiamą žinią, bet į jutiminį mėgavimąsi šokiu ir muzika. Abstrakti choreografija, lydima Bacho muzikos, panešėjusi į judesio žaidimus (ypač viso spektaklio metu šokėjams keičiant spalvotus marškinėlius), priminė odę šokiui, kuri, tiesa, nuoširdžiai šlovino judesio meną, tačiau ilgainiui tapo pernelyg paviršutiniška ir nuobodi.
Teritoriškai apibrėžtas problemas gvildeno italų trupė cie. Zappalà danza. Valandos trukmės spektaklyje „Instrumentas I", kuriame gyvai grota dambreliu, analizuotos Sicilijos gyventojų religinės tradicijos, pasaulietiški įpročiai, solidarumas, emigracijos ir imigracijos temos. Spektaklio režisūra ir choreografija, akustinių ir kinestetinių kompozicijų atlikimas buvo gerai sulipdytos, scenai pateikusios ekspresyvų, teatriniu minimalizmu atmieštą kūrinį. Stiprios fizinės jėgos ir įspūdingų kombinacijų fone švystelėdavo perdėto religingumo, Sicilijos mafijos, Italijos vyrų kaip „lotynų meilužių" legendos ir stereotipai, tačiau neįkyriai, nepertemptai, veikiau subtiliai pamatuotas savotiškas tautinių ydų pripažinimas.
Baltarusijos šokio trupė D.O.Z.SK.I. taip pat atvežė tautiškumo skraiste apgaubtą spektaklį „Branda", kurio mugėje buvo parodyta, deja, tik ištrauka. Pagal gruzinų folklorinius šokius ir papročius sukurtas spektaklis kalbėjo apie tai, kur glūdi moteriškumo ir vyriškumo šaknys, kada subręsta vyrai ir kokia svarbi Gruzijos jaunuoliams išlieka motina. Dmitrijus Zaleskis šiuolaikinę spektaklio choreografiją įvilko į įmantrius gruzinų tautinių šokių rūbus, papuoštus jėgos, karingumo, karšto kaukaziečių temperamento bei jausmingumo metaforomis. Puiki choreografija ir įdomus temos pasirinkimas šnibžtelėjo, kad auga stipri Baltarusijos choreografų ir šokėjų karta.
Nuo tautiško prie individualaus pereita Pálo Frenáko spektaklyje „Dvyniai" (Twins). Vengrų choreografas kalbėjo apie dvynių panašumus ir skirtumus, apie dvi skirtingas asmenybes, norinčias išsivaduoti iš vidinių ir išorinių panašumo gniaužtų ir čia pat besiilginčių dvynio sielos artumo. Spektaklis neįkliuvo į pavojingas tiesmuko dvynių fenomeno vaizdavimo pinkles, bet stipriu gaivališku šokiu, prisodrintu animalistinių vaizdų, pantomimos detalių, simbolinių marionetės intarpų ir užkoduota šviesų leksika įtaigiai bylojo apie dviejų pasaulių susidūrimus, vienovę ir individualumo paieškas.
Individualumą akcentavo ir suomių trupė Karttunen Kollektiv, spektaklyje „Situacijos erdvė" (Situation Room) analizavusi tiek scenos taisykles, tiek ir besikeičiančias atlikėjų nuotaikas. Ir nors spektaklis pernelyg ištįso, nors dėmesio sutelktumas kartkartėmis sklaidėsi, choreografo Jyrkio Karttuneno lengvai atpažįstamas stilius - džiazo, modernaus šokio ir baleto judesių mišinys, persipynęs su švelnia ironija ir humoru, su vaidybinėmis ir muzikinėmis detalėmis, brėžė nepaprastas paraleles tarp sceninio veiksmo ir asmeniškų žiūrovo patirčių.
