Pirmoji šių metų Zalcburgo vasaros festivalyje pastatytos operos premjera - W. A. Mozarto „Idomenėjas“ - sulaukė daug kalbų dar iki „Felsenreitschule“ salėje nuskambėjo pirmieji jos akordai. Taip nutiko kadangi operos režisierius amerikietis Peteris Sellarsas nepaprastai išsamiai pristatė savo veikalą tiek spaudoje, tiek įspūdinga kalba festivalio atidarymo metu.
Entuziazmu trykštantis menininkas prasitarė šią operą skiriantis vandenynui, bandydamas atkreipti klausytojų dėmesį į daugybę aktualių temų - klimato kaitą, vandenynų šilimą ir koralų rifų nykimą.
Jis taip pat išvedė moralinę paralelę tarp Idomenėjo ir šiandienos žmogaus, pasakodamas, jog Idomenėjas tikėjo galįs stoti į kovą prieš gamtą ir dievus, kas baigėsi katastrofa. Tai turėjo būti tarsi perspėjimas, kad panašus likimas laukia ir mūsų, jei toliau nesaikingai eikvosime gamtinius išteklius.
Kalbos pabaigoje P. Sellarsas viltingai atsigręžė į ateities kartą, kaip į kūrėjus, ir žmonijos žaizdų gydytojus. Vandenų dievas Neptūnas operos pabaigoje suteikia valdžią Idomenėjo sūnui, simbolizuojančiam jaunąją kartą. Režisieriaus manymu, jauni žmonės turi visas galimybes pertvarkyti visuomeninę sistemą ir rimčiau pažvelgti į ekologines problemas.
Skaitant atsiliepimus po premjeros tų, kuriuos suintrigavo ir įkvėpė režisieriaus utopinės kalbos, buvo juntamas nusivylimas ir net šioks toks apmaudas. Jų nuomone, P. Sellarso pristatymo kalba neatspindėjo nei to, ką W. A. Mozartas ir libretininkas įkūnijo „Idomenėjuje“, nei to, kas vėliau buvo perteikta scenoje. Vaizdas neatspindėjo išsakytų aktualių idėjų.
Klausytojai buvo nusivylę, neaptikę aiškių nuorodų į žadėtą temą. Vieninteliai su ja susiję motyvai buvo scenoje besikaupiančios šiukšlės ir indoneziečių kilmės šokėjai, kūno kalba perteikę operos finale atėjusią taiką tarp žmonijos ir gamtos.
Galiu tik pasidžiaugti, kad operą pamačiau prieš susipažindama su kūrėjų idėjinėmis deklaracijomis, ir nepajutau nė lašelio kartėlio. Kiekvieną akimirką buvau tarsi prikaustyta vaizdo scenoje ir užburiamai atliekamos W. A. Mozarto muzikos. Perskaičiusi aprašymą, sužinojau apie globalinio atšilimo temą, tačiau tai man netrukdė opera mėgautis savaip.
Suvokiau ją kaip nepaprastai spalvingą ir emociškai paveikią antikinę istoriją, narpliojančią amžinas likimo, žmonių ir dievų santykių, meilės galios ir karčios žmogaus prigimties temas.
Labiausiai paveikė scenoje vaizduojamos kančios. Kadangi operos veiksmas prasideda po karo, nuo pat pradžių juntamas pabėgėlių ir belaisvių skausmas, vėliau vaizduojami kančios persmelkti šeimyniniai ir meilės santykiai, siejantys pagrindinius operos veikėjus. Lyg to dar būtų ne gana, antro veiksmo pabaigoje beveik visi nuskęsta, įvyksta savižudybė.
„Kančia“ - dažniausiai librete vartojamas žodis, skambantis kiekvieno veikėjo lūpomis kartu su kaltinimu dievams, o kančią pakeičiantys džiaugsmo ir palaimos motyvai yra trumpalaikiai ir nežymūs. Tačiau dievai meta antikos mito herojams vieną iššūkį po kito ir šie sunkiai su tuo susitaiko, negali priimti savo likimo.
