Jeigu pradėčiau pasakoti apie Berlyne rengiamą šiuolaikinio šokio festivalio „Tanz im August“ programą, kurioje pristatomos pasaulinės žvaigždės ir jų premjeros bei aukščiausio lygio jauni kūrėjai (keletą jų matėme ir „Naujajame Baltijos šokyje“), apie pora kilometrų nuo Brandenburgo vartų nutolusias puikiai įrengtas keturias HAU (Hebbel am Ufer) erdves spektakliams, skaitymui bei laisvalaikiui, apie kasdienius susitikimus su choreografais ir diskusijas ne vien šokio bendruomenei aktualiomis temomis bei apie organizatorių pasirinktą pokalbių problematiką... įspūdžiai nuskambėtų tarsi iš nedidelio miestelio į sostinę studijuoti atvykusios mergaitės aikčiojimai. Festivalyje teko lankytis vos 2 dienas, tačiau to užteko, kad beveik atrasčiau vienos problemos sprendimo kelią: jei kiekvienas kritikas, nenorintis rašyti apie šokį vien dėl žinių ir konteksto stygiaus, šįmet ar kitą rugpjūtį nuvyktų į „Tanz im August“, patektų į puikią vietą pažinčiai su aukščiausio lygio kūrėjų darbais. Tai neišmokys analizuoti šokio, tačiau turėtų gerokai praplėsti kontekstą (ne tik spektakliais, bet ir filmais apie šokio legendas, netgi aprašymais programėlėse) ir leisti pasijausti saugiau.
Vizitas buvo trumpas, nes pagrindinis jo tikslas - dalyvauti „Performing Criticism Globally“ organizuojamose ir finansuojamose kritikų kūrybinėse dirbtuvėse. Pirmosiomis festivalio dienomis vos keleto valandų trukmės dirbtuvės buvo skirtos kolektyvinės kritikos temai, - praktikai, kai vieno teksto autoriumi tampa daugiau nei vienas žmogus, - užrašant kiekvieno pavardę, bet nenurodant konkrečių idėjų autorystės. Lietuvoje tai gali nuskambėti absurdiškai: nuo ankstyvųjų pasiruošimo profesijai metų dažniau tenka girdėti raginimus remtis vien savo įspūdžiais, atsiriboti nuo aplinkinių žmonių komentarų ir vos pasibaigus recenzuojamam spektakliui drožti namo, kad joks pašalinis komentaras nesugriautų asmeniškai susikurto kūrinio pasaulio.
Kūrybinių dirbtuvių metu daug kalbėta apie kolektyviškumo patirtis kiekvieno dalyvio profesijoje, apie asmeninių patirčių suformuotas ribas, kurias norėtųsi peržengti, ir apie poreikį žinoti konkretų kiekvienos idėjos autorių (kurį lyginčiau su noru tiksliai žinoti, kas tikrais faktais paremtoje literatūroje vyko iš tikrųjų, o kas buvo sukurta). Galiausiai bene dešimt žmonių atsisėdo prie savo kompiuterių ir bendrame guglo dokumente surašė savo įspūdžius bei mintis apie vakarykščius spektaklius ir tos dienos dirbtuves. Kai kurie užrašai tapo nedideliais savarankiškais kūrinėliais, kiti išsivystė į pokalbius, nežinant, kas atsakinėja ar užduoda klausimus. Netvarka? Taip. Tačiau tai - rašymo taisyklių ir šablonų nenugludinta, atvirai ištransliuota sumaištis. Tokia, kokią meno kūrinys sukelia visuomenėje, kiekvieno žiūrovo galvoje generuodamas individualius pamąstymus - dalintųsi jis jais ar nutylėtų.
Festivalyje matytų spektaklių aptarti kolektyviai nepavyks (nėra tuos pačius darbus mačiusių kolegų), tačiau pasinaudodama vaizduote pabandysiu kiek paeksperimentuoti, svarstydama apie Deborah Hay diptiko „my choreographed body... revisited“ ir „Animals on the beach“ premjerą. O Australijos kūrėjos Nicolos Gunn monospektaklį „Piece for person and ghetto blaster“ aptarsiu tradiciškesniu būdu.
