Rugsėjo pirmoje pusėje Estijoje, Tartu mieste, vyksta estiško teatro festivalis „Draama“. Festivalio metu Tartu gyventojams ir svečiams parodomi svarbiausi pastarojo sezono pastatymai, Estijos teatro apdovanojimams nominuoti darbai. Nuo 1996 m. vykstantis festivalis buvo rengiamas kas antrus metus ir pasikeitė 2010 m., kai pažintį su geriausiai įvertintais spektakliais pakeitė kuratoriaus sudaryta programa. Ir dar kartą 2016 m., kai Estijos teatro agentūra paskelbė festivalio idėjos konkursą, kurį laimėjo Tartu naujasis teatras, pasiūlęs nesibaigiančio, t.y. visus metus besitęsiančio, festivalio idėją. Ją 2017-2019 m. įgyvendina festivalio meno vadovas Ivaras Põllu.
Tiesa, šiais metais pagrindinė festivalio programa Tartu apsiėjo be didelių kuratorinių pastangų. Jau prieš trejus metus buvo suplanuota ne tik kaip Estijos teatras švęs nepriklausomybės šimtmetį, bet ir tai, kad 2018 m. rudenį žiūrovai bus pakviesti į Tartu, į šimtmečio spektaklių maratoną. Planuota, kad Estijos teatro žiūrovai pamatys 12 „Šimtmečio pasakojimų“ programos spektaklių - po vieną kiekvienam dešimtmečiui nuo XX a. 2-ojo, kuriame Estija paskelbė nepriklausomybę, iki XXI a. 3-iojo ir gal net toliau - pasakojančio apie galimą valstybės ateitį. Spektaklius kūrė po du burtų keliu suporuoti teatrai, taip pat burtų keliu gavę dešimtmetį, į kurio įvykius gilinosi.
Burtai pasirodė besą ne pati patikimiausia priemonė jungti organizacijas. Tai atskleidė bandymai scenoje perteikti jau pirmus suplanuotus dešimtmečius. 2017 m. rugpjūtį premjerą išleisti turėję teatrai NO99 ir Theatrum nesugebėjo susitarti, ir spektaklį „Revoliucija!“, bendradarbiaudami su užsienio prodiuseriais, pastatė tik NO99. Apie 3-iąjį XX a. dešimtmetį turėję papasakoti „Vanemuine“ teatras bei šiuolaikinio šokio teatras ir platforma „Sõltumatu Tantsu Lava“ taip pat nesugebėjo susikalbėti, tad sukūrė du atskirus spektaklius. Ir nors visos kitos poros bendrus spektaklius pastatė, tai jokiu būdu nereiškė, kad visiems pavyko sklandžiai bendradarbiauti - neretai vienas kuris imdavo dominuoti, kitą paversdamas erdvių ar atlikėjų donoru.
Nelygiavertiškumo radosi ir todėl, kad teatrų poros buvo sudaromos iš vieno didelio ir vieno mažo teatro. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad visais atvejais didieji teatrai ėmė viršų. Pavyzdžiui, 7-ąjį dešimtmetį vaizdavę Estijos nacionalinis operos teatras ir „Kanuti Gildi SAAL“ bendradarbiauti pakvietė menininkų grupę „MIMproject“, kurie pateikė ir naujos operos idėją, muziką, libretą, ir pasinaudojo nacionalinio teatro galimybėmis. O apie 5-ąjį dešimtmetį pasakoję „Von Krahl“ bei Tartu naujasis teatrai buvo lygiaverčiai partneriai. Nors „Von Krahl“ ir buvo priskirtas didiesiems teatrams, vis dėlto bendradarbiauti gavo dvi panašaus dydžio, panašiai veikiančios organizacijos.