„Idomenėjas“ yra trijų veiksmų istorinė tragedija, sukomponuota W. A. Mozarto 1781 metais bendradarbiaujant su libreto autoriumi Giambattista Varesco. Peteris Sellarsas šią 24-erių metų Mozarto sukurtą operą įvardijo kaip pribloškiantį, įspūdingą, bet neišbaigtą veikalą - iššūkį tiek to meto klausytojams, tiek šiandienos menininkams ir publikai.
Kūrinyje į visumą susisieja drama, poezija, vaizduojamasis menas, turtingas orkestro skambesys ir stiprus emocinis poveikis. Tai klasikiniu muzikos stiliumi perteikta aukštoji graikų tragedija, kupina pabėgėlių įsučio ir nevilties, smurto, traumų ir nesibaigiančių kovų.
Operos siužetas paremtas Homero „Iliados ir Odisėjos“ motyvais: graikų armija, nugalėjusi Trojos kare, keliauja namo, kai vandenynas sustabdo jų kelionę paskandindamas laivus, kerštaudamas už karo žiaurumus. Taip buvo pabrėžiama, jog pasaulyje veikia priežasties ir pasekmės dėsnis, kiekvienas veiksmas turi savo pasekmes.
Pagrindinis operos veikėjas Idomenėjas yra karo didvyris, veikiantis impulsyviai ir autoritariškai, pasiryžęs už padarytus nusižengimus netgi paaukoti dievams savo sūnų. Vis dėlto dėl Idomenėjo nusikaltimų Neptūnas jį nukarūnuoja ir valdžią atiduoda jo sūnui Idamantei su pabėgėle žmona Ilija.
Šioje istorijoje yra trys moteriški personažai, laikantys du meilės trikampio kampus. Mozartas savo operoje visus veikėjus - tiek vyrus, tiek moteris, vadovus ir vergus, turčius ir vargšus įpynė į atjautos ir skausmo voratinklį, kančių atseikėdamas kiekvienam po lygiai.
Finalinėje mirties scenoje nebuvo nei kraujo, nei peilio, tačiau mirtis atrodė nepaprastai tikroviška: vidinės kančios draskomos Elektros isterija ir įtampa įkrautas amerikietės Nicole´s Chevalier dainavimas, rodėsi, perteikia kiekvieną mirštančio kūno ląstelės pojūtį. Jai nusibaigus sujaudintos publikos ovacijos netilo dar kelias minutes.
Galimybę sublizgėti scenoje turėjo kiekvienas iš solistų, priblokšdamas klausytojus savo arijomis. Idomenėją su kūrybiniu entuziazmu įkūnijo amerikietis Russelas Thomasas. Idomenėjo sūnaus Idamantės partiją tvirtai šilto tembro mecosopranu atliko airių solistė Paula Murrihy. Moteriški personažai - Idamantės meilės objektai - buvo įkūnyti Ying Fang (Ilija) ir N.Chevalier (Elektra).
Kinų kilmės dainininkė Ying Fang šiuo pasirodymu debiutavo Zalcburgo festivalyje. Scenoje taip pat veikė Neptūno personažas, kurį įkūnijo Naujosios Zelandijos dainininkas Jonathanas Lemalu. Jis buvo scenoje per visas Idomenėjo atliekamas arijas, - taip šio veikėjo vidiniai dialogai tarsi virsdavo diskusijomis su Dievu.
Visiems atlikėjams buvo kur pasireikšti. Jie puikiai vaidino, visapusiškai perteikė savo personažų išgyvenimus. Ypatingą įspūdį paliko P. Murphy ir jos kantileninis dainavimas, taip pat tragiškomis spalvomis nutapytas Elektros personažas. Jį įkūnijusios N.Chevalier balso galia ir poveikis ryškiausiai atsiskleidė finalinėje scenoje.
Be draminio poveikio ir įspūdingo dainavimo, dėmesį spektaklyje traukė scenografija. Scenoje nebuvo nuobodu, nors kai kurie scenografiniai sprendimai darė prieštaringą įspūdį, neatrodė suprantami ir estetiškai patrauklūs. Kai kurios detalės mane žavėjo, o kitos atrodė keistokos.