Kūnas kaip instrumentas
 |
| Lietuvos stendas mugėje. Godos Dapšytės nuotrauka |
Roberto Zappalos šokio spektaklyje skambėjusi frazė „I´m a dancer speaking to you as an instrument" netiesiogiai aidėjo ir ispanų trupės Sol Picó Cia. de Danza muzikos ir šokio performanse „Musių ežeras" (El Llac de les Mosques) bei danų choreografo Pallės Granhøjaus teatralizuotame vizualiniame koncerte „Šok man iki meilės pabaigos" (Dance me to the End on/off Love) pagal Leonardo Coheno muziką. Chaotiškas, kičinis, ausį rėžiantis ir žiūrovų kantrybe žaidžiantis ispanų performansas visgi maloniai nustebino, spektakliui persiritus į antrą veiksmo pusę. O pagrindinį vaidmenį atliekančios choreografės Sol Picó, lydimos keturių muzikantų, šokėjo vyro ir scenos darbininko, užmačia - sukurti lengva baleto, roko, bliuzo ir flamenko muzikos bei šokio parodija dvelkiantį spektaklį - pataikė beveik į dešimtuką. Išsprendus režisūrines klaidas ir pertvarkius nesubalansuotą sceninį vyksmą, šis performansas galėtų tapti patraukliu žanrų kratiniu.
Visiškai kitoks, melancholiškai jausmingas, tačiau nenusaldintas buvo Pallės Granhøjaus šokio koncertas. Atlikdama Leonardo Coheno dainas danų trupė rodė nedideles ištraukas iš ankstesnių choreografo darbų, piešė choreografo ir trupės vizualų portretą ir tyliai ieškojo atsakymų į tai, kaip pasaulis užgožia žmogaus kūną, paversdamas jį „mėsa". Nors koncertas kiek prailgo, tačiau kiekvienos dainos apipavidalinimas patraukliai liūliavo sugestyvios vaidybos, šokio, subtilaus apšvietimo ir choreografui būdingo gero humoro gaidomis. Įspūdingai atrodė ne tik Coheno dainų atlikimas, bet ir pats choreografas, kuris po 18 metų pertraukos vėl užlipo į sceną.
Asmenybė
Šių metų mugė parodė ir nemažai solinių šokio spektaklių. Geriausiais įvardinčiau Taivano trupės Lafa & Artists Dance Companie rodytas šokio miniatiūras „Mėnulio vanduo" (Moon Water) ir „Vienvietis kambarys" (Single Room), užburiančias nepakartojamai tiksliu ir jaudinančiai lyrišku choreografiniu piešiniu, kurio pasisekimas didžiąja dalimi priklausė ir nuo sakralumu spinduliuojančios atlikėjos Fang-yi Sheu. Sužavėjo ir iš Taivano kilusio ir šiuo metu Berlyne reziduojančio choreografo Sun Shang-Chi miniatiūra „Dialogas II", įtakota Sarah´os Kane pjesės „Psichozė 4.48" (4.48 Psychosis). Ieškodamas dialogo tarp šokėjo ir pasaulio, tarp kūno ir asmenybės struktūrų, Sun Shang-Chi sukūrė ir atliko staigių sukinių ir aštrių judesių kompoziciją, pritrenkiančią savo agresyviu naratyvu.
Gera juoko doze, žadinančia žiūrovų vaizduotę, pasidalino belgė Caroline Simon. Spektaklyje „Kūrinys", kurį į Lietuvą praeitais metais jau buvo atvežęs festivalis „Naujasis Baltijos šokis", choreografė ir atlikėja Simon žiūrovų teismui apnuogino rožines moterų svajones, televizines meilės pasakas ir šokio spektaklių stereotipus. Trims ketvirčiams valandos publiką paskandinusi kikenimo ir fantazijos migloje, Simon ironiškai pažvelgė į vis dar televizijos ir prastų romaniūkščių propaguojamus išgalvotus meilės romanus.
Televiziniam šlamštui ir beatodairiškam jo vartojimui ironiškai bandė įkąsti ir vokietė Gudruna Lange solo spektaklyje „Naktis priešais televizorių" (A Night in Fronto f the TV). Skaitmeninius vaizdus dažno kanalų perjunginėjimo metu Lange iliustravo paprastais šokio judesiais ir vaidyba, vertė šypsotis ar pakrutinti fantazijos gysleles, tačiau pristigusi režisūrinių vingių taip ir liko vienaplanėje spektaklio lygumoje.
***
Laviruodama tarp dvimačių ir trimačių šokio vaizdų, tarp tautiškumo ir individualumo, tarp saldžios fantazijos ir karstelėjusios realybės baigėsi 8-oji Tarptautinė Šiaurės Reino-Vestfalijos žemių šokio mugė, įpūsdama naujų vėjų į „atskirą" šiuolaikinio šokio pasaulį.