Taigi Estijos scenos menų institucijų asociacija suorganizavo respublikos šimtmečio pasakojimą, kurį žiūrovai galėjo matyti vystomą visus metus, po premjerą kas mėnesį. O apsilankę Tartu rugsėjo 3-9 dienomis - visus iškart ir beveik iš eilės. Estijos teatro kritikai (tiek sutikti Tartu, tiek ir tie, kurie programą aptarė festivalio kataloge publikuotame pokalbyje), vertindami šiuos darbus, nemažai dėmesio skyrė istorijai ir pagrindiniams įvykiams. Ir dalis jų nė kiek neslėpė nusivylimo, kad pasakoti ne patys svarbiausi dalykai, o greičiau mėginta atkurti atmosfera, tai, kuo gyveno estai, bet nebūtinai Estija. Trylika (vietoj planuotų dvylikos) žiūrovams pristatytų „Šimtmečio pasakojimų“ spektaklių kalbėjo apie revoliuciją, keliones ir susidūrimus su iki tol nepažintu pasauliu, ne pačias svarbiausias, ryškiausias ar net nebūtinai tikras istorines asmenybes, žmonių buitį, pasikeitusias vertybes, daugiabučius, šokį, sukčiavimą...
Įdomu, kad be kelių neabejotinų nesėkmių ir vieno neabejotino favorito, beveik visi šios programos spektakliai įsitaisę kažkur tarp „košmaras“ ir „šedevras“, saugioje, patogioje zonoje. Tad planuoti nauji kūrybiniai impulsai netikėtai suporavus kūrybines komandas radosi vos keliais atvejais. O visų kitų darbų autorius, nors turėjusius nemažus biudžetus, regis, prislėgė atsakomybė nesuklysti švenčiant šimtmetį. Tad eksperimentų arba atsisakyta, arba jie buvo tokie nedrąsūs, kad nei džiaugtis, nei nusivilti nebuvo kuo. Į šią kategoriją galima įrašyti, pavyzdžiui, „Varno akmens šeimininkę“ („Endla“ teatras ir Kuresarės miesto teatrai, rež. Peeteris Tammearu), spektaklį kuriame pasakojama apie 6-ąjį dešimtmetį, Stalino režimą, iš gyvenimo eliminuojantį ir tarpukario ilgesį, ir visus stebuklus bei magiją. Labiausiai nuvylė ne tiek spektaklio tema, kiek nekūrybingas, iliustratyvus pastatymas bei pažodinė Andruso Kivirähko pjesės teksto traktuotė. Ir pačioje pjesėje įdomesnė situacija nei personažai. Tad šis spektaklis mano vertinimų sąraše atsidūrė tarp labiausiai nepavykusių programos darbų.
Greta „Varno akmens šeimininkės“ galėtų saugiai įsitaisyti „Sirko Estija“ (VAT teatras ir „Labirinto teatro grupė G9“, rež. Aare Toikka). Čia 4-to dešimtmečio Estijos gyvenimas atskleidžiamas per Arturo Sirko asmenybę ir Vaps (savanorių veteranų) judėjimą. Šis dešimtmetis Estijoje, regis, buvo komplikuotesnis nei Lietuvoje. Daug kas buvo nutylima, spauda cenzūruojama, planuojami perversmai. Spektaklyje rodoma, kaip susiduria nacionalistinis ir naivus pozityvistinis tautos istorijos pasakojimas, o pastarasis brutaliai nugali. Tačiau kūrėjams pritrūko išmanumo perteikti fantazija pagražintą istorijos pasakojimą. Tiesa, Tartu spektaklio žiūrovai negavo būtinos jo dalies - parodos apie tariamą Estijos XX a. istoriją, jeigu ketvirtojo dešimtmečio nacionalistinis judėjimas būtų surengęs perversmą ir suorganizavęs sėkmingą pasipriešinimą prieš Sovietų sąjungą. Parodos, kuri vizualizuoja fantaziją apie nepriklausomą Estijos Respubliką. Gali būti, kad būtent paroda, į kurią žiūrovai kviečiami pasibaigus spektakliui, ir paneigia „Sirko Estijoje“ rimtai traktuojamų estetinių klišių sukeltą irzulį. O gal ir be parodos šis darbas veiktų puikiai, jei būtų labiau sutirštintos spalvos, ir gan nuoširdžiai pasakojama istorija taptų tikra parodija. Bet tai tik spekuliacijos apie spekuliacijomis paremtą spektaklį.
