Spalio 15-24 d. Maribore, antrajame pagal dydį Slovėnijos mieste, besirengiančiame 2012-aisiais tapti Europos kultūros sostine, vyko 45-asis tarptautinis Mariboro teatro festivalis. Festivalio rengėjai įgyvendino įspūdingą apimtimi programą: pristatyti spektakliai iš Lenkijos, Vengrijos, Kroatijos ir Serbijos, plati slovėnų teatro panorama, studentų darbai, surengtas tarptautinis teatro kritikų simpoziumas.
Nesaugūs žiūrovai
Vertinant slovėnų teatrą, pirmiausia į akis krenta du dalykai: menininkai turi nemažai idėjų (kurioms įgyvendinti sudarytos tikrai neblogos sąlygos) ir yra tiesiog apsėsti publikos įtraukimo manijos. Tik trijuose iš matytų dešimties slovėnų spektaklių ar performansų žiūrovai galėjo savo vietose mėgautis komfortabilia tamsa. Visuose kituose jiems teko patirti pačių įvairiausių provokacijų: nuosaikiausias atvejis - tiesiog uždegus salėje šviesą aktoriai kreipdavosi į publiką, o radikaliausias - galėjai patirti net jų smurtą (!).
Festivalio svečiai - neįtikėtinai kantri ir tolerantiška publika. Ją labai tiksliai apibūdino aktorius Urošas Kaurinas performanse „Tonight I Celebrate" („Šiandien aš švenčiu"): „Jūs galit daug ištverti. Mes prieš jus rodomės nuogi, masturbuojamės, vemiame, šlapinamės, o jūs visa tai žiūrite. Dabar galite man iš širdies paploti". Ir žiūrovai ploja. Žinoma, vieni nusiteikę geranoriškiau, kiti - skeptiškiau, bet nė vienas performansas nesužlugo, žiūrovams atsisakius paklusti žaidimo taisyklėms. Aš buvau viena iš keturių žiūrovų, kurie paliko salę režisieriaus Ivica Buljano spektaklio „Ma & Al" metu, kai pusvalandį į mikrofoną monotoniškai plyšavęs aktorius Marko Mandićius visu prakaituotu kūnu užgriuvo ant šalia sėdinčio žiūrovo ir ėmė jį purtyti ir tampyti, šaukdamas „tu sugrįžai" ar „aš tave radau", ar kažką panašaus. Kai kas džiaugėsi: „Jų tikslas buvo jus suerzinti, ir jiems tai pavyko". Tai jau tikrai. Jei būtų mane palietęs, būčiau trenkus iš širdies. Vėliau diskutavome su kolegomis apie prievartą teatre. Manau, šiuo atveju prievarta kilo tiesiog iš bejėgystės, nes jokio kito efekto, išskyrus blogą vaidybą (ko gero, didele dalimi padiktuotą režisieriaus), aktoriams nepavyko išgauti.
Teatras, kuris moka pinigus
Prieš Sebastijano Horvato hepeningą „Manifestas K.", kuris, anot festivalio katalogo, sukurtas Markso ir Engelso komunistinio manifesto motyvais, buvome paprašyti ateiti anksčiau, nes esą reikės pasirašyti su menininkais sutartį. Pagal ją įsipareigojome besąlygiškai paklusti menininkų reikalavimams ir vyksme dalyvauti „taip aktyviai, kaip tik įmanoma". Be to, mažomis raidėmis lapo apačioje buvo parašyta, kad darbuotojas (visi „Manifesto K." žiūrovai buvo „paversti" darbininkais) neturės priekaištų, jei įmonės „Šalabai" (ji mus „įdarbino") darbdaviai sunaikins (!) mūsų asmeninius daiktus. Už „darbą" iš anksto mums sumokėjo po penkis eurus. Keletas kolegų vakariečių atsisakė dalyvauti šiame nuotykyje, o mes buvome įleisti į didžiulę puošnią Nacionalinio teatro salę.
Viskas prasidėjo nuo to, kad pagal čia pat įkurtos drabužinės numerėlius turėjome susirasti sau porą ir pasiglebėsčiuoti su ja. Tada visi buvo suskirstyti į sektorius ir ėmėsi darbo - tepė visai tarybinės tikrovės neprimenančius sumuštinius. Už darbą visi gavo po eurą, už kurį turėjo vieną sumuštinį nusipirkti. Tuo visos asociacijos su komunizmu beveik ir baigėsi. „Darbdaviai" „darbininkus" vaišino vynu, o paskui prasidėjo tikros linksmybės: reikėjo save priskirti kokiai nors grupei pagal plaukų spalvą, gyvenime turėtų vyrų skaičių, penio dydį, mėnesio pajamas, intelekto koeficientą ir pan. Beveik dvi valandas (šiek tiek simuliuodami, tenka prisipažinti) vykdėme įvairiausias užduotis, kurias vieną su kita susieti ir perprasti jų prasmę buvo išties nelengva. Jie iš tikrųjų naikino mūsų daiktus (tiesa, tuos, kuriuos sutikome patys atiduoti), plėšė eurų banknotus, o pabaigoje, prieš atverdami duris „į šviesų rytojų", vaišino samane, taureles, į kurias ji buvo supilstyta, daužydami į grindis.