Nicola Gunn ir „Piece for person and ghetto blaster“
Nicolos Gunn spektaklio choreografija sudaryta iš tuo pačiu metu (su nedidelėmis pertraukomis) veiksmą kuriančio fragmentiško kūno judėjimo ir vientiso teksto. Stipriai sukonstruotas monologo tekstas gali sudaryti įspūdį, kad būtent jis diktuoja dramaturgiją, tačiau netrukus galima pajusti, kad tikrasis minties vedlys yra kūnas, kuriuo Gunn „prisiriša“ žiūrovą 70-čiai minučių, beveik neleisdama atsikvėpti, tačiau sudarydama sąlygas stebinčiojo smegenims keletą kartų „persijungti“ į kitą režimą. Taip spektaklis padalijamas į tris dalis (antrajai įsiterpiant į pirmąją): monologą scenoje, fizinio kontakto žiūrovų parteryje ieškančio žmogaus monologą ir transo bei elektronikos sceną, kurioje atlikėja tampa antimi.
Būtent antimi. „Piece for person and ghetto blaster“ atspirties tašku tapo Gunn patirtis parke, kuriame ji pamatė vyrą, mėtantį akmenis į tupinčią antį. Situacija ją taip įsiutino, kad šaukdama pasileido bėgti vyro link ir jį išgąsdino. Tačiau tyrimo objektu kūrėjai tapo ne sunkiai paaiškinamas žmogaus polinkis žiauriai elgtis su gyvūnu, o jos pačios reakcija - kodėl ji sureagavo būtent taip? Kas ją įsiutino ir paskatino galvotrūkčiais pulti supykdžiusio žmogaus link?
Tokiame kontekste Gunn dekonstruoja savo pačios nerimą ir jo priežastis. Pirmiausia tai išgirstame minties siužetą plėtojančiame monologe (autorius - Jon Haynes), prisodrintame kultūros intertekstų: nuo Agatos Kristi iki Marinos Abramovič, nuo akmenimis besimėtančio mulkio iki socialinį tyrimą atliekančio Nigerijos menininko. Ironiškai kvestionuodama kiekvienos kultūros ir meno detalės įtaką bei autoritetą, ji svarsto, kokia yra pačios kūrėjos vieta šiame chaose ir - dar svarbiau - ar jai pavyko atrasti savo vietą bei vaidmenį ir ar pastarąjį atlieka tinkamai. Juk būtent nerimas jai pasufleravo tyrimo kryptį ir klausimus: ar ji turi teisę įsikišti į kito žmogaus gyvenimą, ar turi teisę riboti jo veiksmus? Kas ji tokia, kad teigtų žinanti geriau, kokiomis elgesio normomis turėtų vadovautis visiškai nepažįstamas žmogus?
Pirmoje spektaklio dalyje kūrėja teoriškai veda žiūrovus pamąstymų apie asmeninę erdvę ir pasirinkimo laisvę link. Antroje - ji beveik priverstinai skatina žmones patirti ir fiziškai pajusti, ką iš tiesų reiškia kito žmogaus intervencija į asmeninę erdvę. Ropšdamasi į žiūrovų parterį ir tęsdama vis daugiau erotikos atspalvių įgyjantį monologą (teksto ir judėjimo prasme), Gunn rankomis ir kojomis remiasi į žiūrovų kelius, pečius, galvas. Ji verčia žmones susidurti su tuo, kas jiems galbūt nėra malonu (jei būtų malonu, kažkas teigiamai atsakytų į atlikėjos klausimą: ar kas nors neprieštarautų, jei apsikabinčiau?) ir daro tai sąmoningai bei atvirai naudodamasi savo kaip vakaro žvaigždės, esančios dėmesio centre, galios pozicija. Viena moteris liečiama raukosi, dairosi į aplinkinius, tačiau nesitraukia ir nesudraudžia atlikėjos. Ji lieka šešėlyje, tačiau šalia sėdintiems ir stebintiems tampa gyva Gunn opozicijos iliustracija - žmogumi, juntančiu kažką itin stipraus, tačiau atsisakančiu tai išauginti iki veiksmo. Galbūt abejoja, ar tuometinis jos, žiūrovės, statusas suteikia tokią teisę.
