Šiųmetis tarptautinis teatro ir šokio festivalis spielzeit´europa, savo programą pradėjęs grandioziniu dviejų marionečių reginiu Berlyno miesto centre, teatro Haus der Berliner Festspiele scenoje rodys ir daug kitų reikšmingų spektaklių. Neslėpsiu, jog šis sezonas itin nudžiugino, nes nuo spalio iki gruodžio mėnesio trunkantis festivalis šįsyk skirtas šiuolaikiniam šokiui ir šokio teatrui. Programėlėje šmėžuoja pavardės, verčiančios šypsotis, nekantriai laukti pasirodymų ir net absurdiškai pavydėti pačiai sau. Spielzeit´europa 2009 pristato bendrą Kanados režisieriaus Robert´o Lepage´o ir šokio korifėjų Sylvie Guillem ir Russello Maliphanto spektaklį „Eonnagata", šokio teatro grandės Pinos Bausch spektaklį „Septynios mirtinos nuodėmės" (Die sieben Todsünden), ekspresionistinio šokio šalininkės Sashos Waltz spektaklius „Medžioklės ir formos [2008 metų būklė]" (Jagden und Formen [Zustand 2008]) ir „Impromptus", anglų šokio ikona bei choreografu anarchistu laikomo Michaelio Clarko spektaklį „Naujas darbas 2009" (New work 2009) ir Berlyno nacionalinės baleto trupės primos balerinos Nadjos Saidakovos premjerą „Ego vieta" (Egopoint).
Robert´o Lepage´o, Sylvie Guillem ir Russello Maliphanto kūrinys „Eonnagata", premjerą šventęs Londono Sadler´s Wells teatre šių metų vasarį, pirmiausia masina teatro ir šokio „grietinėlės" trijule, po to - sumania spektaklio tema ir jos pavadinimu. Teatro iliuzionistas Lepage´as, susižavėjęs Guillem ir Maliphanto duetu „Postūmis" (Push, 2006 m.), ėmėsi vyriškojo ir moteriškojo prado analizės, į sceną perkeldamas XVIII amžiaus transvestizmą ir ekstravaganciją. Kanados multigenijumi vadinamo Lepage´o darbai, jų raiška ir meninis paveikumas yra tituluojami kaip work in progress - kaip niekad nesibaigiančio kūrybos proceso spektakliai, su kiekvienu pasirodymu žiūrovams siūlantys vis kitokią temos plėtotę, kitokį stebėjimo kampą ir puikiai išnarpliojantys inovatyvumo koncepcijos pinkles. Taigi, ir Berlyne rodytas naujausias režisieriaus darbas, kaip paminėta spektaklio programėlėje, yra dar vienas kaitos ir atradimų rezultatas.
 |
| „Eonnagata” |
Spektaklio „Eonnagata" siužetas - įmantrus prancūzų diplomato, karininko, šnipo ir rašytojo Charles Liane de Beaumonto, žinomo kaip ševaljė D´Éon, gyvenimas. Istorija pasakoja, jog ševaljė, itin švelnių bruožų ir aukšto balso vyras, besižavintis moteriška rokoko mada, rengėsi tai vyru, tai moterimi, o bene 25 paskutinius savo gyvenimo metus ištisai praleido moteriškuose apdaruose. Būdamas ištikimas karaliaus Liudviko XV šnipas ir puikus persirengimo meno virtuozas ševaljė D´Éonas, prisistatęs kaip madmuazelė Lia D´Éon, pelnė Rusijos carienės Jelizavetos palankumą ir pagerino šalių tarpusavio santykius. Todėl greitai pasklido gandai, kad ševaljė iš tiesų buvo gimusi kaip moteris, tačiau griežtų tėvų auginta kaip vyras. Ėjęs Prancūzijos konsulo pareigas Anglijoje ševaljė D´Éonas čia buvo labai mėgstamas, tačiau Liudvikui XVI perėmus valdžią, jis buvo ištremtas į pensioną, o pinigų pragyvenimui užsidirbdavo cirke kaip itin gerai besifechtuojanti senyvo amžiaus moteris.