Scenovaizdžio spalvų paletėje vyravo raudona ir mėlyna, simbolizavusios konfliktą - tarp kariaujančių graikų ir trojėnų bei tarp karo ir vandens dievų Marso ir Neptūno. Minėtomis spalvomis švytėjo iš po grindų išlindę strypai, jos taip pat buvo pastebimos kareivių uniformose. Beje, kritikai jas linksniavo kaip „bjaurias“, tačiau man jos nesukėlė nei labai teigiamų, nei itin neigiamų jausmų.
Mėlyna spalva šioje operoje, be abejo, simbolizuoja vandenį, pasakoja paralelinę istoriją apie gamtos galią ir bergždžią žmogaus kovą prieš ją. Tam buvo pasitelkta ir daugybė įvairaus dydžio plastikinių vandens gyvūnų, planktonas, degalų statinės ir antikinio dizaino vazos bei kolonos. Operos veiksmas vyksta vandenyse, kurių katastrofą režisierius prišliejo prie antikinio siužeto.
Publikos akyse vykstanti scenovaizdžio transformacija iš sausumos į povandeninį pasaulį - nepaprastai įspūdinga. Pirmoje operos dalyje plastikinės šiukšlės voliojosi ant grindų scenoje, o antro veiksmo pabaigoje, Neptūnui nusprendus paskandinti Idomenėjo kariauną, sceną užpildė dūmai, ir plastikiniai buteliai, indai, stulpai kaip miesto konstrukcijos pamažėle pakilo į orą.
Išsiliejančią naftą primenanti mėlyna projekcija apšvietė lubas ir susilygino su iškilusiais plastikiniais objektais - laivo ir miesto liekanos tarsi plūduriavo vandens paviršiuje, po kuriuo dūmuose blaškėsi žmonės - skęstantys miesto gyventojai. Visa scena tarsi atsidūrė po vandeniu.
Šis efektas buvo nepaprastai patrauklus ir išradingas, o kartu ir kiek trikdantis, - gamtos naikinimo ir vandenynų taršos temos tarsi turėtų sukelti kitokias emocijas.
Už šio sceninio stebuklo - operos „Idomenėjas“ pastatymo - slypi kūrėjų duetas: režisierius P. Sellarsas ir dirigentas Teodoras Currentzisas, 2017 metais jau statę kartu Zalcburgo festivalyje W. A. Mozarto operą - „Tito gailestingumas“ („La clemenza di Tito“).
Graikų ir rusų kilmės maestro T.Currentzisas šį kartą dirigavo Freiburgo baroko orkestrui, kurio instrumentai suteikė operos skambesiui naujų spalvų. Orkestro pasirodymą būtų galima apibūdinti kaip elegantišką, lankstų ir subtilų, - muzikantai iš tiesų sužibėjo.
Spektaklyje taip pat pasirodė choras iš Permės (T.Currentzisas nuo 2011 m. yra Permės operos ir baleto teatro meno vadovas), dalyvavęs ir 2017 metų projekte. Choristai įkūnijo scenoje dviejų šalių kariuomenes, taip pat dainavo uolose iškaltos salės balkone, išsibarstę tarp publikos, stovėdami priešais pirmą klausytojų eilę.
Choro skambesyje derėjo skvarbaus intensyvumo bangos ir rokeriški akcentai, subtilūs niuansai ir sklandi tempų kaita. Dirigento T.Currentziso interpretacija buvo kupina emocijų ir kontrastų.
Nepaprastai įdomi, savita ir šio spektaklio choreografija, sukurta Lemi Ponifasio iš Naujosios Zelandijos. Jo šokis primena vandenyno salų gyventojų ritualus. Įdomu, kad operos šokėjai Samoan ir Maori yra kilę iš salos, kuri nuskendo dėl pakilusio vandenyno lygio, tad režisieriaus idėjos jiems buvo labai artimos ir suprantamos.
Šokėjai atliko „Taualuga“ gyvenimo šokį, simbolizuojantį harmonijos sugrąžinimą žmonijai, ir atspindintį režisieriaus P. Sellarso utopinę ateities viziją apie žmogaus bendrystę su gamta ir dievais.
Trumpai apibendrinus: „Idomenėjo“ pastatymo kokybė man atėmė žadą, o solistų, orkestro ir choro muzikavimas privertė pakeisti požiūrį į operos žanrą - suvokti, kad jis yra kur kas paveikesnis ir gilesnis, negu iki šiol maniau.