Būtent pasišlykštėjusią žiūrovę tapatinčiau su Gunn prieš keletą metų pamatyta antimi - padarėliu, kuris puolamas susigūžia, tačiau nesijaučia turįs teisę gintis prieš agresorių (spektaklio atveju - prieš atlikėją). Tačiau spektaklyje „Piece for person and ghetto blaster“ plėtodama savirefleksiją ir nerimo dekonstrukciją, pati Gunn greičiau tapatinasi ne su agresoriumi-žmogumi, bet su auka-antimi. Antis - tai ji pati, savimi nepasitikinti dukra, draugė, meilužė, vieniša užsienietė nepažįstamame Gento mieste Belgijoje, apie kurį žino tik tiek, kad ten gimė Erkiulis Puaro. Apsiginti negalinti moteris, leidžianti kitiems išnaudoti savo egzistenciją jų pačių pramogai. Tačiau tai - tyrimo rezultatai. Jį išprovokavusio incidento metu Gunn su niekuo nesitapatino, ji natūraliai atsidūrė stebėtojos vaidmenyje, nesaisčiusiame jokiais galios santykiais (priešingai nei anties ir vyro atveju). Atsitraukus pastebėta neteisybė (tiek silpnesniojo, tiek savo pačios patirčių atžvilgiu), tikėtina, sustiprino gynybos instinktą; o gal tai lėmė asmeninės patirtys, kurias iškilti į paviršių paskatino įvykio stebėjimas iš šalies. Ir staiga suveikė kaip degtukas: tam, kad ilgai gludintas ir savaime visiškai nepavojingas pagaliukas įsižiebtų, reikėjo, kad jo galvutę kas nors tikslingai brūkštelėtų į dėžutės šoną.
Kitą dieną nedideliame Berlyno parke teko pamatyti ten gyvenantį panką, kurio šukuosena atrodė beveik taip pat, kaip paskutinėje scenoje antimi virtusios Gunn žolių vainikas. Džiugu žinoti, kad ir žmonių visuomenėje egzistuoja gyvi ančių pavyzdžiai.
Deborah Hay ir „my choreographed body... revisited & animals on the beach“
1 valanda 15 minučių. Dvi dalys. Pirmoje - Deborah Hay solo, antroje - šokėjų kvintetas. Scena didelė, šokio danga (norėčiau rašyti „linoleumas“, bet galios pozicijoje esantys neleidžia) balta. Vietos kojoms nėra, vietos šokiui apsčiai. Dalis jungia forma, o turinys jungti negali, nes asmenybės negali turėti bendro turinio.
Įsivaizduokime, kad šis tekstas yra kolektyvinė kūryba. Tai - vieno žmogaus galvoje gimusios idėjos, stebint ir interpretuojant kitų žmonių siunčiamas. Apie tai, ką, žinoma arba, tikėtina, spektaklio metu galvojo choreografė, šokėjai ir kritikė.
Aš esu žvaigždė.
Aš galiu nebesirūpinti, ar publika mane supras.
Aš nesu žvaigždė, bet norėčiau, kad žmonės patys stengtųsi mane suprasti, nepriklausomai nuo to, ką transliuoju.
Aš esu prieš galios santykius tik tol, kol pati neatsiduriu galios pozicijoje.
Aš naudoju savo kūną pagal jo galimybes.
Aš negaliu apsimesti, kad nematau fizinių apribojimų.
Aš nesidomiu tuo, kas akivaizdu.
Aš noriu prisikasti prie esmės.
Aš leidžiu kitiems kurti taip, kaip jie nori.
Aš tik pasąmoningai pasiremiu galios pozicija, kad juos pataisyčiau.
Aš kišu kitus į sau priimtiną standartą.