Ne pačioje geriausioje padėtyje pastaruoju metu atsidūręs teatras NO99 ir „Šimtmečio pasakojimams“ sukurtu darbu savo padėties nepagerino. „Revoliucija!“, matyta jau ir Lietuvos teatro žiūrovų Klaipėdos festivalyje „TheATRIUM“, priskiriama prie vis mažiau lankomų ir vertinamų šio teatro darbų. Buvęs vienu iš populiariausių, ryškiausių, įdomiausių Estijos teatrų, nuo 2015 m. pastatyto „Purvo“ (kaip pavyko išsiaiškinti su estų teatro kritikais) NO99 vis dažniau kritikuojamas dėl avangardiškų eksperimentų. Ir jau porą metų viešojoje erdvėje keliamas klausimas, ar nereikėtų šiam teatrui, nebesurenkančiam tiek pat žiūrovų kaip anksčiau, mažinti finansavimo.
Nors „Revoliucija!“ nėra nevykęs darbas, tačiau jis kur kas mažiau suprantamas ar bent aktualus žiūrovų daugumai nei ankstesni teatro dabai, daug dėmesio skyrę socialinėms Estijos problemoms: „GEP“, „Suvienytoji Estija“, „The Rise and Fall of Estonia“ ar Šiaudinio teatro projektas. Tad Tiito Ojasoo ir Ene-Liis Semper žvilgsnis į revoliucijomis, ideologiniais ir režimų perversmais pažymėtą dešimtmetį bei negailestingos ateities pranašystės vertinamos atsargiai džiaugiantis kai kuriais spektaklio elementais, bet nerodant per daug entuziazmo, kai kalbama apie spektaklio visumą.
Panašiai Estijoje sureaguota ir į 7-ąjį dešimtmetį vaizdavusią operą „Estijos istorija. Tauta, gimusi iš šoko“ (autoriai Tatjana Kozlova-Johannes, Andrusas Laansalu, Andrusas Aaslaidas, Karlas Saksas, Raulas Kelleris, Taavet Jansen, Maike Lond Malmborg ir kiti). Mane sužavėjo autoironija persmelktas pasakojimas, laisvai manipuliuojantis faktais ir išmone apie estų kilmę. Vis dėlto spektaklis sulaukė ir kritikos dėl nepakankamai išnaudotos Nacionalinės Estijos operos solistų bei baleto trupės, dėl vengtų rodyti svarbiausių dešimtmečio įvykių ir laikmečių painiojimo, dėl to, jog jis nebuvo nei opera, nei dramos teatras. Bet, regis, šis spektaklio neapibrėžtumas, jungiamas su labai aiškia istorija - kaip Lennartas Meris, padedamas laiko mašiną išradusio Manfredo Mimo nukeliauja į praeitį sužinoti Kaali meteorito paslapčių bei pamatyti, iš ko atsirado estų tauta - išjudino tiek žiūrovus, tiek ir kritikus. Spektaklis sulaukė daugiau nei dešimties atsiliepimų, o tai Estijoje (kaip, beje, ir Lietuvoje) rodo ypatingai išaugusį dėmesį.
Opera „Estijos istorija. Tauta gimusi iš šoko“ įdomi dar ir tuo, kad ją kūrusi menininkų grupė Manfredo Mimo personažą vysto jau kurį laiką, prieš keletą metų net surengė parodą jo vardu. Tad spektaklis šiuo atveju yra dalis didesnio projekto, įtraukiančio skirtingų sričių menininkus ir kartu skirtingomis meno kryptimis besidominčius žiūrovus.