Tokį ekstravagantišką ševaljė D´Éono gyvenimo būdą, apgaubtą dviprasmiškų egzistencijos gandų, „Eonnagatos" kūrėjai susieja su japonų kabuki teatru, su vadinamąja onnagata - vyrų atliekamais itin stilizuotais moterų vaidmenimis. Ševaljė personažas, retušuojamas vėduoklių, kimono ir japoniškų kardų margumyne, šokinėja nuo vienos lyties prie kitos, kurių roles perima tiek Lepage´as, tiek Maliphantas, tiek Guillem. Keisdama drabužius ar kostiumų detales, laikyseną ir lytis skiriančią gestikuliaciją trijulė ne tik narplioja šnipo psichologiją, bet ir subtiliai paliečia lytinio identiteto nesvarumą. Nepakartojamai atrodo didžiulė geišos figūra - butaforinė japonės galva ir auksu tviskantis kimono (kostiumų dailininkas - garsusis Alexanderis McQueenas), iš kurio lėtai išsineria Maliphantas. Taip viename kūne vaizduojamos moteriška ir vyriška pusės, iliustruojama onnagatos technika ir ševaljė polinkis į transvestizmą. Vėduoklėmis kaip baroko prabangos simboliu žaidžiama, kai Rusijos carienė Jelizaveta (Lepage´as) susitinka su madmuazele Lia D´Éon (Maliphantas), o rytietiškais kovos ginklais - kardais ir ilgomis lazdomis - „rėminamas" tiek puikus ševaljė gebėjimas fechtuotis, tiek ir septynmetis Europos karas.
Ar „Eonnagata" yra šokio teatro, kostiumų ar iliuzinis teatras, apibrėžti nelengva, nes spektaklyje išbandomos įvairios raiškos sritys, eksperimentuojama viskuo, kas kelia įspūdį, o Lepage´as, Maliphantas ir Guillem stengiasi „perlipti" per save, šokį, vaidybą, kalbines ištraukas priimdami kaip iššūkį. Spektaklyje nematyti kvapą gniaužiančių Guillem piruetų ar šuolių, - ji čia dažnai imasi pasakotojos vaidmens, Maliphanto plastiką dažniau keičia aštrūs kovos judesiai, o Lepage´o vaidybą - šokis (neveltui dirbdamas su dviem šokėjais režisierius numetė net 10 kilogramų!). Nors kartais kovos scenoms kiek pritrūksta tikroviško įniršio, monologams ir dialogams - vaidybinių kabliukų, o šokiui - įmantresnių kombinacijų, vaidybos ir judesio sąlytis rodosi esąs darnus ir nuosekliai apgalvotas. Ir nors scenų gausa sukelia keistą statiškumo įspūdį, o kaitaliojamos dvilypumo rolės kiek pakyri, visgi bendras vaizdas išlieka paveikus.
 |
| „Eonnagata”. Ericko Labbo (spielzeit´europa) nuotraukos |
Spektaklyje taip pat taikliai įpinama Platono „Puotos" ištrauka apie tris lytis: vyriškąją, kilusią iš Saulės, moteriškąją, kilusią iš Žemės, ir pirmųjų dviejų junginį - androginus, kilusius iš Mėnulio. Juos, turinčius keturias rankas, keturias kojas, apvalų kaklą ir dvi galvas, galinčius itin mikliai judėti ir verstis kūliais, stilizuotai gestikuliuodami įkūnija Guillem ir Maliphantas. Guillem čia pat pasakoja ir apie tai, kaip trečiajai lyčiai sukilus prieš Dzeusą, dievų valdovas ją padalino į dvi ir kad nuo tol išsibarstę po visą pasaulį vyrai ir moterys ieško savo antrosios pusės. Šis pasakojimas netiesiogiai užsimena apie mįslingą ševaljė D´Éono prigimtį tarsi XVIII amžiaus trečiąją lytį.
Šviesių ir tamsių spalvų kontrastą kaip dvilypės asmenybės nepastovumą spektakliui sukūrė šviesų dizaineris Michaelas Hullsas. Efektingais šviesos pluoštais čia ne tik antrinamas sceninis vyksmas, bet jį nulemia, o šešėlių žaismu ryškinama Charleso Liane de Beaumonto anima - moteriška ševaljė pasąmonės dalis. Itin įspūdinga spektaklio pabaiga, kuomet dviem daktarams (Maliphantas ir Guillem) skrodžiant ševaljė kūną (Lepage´as) nuleidžiama pailga abiejuose galuose šviečianti lempa, kuomet jai intensyviai švytuojant, siela (Guillem) ir protas (Maliphantas) lėtai pasitraukia iš ševaljė D´Éono kūno. Įstabus teatro ir šokio korifėjų darbas, užburiantis iliuzijų ir aliuzijų spektaklis!
