 |
„Hamletą“ statantis O.Koršunovas įsitikinęs, kad teatras turi pastebėti, kaip kinta gyvenimas
„Visas mūsų teatro gyvenimas – ištisas kompromisas. Mes iki šiol neturime teatro, kaip patalpos, kaip namų“, – 39 metų režisierius Oskaras Koršunovas ištarė Europos teatro kritikams Salonikuose.
Kartą per metus teatro kritikai iš Senojo žemyno šalių susirenka į „Europos teatro premijos“ festivalį pagerbti šio garbingiausio apdovanojimo laureatų, pažiūrėti jų kūrybos ir paklausyti jų minčių. Šiais metais jie rinkosi Graikijos mieste Salonikuose. „Sugrįžimų“ programos herojus buvo lietuvių režisierius O.Koršunovas. Jis – ankstesnis „Europos teatro naujosios realybės“ laureatas.
Salonikuose pripažinti kritikai ne tik pamatė dar tik repetuojamo „Hamleto“ eskizą, bet ir smalsiai domėjosi šios Williamo Shakespeare´o tragedijos statymo ypatumais.
Užtenka gyventi avansu
- Kodėl būtent dabar pasirinkote „Hamletą“?
- Hamletui – trisdešimt, man – šiek tiek daugiau. Tai amžius, kai žmogus turi sau atsakyti, kas jis yra, kas jis turi būti ir koks jo santykis su Elsinoru, kuris jam reiškia visą pasaulį. Ilgą laiką mes gyvenome tarsi avansu ir manėme, kad mūsų lemtingi sprendimai dar ateityje, o kol kas mes lyg ir repetuojame savo gyvenimą. Tačiau ateina akimirka, kai supranti: dabar arba niekada.
Dažnai sakoma, kad „Hamletas“ – jauno žmogaus maištas. Aš taip nemanau. Tai brandaus žmogaus drama. Arba, kaip dar sakoma, žmogaus, kuris išgyvena vidutinio amžiaus krizę. Profesine prasme man irgi tai aktualu. Netgi turėjau mintį pats vaidinti Hamletą. Ir jei būčiau tam ryžęsis – o aš ir toliau apie tai galvoju, nors nemanau, kad ryšiuosi, – suprantu, kad į Hamleto vaidmenį pirmiausia reikia įsijausti pačiam.
Pradžia – grimo kambaryje
- Spektaklio pradžioje aktoriai sėdi priešais veidrodį. Kodėl?
- Mūsų „Hamletas“ prasideda nuo paties teatro ir aktorių, kurie neslepia, kas jie tokie. Akistatą su savimi aktoriai pirmiausia pajunta grimo kambaryje, sėdėdami priešais veidrodį. Mūsų Elsinoras – grimo kambarys, kuris palengva virsta Danijos karalyste.
 |
| Hamletas – Darius Meškauskas |
- Kaip jaučiatės žinodamas, kad dar nebaigtą spektaklį jau mato žiūrovai?
- Esame pagaunami tuo momentu, kai būname atsakę ne į visus pjesės klausimus. Šiame etape mūsų Hamletas iš tiesų yra gana žiaurus. Į jį sudūžta Elsinoras.
Tai gali būti viena iš „Hamleto“ versijų. Galbūt dirbant toliau Hamleto įvaizdis keisis. Man „Hamletas“ – kaip įsipareigojimas. Negaliu eiti į kompromisus, kuriuos aš su malonumu dariau beveik 40 metų. Ryžtuosi akistatai su „Hamletu“ kaip su sąžinės drama. Dramoje yra daug temų, bet viena jų manęs tikrai nedomina. Tai – kerštas.
Hamletas paprastai suvokiamas kaip žmogus, kuris pasakė sau: „Būti ar nebūti?“ Tęsti žudymų prakeikimo istoriją ar pabaigti ją? Įsiskaitęs į pjesę, matai, kad Hamletas pasielgė labai įdomiai: jis rado trečią kelią – surežisuoja atsitiktinumą. Atkeršijo nekeršydamas.
Priversti nuomotis sceną
- Gal galite papasakoti apie kompromisus, kuriuos tiek metų su malonumu darėte?