Dalyvaujant šiame žaidime, kurio vienintelė taisyklė buvo paklusti, prisiminė epizodas iš ką tik „Sirenose" parodyto estų spektaklio „Kaip paaiškinti paveikslus negyvam triušiui", kai verslininkas ar šiaip normalus žmogus tūžo, esą savo pinigų už stiklainyje eksponuojamą šūdą jis nemokės. Tikrai kelia nuostabą ir susižavėjimą, kad Slovėnijos kultūros ministerija taip dosniai remia eksperimentinius projektus. „Manifestas K." - išties brangus „malonumas". Be žiūrovų „uždarbio", buvo nupirkta gausybė maisto, išspausdintos krūvos komunistų manifesto egzempliorių, sudaužytos dešimtys taurių ir t.t.
Žiūrint į visa tai labai geranoriškai, galima vertinti hepeningo sumanytojų pastangas komunistinio režimo įsivaizdavimus - kitaip to nepavadinsi - sieti su teatro, kaip bendruomeninės patirties, praktika. Deja, viskas buvo pateikta kaip pokštas, nepavojingas ir greitai pabostantis žaidimas, atskleidžiantis gan primityvų galingos sistemos suvokimą. Savo poveikiu „Manifestas K." nė iš tolo negali prilygti Rūtos Vanagaitės inicijuotam ir Jono Vaitkaus režisuotam projektui „1984 - išgyvenimo drama", nors lietuvių ir slovėnų tikslai ir ne visai vienodi.
Avangardo renesansas?
Grupė jaunų teatro menininkų iš Liublianos, pasivadinusi Grotowskio pasiūlytu terminu „Via
 |
| „Manifestas K” |
Negativa", atvirai deklaruoja besidominti tik aktoriaus ir publikos interakcija realiu laiku realioje erdvėje. Ši interakcija - tai nuolatinė požiūrio taškų, prielaidų, sprendimų kaita, žiūrovų akistata su savo pačių lūkesčiais, išankstiniais vertinimais, stereotipais, tolerancija ir t.t.
Trijuose pristatytuose performansuose iš ciklo „Via Nova" aktoriai Marko Mandićius, Katarina Stegnar ir Urošas Kaurinas pademonstravo skirtingas publikos įtraukimo strategijas. Pirmasis vadinosi „Viva Mandić". Scenoje - du ekranai, tarp jų - stalas su vienintele tuščia taure. Pasirodęs Marko Mandićius užlipa ant stalo, nusirengia ir sulenda į atsineštą plastikinį maišą. Tuo metu ekranuose stebime skirtingus tarp dokumentinio filmo ir videoinstaliacijos balansuojančius vaizdus. Pirmuosiuose kadruose dalykiškai pristatoma išties įspūdinga Mandićiaus aktorinė karjera. Po to rodomos ištraukos iš spektaklių, kuriuose jis vaidino. Jas jungia paties aktoriaus pasakojimas, kuriame jis pateikia egzotišką statistiką: keliuose spektakliuose vaidino nuogas, kiek kartų turėjo scenoje masturbuotis, mylėtis ir pan. Visa tai pasakoja nutaisęs giedrą, nekaltą veido išraišką, o tuo metu ranka už balto popieriaus lapo atlieka ritmiškus judesius... Man pačiai netikėčiausia buvo tai, kad spektaklių „Makbetas", „Fedra", „Broliai Karamazovai" ir kitų epizodai, kuriuose vaidina Mandićius - tas pats, kuriam vos prieš dieną nuoširdžiai buvau pasirengusi užtvoti, - priverčia patikėti jį esant tikrai geru aktoriumi. Iš anonimiško jo pasakojimo sunku suprasti, ką jis pats galvoja apie tokį neįprastą savo „amplua". Juolab kad kitame ekrane transliuojamas suvis pornografinis ekshibicionistinis vaizdo įrašas su Mandićiumi pagrindiniame ir vieninteliame vaidmenyje.