Tačiau nors ir įdomi, ši opera nėra pats sėkmingiausias „Šimtmečio pasakojimo“ spektaklis. Man be jokios abejonės tai buvo Tartu naujojo ir „Von Krahl“ teatrų bendras darbas „BB naktį“ (rež. Ivaras Põllu, Martas Kolditsas). Spektaklyje pagrindinė figūra yra į Suomiją bėgantis Bertoldas Brechtas. Tačiau pasakojama jame ne tik apie šį menininką: čia vietos yra realybę ignoruojantiems 5-ojo dešimtmečio menininkams, svajojantiems apie aukštą meną nepaisant jokių aplinkybių, ir tremtims, ir tikroms istorinėms asmenybėms, o su dabartimi ano dešimtmečio meno istorijas sujungia filmavimo aikštelė, kurioje žiūrovai trumpam tampa statistais.
Spektaklis prasideda Tartu arba Taline, žiūrovai gauna ausines ir susėda į traukinius, vykstančius maršrutu Talinas-Tartu. Pakeliui į Tapą, vieną pagrindinių estų deportacijos stočių, žiūrovai išklauso radijo pjesę. Ji, kaip ir apleistoje Tapos geležinkelio stotyje vykstantis spektaklis, paremta Mati Unto romanu „Brechtas naktį“. Pro langus matydami žalią Estijos kraštovaizdį, girdime kaip BB bėga nuo to, kurio vardas neminimas, ir kaip žavisi tuo, kurį šiuose kraštuose iki šiol sunku pakęsti. O atvažiavę patenkame į filmavimo aikštelę, mojuojame parvežamai Stalino saulei, šaukiame ant Estijos prezidento, kol galiausiai paskelbiama pertrauka ir esame pakviečiami užeiti pavalgyti į stotį. Dubenėlis barščių, ir tarp žiūrovų atsiranda Stalinas su Hitleriu, pasišnekučiavę jie kviečia eiti tolyn. Taip pamažu žiūrovai vedami į vis naujas stoties erdves, kuriose skleidžiasi Estijos ir Vakarų Europos istorijos sąlyčio taškai, vis daugiau kontekstų ir nuorodų. Ir net nesugebėjus išgirsti visko, ką sakė aktoriai, sunku buvo nesusižavėti atsiribojimo efekto naudojimu vaidyboje, spektaklio vietos pasirinkimu, įrengta scenografija ir jau esančių laiko sukurtų erdvės efektų išnaudojimu.
Spektaklis papirko ne tik mane ar užsienio svečius, dažnai susiviliojančius labiau išskirtiniais ir nebūtinai labai populiariais darbais. „BB naktį“ populiarus ir Estijoje. Už jį režisieriai buvo apdovanoti kaip geriausi praėjusio Estijos teatro sezono režisieriai, neteko išgirsti nė vieno neigiamo atsiliepimo iš vietinių kritikų, o žiūrovai plūsta į jį net ir padvigubinus bilietų kainą (iki 40 Eur). Būtent šis „Šimtmečio pasakojimų“ spektaklis tiksliausiai įgyvendino pačios programos kūrėjų tikslus ir išpildė lūkesčius sėkmingai bendradarbiauti ir įkvėpti kūrybingą rezultatą. Nors „BB naktį“ ir nepasakojo vieno kurio 5-ojo dešimtmečio įvykio Estijoje.
Apskritai užsieniečio akimis žvelgiant į „Šimtmečio pasakojimų“ programą, atrodo, kad nemažai pinigų buvo išleista niekams. Tačiau iš kitos pusės, du-trys įdomūs darbai iš 13 yra tikrai geras rezultatas. Juo labiau, kad Estijoje gyvenantys, dabarties ir istorinius kontekstus išmanantys teatro lankytojai ką nors įdomaus gali rasti visuose. O toks ciklas, verčiantis laukti, žadantis intrigas ir vis naujus susidūrimus su tuo, kas bent šiek tiek atpažįstama ir bent iš dalies kūrė dabartį, atrodo jaudinančiai. Beveik serialas, po epizodą per mėnesį visus metus, dovanojantis šventę žiūrovams. Ir jei ne gerų spektaklių, tai bent progą aktyviai dalyvauti kultūroje.
Kelionę finansavo Scenos meno kritikų asociacija iš KRF programos „Meno kūrėjų organizacijų strateginių programų įgyvendinimas“.