- Tie kompromisai su kūryba susiję mažiausiai. Gal labiau su situacijomis. Tai, kaip egzistuoja mūsų teatras, – ištisas kompromisas.
- Ar tai reiškia, kad, turėdamas savo nepriklausomą teatrą, jūs iš tikrųjų nesate laisvas?
- Kažkiek galbūt ir taip. Konkrečiai mes dabar jau esame Vilniaus miesto teatras, bet iki šiol neturime teatro, kaip patalpos, kaip namų, mes turime tik repertuarą. Mūsų repertuaras – keliolika spektaklių, kuriuos mes norime nuolat rodyti ir tam nuomojamės scenas. Leidžiamės į tam tikrus kompromisus, kad galėtume egzistuoti.
- Kaip jums atrodo, ar teatro misija – keisti pasaulį, ar – užsiimti labiau estetiniais dalykais?
- Man atrodo, kad teatro misija – bent jau pastebėti, kad pasaulis keičiasi. Ir reaguoti į jo pokyčius.
Kuriamas kultūros parkas
Jau kurį laiką O.Koršunovas kas mėnesį skrenda į Norvegijos miestą Stavangerį, kuris šiemet yra Europos kultūros sostinė. Ta proga buvusią kareivinių erdvę pusiasalyje su vaizdais į fjordus numatyta paversti parku, pritaikytu kultūros reikmėms.
Statomas amfiteatras, kuriame telpa 2 tūkstančiai žiūrovų, atgręžtas į jūrą. Į jo atidarymą, kuris įvyks rugpjūčio pabaigoje, O.Koršunovas pakviestas režisuoti misterijos pagal norvegų dramaturgo Jono Fosse specialiai tam įvykiui parašytą pjesę, kurios kaip tik dabar, grįžęs iš Salonikų, išvyko repetuoti.
 |
| Nuotraukos – Nontas Stylianidis, photoreportage.gr |
Tačiau kodėl reikėjo skraidyti į Stavangerį kas mėnesį?
„Vyko pasitarimai. Projektas milžiniškas, reikia derinti organizatorių, menininkų ir projektuotojų idėjas ir galimybes“, – aiškino režisierius. „Projektas iš pradžių atrodo maniakinis, – šyptelėjo O.Koršunovas – Bet kas mėnesį susitinkame, svarstome, kas padaryta, ko reikėtų? Tai veikia, rezultatai matyti. Tada supranti, kodėl neužtenka vien susiskambinti ar pasimėtyti elektroniniais laiškais. Visi kartu svarsto, sprendžia ir visi kartu atsakingi, o ne kas nors vienas lieka kaltas, jei kas nors ne taip.
Rugpjūčio 19-ąją bus norvegiškos misterijos premjera, tada grįšiu į Vilnių, baigsime repetuoti „Hamletą“ ir rugsėjo vidury Stavangeryje rodysime jo pasaulinę premjerą“.
* * *
Žiūrovai Stavangeryje pamatys ir dar du O.Koršunovo spektaklius – „Įstabiąją Romeo ir Džuljetos istoriją“ ir „Vasarvidžio nakties sapną“.
Hamleto monologo mįslės
* Hamleto monologas „Būti ar nebūti“ – turbūt žinomiausias ir įvairiausiai traktuojamas anglų dramos fragmentas. Galbūt interpretacijų gausa ir išgarsino monologą. Ginčai apie tai, ką šie žodžiai reiškia, netyla iki šiol.
* Pastaruoju metu tapo populiaru prieštarauti tradiciniam požiūriui, kad šiuo monologu Hamletas svarsto, ar jam nusižudyti? Savižudybės varianto priešininkai teigia, kad iš tikrųjų Hamletas svarsto, kokio veiksmo imtis – aiškintis ir kovoti ar atsiriboti ir panirti į savo sielvartą.
* W.Shakespeare´as visiškai nesistengia rašyti aiškiai, kad jo skaitytojai paklajotų po Hamleto minčių raizginius ir nuolat būtų išmušami iš vėžių. Kiekvieno režisieriaus valia tai išspręsti savaip. O.Koršunovo Hamletas monologą sako du kartus.