Esė, skirtame Amerikos performanso istorijai, Bonnie Marranca pateikia šokiruojančius, ant perversijos ribos atsidūrusius pavyzdžius ir svarsto, į ką mes atsisakytume žiūrėti, kai, rodos, nebėra absoliučiai jokių tabu. Performansu paverčiama paties menininko mirtina liga, nykstantis kūnas, artimojo mirtis ir pan. „Viva Mandić" irgi vienaip ar kitaip verčia galvoti apie ribas - pirmiausia paties atlikėjo tapatybės, po to - reginio ir to, kas vadinama spectatorship - žiūrovo padėties, jo vaidmens. Pats Mandićius pavojingai eksperimentuoja su savo paties fiziologija. Viename kameros užfiksuotame epizode jis vieną po kito į burną grūdasi pieštukus - kol pradeda dusti ir vemti. Į jį patį, tūnantį aklinai užrištame permatomame maiše, žiūrėti ne ką maloniau. Kai po maždaug valandos jis išlenda iš maišo, šio dugne lieka apie pusę litro prakaito. Visą šią sadomazochistinę akciją vainikuoja adekvatus patetiškas gestas: pripildęs taurę savo paties prakaito ir sušukęs „viva Mandić", ją išgeria. Ir galų gale, lyg dėkodamas publikai už pakantumą, kiekvienam paspaudžia ranką.
Kiti du performansai - „Niekas neturėjo to matyti" ir „Tonight I Celebrate" ne tik provokuoja publiką, bet ir pateikia ambivalentišką savirefleksiją: kam tokio pobūdžio akcijų reikia patiems aktoriams ir ką jos duoda publikai? Katarina Stegnar dalyvauti savo performanse pasikvietė filosofę ir teatro teoretikę Bojaną Kust (festivalio metu ją pakeitė pati jo meno vadovė žavingoji Alja Predan). Pastaroji tiesiog skaito savo paskaitą, kurioje, pasitelkusi sudėtingas filosofines paradigmas, bando teoriškai preparuoti tai, ką daro „Via Nova" aktoriai. O Stegnar ją nuolat pertraukia, travestuodama filosofės mintis: „Ką, jūs galvojate, kad normalu, kai išsilavinusi trisdešimtmetė moteris turi voliotis ant scenos savo pačios šlapime?". „Niekas neturėjo to matyti" vaizdžiai demonstruoja tai, kas atsitinka, kai teatro teorija stokoja ryšio su praktika arba išauga ne iš tiesioginio meno patyrimo, o iš akademinių prielaidų.
„Via Negativa" grupės menininkų siekis, kad teatras nebūtų muziejumi, daugiau nei akivaizdus. Tačiau koks jis turėtų būti, matyti performansai atsakymo nepateikė. Aktorių ir publikos komunikacijos analizė gali būti įdomus ir naudingas kūrybinio darbo etapas, tačiau jei pernelyg ilgai susitelkiama tik į šių tarpusavio ryšių aktyvinimą, gali kilti klausimas, ką jūs turite pasakyti tokio svarbaus, kad iš mūsų reikalaujate maksimalaus budrumo? Kitaip tariant, kyla pavojus, kad panašūs hepeningai gali virsti tuščiavidurėmis narciziškomis savireferencijos akcijomis, istorinio avangardo eksperimentų šešėliu. Manau, su „Via Negativa" patirtimi įdomu būtų susipažinti mūsiškiems „Liūdniems slibinams", „No Theatre" ar kitoms jaunoms grupėms, kurių santykiai su publika primena nekaltą flirtą.
Viva pramoginis teatras!
 |
| „Niekas neturėjo to matyti“; Bojana Kunst ir Katarina Stegnar. |
Iš „tradicinių" - publikos dalyvavimo požiūriu - slovėnų spektaklių išskirčiau režisieriaus Diego de Brea „Kai aš buvau miręs" - vokiečių kilmės Holivudo režisieriaus Ernsto Lubitscho ankstyvojo nebylaus filmo adaptaciją. Su malonumu stebėdama šį linksmą ir paprastą, bet ne prastą vaidinimą, vodevilinę istoriją apie vyro ir žmonos bei tarnų santykių peripetijas, kurioms gyvai akomponuoja taperis, galvojau apie mūsiškį Nacionalinį dramos teatrą, deklaruojantį lojalumą menkesnio išprusimo žiūrovams. Taip, tai pramoginio žanro kūrinys, tačiau nepriekaištingas estetikos ir atlikimo požiūriu. Tai farsas par excellence, reikalaujantis iš aktorių vaidybos virtuoziškumo, neįtikėtino tempo, nepaprastai tikslių ir raiškių reakcijų. Tai spektaklis, priverčiantis kvatoti ir intelektualą, ir darbininką, ir nerausti dėl to iš gėdos. Grubus, bet gyvas teatras, vartojant Peterio Brooko sąvokas.
Nesiimu daryti apibendrinimų apie šiuolaikinio slovėnų teatro būklę, bet akivaizdu, kad teatriniai procesai šioje šalyje gyvi ir dinamiški, menininkai nevengia rizikos, o valdžia tai palaiko. Galbūt iš to išsikristalizuos kai kas tikrai įdomaus.