Aš džiaugiuosi, kai vartotojai mane už tai pripažįsta.
Aš neprivalau suprasti žmogaus, kurį nuo manęs skiria 20, 30, 40 metų.
Aš neprivalau suprasti to, ką darau.
Aš svarstau, kada „nesėkmė“ žmonių akyse tampa „tu tiesiog dar nesugebi suprasti“.
Aš stebiuosi, kad tepraėjo pusvalandis.
Aš išvalau erdvę.
Aš leidžiu gyvūnams būti kartu ir atskirai.
Aš nesuvokiu, ką darau.
Aš užsidarau mažajame dėmesio rate ir pamirštu, kad mano darbas neegzistuoja be priėmėjo.
Aš esu paukštis, o paukščiai priklauso gyvūnų karalystei.
Aš tampu kompozicija.
Aš turiu puikią formą ir kuriu tuščią turinį.
Aš turiu silpną formą ir kuriu stiprų turinį.
Aš esu plikas, tad atrodau labiau patyręs ir brandesnis.
Aš esu jaunas, vyresniųjų patirtis vertinu labiau nei savo ir kol kas siekiu mėgdžioti, o ne kurti.
Aš esu niekuo neišskirtinė, nors kolegos teigia kitaip.
Aš neabejoju, kad balsas yra judėjimo dalis.
Aš noriu miego.
Aš tikiuosi, kad žmonės išlaikys dėmesį vien todėl, kad šiuo metu yra prikaustyti prie kėdės.
Aš turiu atlikti savo pareigą iki galo, kad ir kaip ji mane draskytų.
Aš pasijaučiu neįgali diskutuoti su žvaigžde.
Aš nematau prasmės diskutuoti su žvaigžde.
Aš žinau, kad iš žvaigdžių reikia mokytis, o ne jas kvestionuoti.
Aš žinau, kad pirma reikia mokytis iš žvaigždžių, o paskui jau galima kurti savo.
Aš nežinau, koks skirtumas tarp gero spektaklio ir gero kritikos teksto.
Aš prisimenu, kad kiekvienas laikas susikuria savo herojus.
Aš abejoju, kad žmonės nuoširdžiai nori, jog herojai būtų sukritikuoti.
Aš grįžtu į spektaklį.
Aš dar nebuvau įėj-us/-ęs į spektaklį.
Aš turiu baleto pagrindus.
Aš matau paukščius paplūdimyje, bet nesu IŠ TIESŲ stebėjusi veikiančio gyvūno.
Aš esu gyvūnas zoologijos paplūdimyje ir atlieku tik tai, kas... kažkaip atrodo.
Aš atlieku choreografinį piešinį ir manau, kad to užtenka.
Aš turiu puikų estetikos pojūtį.
Aš esu šiuolaikiškumo klasika.
Aš parenku tylą garso takeliui.
Aš susirūpinusi tik savimi ir tai pakankama medžiaga meno kūriniui.
Aš džiaugiuosi, kad liko nebedaug.
Aš esu gyvas pavyzdys to, kad viskam savas laikas.
Aš esu gyvas pavyzdys, kad žmonės to nesupranta ir bando dabartyje įžvelgti praeitį.
Aš vertinu kūno tyrimą scenoje.
Aš galiu atskirti, kada - tuščias kūnas, o kada - tuščia galva.
Aš negaliu parodyti šokio, bet galiu parodyti šokėją.
Aš kuriu meno kaip išimtinai aukštosios kultūros įvaizdį.
Aš suprantu, kad tądien, kai mano laukas nebekels diskusijų, žmonės praras vieną iš galimybių pamąstyti.
Aš noriu, kad žmonės mąstytų, todėl turiu žadinti jų smalsumą, o ne tikėtis, kad jie patys jį pasižadins.
Aš nenoriu, kad viskas būtų tobula ir aišku.
O įdomiausia tai, kad po poros dienų pati teksto autorė sunkiai bepamena, kurias frazes priskyrė sau, o kurias - spektaklio kūrėjams.
