Spalio 6 dieną po sėkmingų pasirodymų Sankt Peterburgo tarptautiniame teatro festivalyje „Baltijskij dom" namo grįžo Valstybinis Vilniaus mažasis teatras. Specialioje programoje Vilniaus mažasis teatras parodė režisieriaus Rimo Tumino mokinių spektaklius - Gabrielės Tuminaitės režisūriniam debiutui pasirinktą Prospero Mérimée komediją „Atsitiktinumas", Kirilo Glušajevo pastatytą Aleksejaus Slapovskio „Batraištį" ir Viliaus Malinausko sukurtą Martino Čičvako „Viskas gerai".
Visi trys jaunųjų režisierių darbai buvo šiltai sutikti ir puikiai įvertinti. Šiems naujosios kartos teatro menininkams tai yra pirmasis didesnis susidūrimas su tarptautiniu teatro kontekstu, todėl ypatingai svarbu, kad visi trys spektakliai sulaukė žiūrovų ir teatro profesionalų dėmesio.
Specialiai jauniesiems Lietuvos režisieriams surengtoje spaudos konferencijoje kritikai klausinėjo ne tik apie šių režisierių pasirinktas temas, apie lietuvių teatro mokyklą, bet ir apie jų mokytoją režisierių Rimą Tuminą. Regėti ir girdėti mokytojo ir mokinių dialogą yra ne toks dažnas atvejis. Svečiai žavėjosi jų atvirumu ir jautrumu visam teatro procesui.
Tarptautinis teatro festivalis „Baltijskij dom", organizuojamas jau 19 kartą, puikiai mena Vilniaus mažojo teatro spektaklius, kurie šiandien jau yra tapę ne tik VMT aukso fondu, bet ir šio festivalio kontekste užima išskirtinę poziciją. Festivalio generalinis direktorius Sergejus Šubas pabrėžė šio teatro reikšmę visam festivaliui - pasak jo, Grigorijaus Kanovičiaus „Nusišypsok mums, Viešpatie", kurį režisavo Rimas Tuminas, iki šiol liko kaip vienas ryškiausių šio festivalio meninių akcentų.
Nors tuo pačiu metu Sankt Peterburge vyko net keli teatro festivaliai, jauniausioji Lietuvos režisierių karta buvo išgirsta ir įvertinta. Šių metų festivalio tema - „Gyvasis teatras", tą liudijo pilnos žiūrovų salės ir jau kitą dieną po spektaklio internetinėje žiniasklaidoje pasirodydavusios recenzijos ir atsiliepimai.
Festivalio meno vadovė Marina Beliajeva spaudos konferencijoje pabrėžė, kad Vilniaus mažasis teatras yra vienas iš mylimiausių jos teatrų. Pakvietusi jaunuosius Rimo Tumino mokinius į didžiulį festivalį, ji sakė: „Mes netapome mišku, kuriame reikia slėptis. „Baltijskij dom" - ta vieta, kuri daugeliui režisierių atvėrė kelius. Tai savotiška režisūrinio kelio pradžia. O vyresniems - režisūrinio kelio įprasminimas."
Nors VMT scena šviesesnė, jaukesnė, nei stalinistinės architektūros „Baltijskij dom" teatras, tačiau jaunieji režisieriai joje nepasimetė, jie nutiesė naujus tiltus į žiūrovą. Šie jauni žmonės ne tik patys režisavo, bet reikalui esant dubliavo kai kuriuos aktorius (spektakliuose vaidina jų kursiokai). Muziką ir scenografiją ar net programėlių dizainą taip pat kūrė jauni menininkai.
Festivalio organizatoriai teigia esantys lyg alchemikai, siekiantys sujungti dvi - tradicijos ir naujovės - stichijas. Jiems svarbus ir akademizmas, ir nevaldoma kūrėjų fantazija: jų manymu, tik sujungus šiuos du elementus scenoje gali gimti ryški ir įtaigi nūdienos refleksija. Mokiniams, kurie šiandien jau savotiškai yra atsiplėšę nuo savo mokytojo, reaguoti į aplinką ir į naujai išsakomas mokytojo tiesas yra neįkainojama dovana. Festivalis tokias galimybes sudarė. Visi trys VMT spektakliai turėjo galimybę gimti antrą kartą. Po intensyvių mokytojo ir mokinių repeticijų spektakliai ne tik įgavo antrą kvėpavimą - tarytum įvyko jų antrosios premjeros. Kaip mokiniai reagavo į kiekvieną mokytojo pastabą, taip publika reagavo į spektaklius.
Žvilgsnis į jaunąją teatro kūrėjų kartą buvo profesionalus. Maskvos valstybinio teatro instituto profesorius, šekspyrologas, teatro kritikas Aleksejus Bartoševičius apie „Atsitiktinumą" sakė: „Pirmiausia tai labai tiksliai pasirinkta pjesė. Dėl to, kad Prosperas Mérimée ir aistringas, ir ironiškas, ir jausmai tikri, tai nuostabus teatro pajautimas. Svarbiausia šiame spektaklyje - matyti laimingus aktorius. Jie jauni, juose kunkuliuoja energija! Kiek juose jėgų, kiek džiaugsmo, kiek malonumo jiems suteikia pati vaidyba, pats buvimas scenoje. Teisybę sakant, daugiau nieko iš šitos pjesės ir nesitiki. Pačiam Mérimée ši pjesė buvo niekutis, tokią ją statė pats Mérimée su savo kompanija. Spektaklyje tvyrojo nuostabios jaunystės jausmas, azartas, kuris vėliau virs išbaigtu profesionalumu. Žiūrėdamas spektaklį, tikiesi ir gauni jaunystės meilę pačiam sceniniam būviui ir vaidybai, vaidybai, vaidybai... Jau vien dėl to šis spektaklis simpatiškas".
Meno kultūros universiteto pedagogas, „Baltijskij dom" aktorius Denisas Zamiralovas, po „Batraiščio" atėjęs į grimo kambarį pasveikinti aktorių, sakė: „Buvo ypatingai svarbu regėti tokios aukštos kultūros mokomąjį spektaklio procesą. Labai įdomūs aktoriai, spektaklį darantys ypač įtaigiu. Ši mokykla labai artima mūsų - rusų teatrinei mokyklai. Čia nėra jokio patoso, pervaidinimų. Jie absoliučiai gyvi personažai, viskas vyksta tikrai. Ir tai džiugina. Tai gyvas teatras. Paėmę šiuolaikinę rusų dramą, šie jauni žmonės ją pavertė artima sau. Jie išnaikino ne tik ribas, bet tarytum suteikė jai naują kokybę. Mus visus jaudina vienodos problemos, ypač kalbant apie pirmąją meilę, kuri lieka visam gyvenimui.
Puikiai atsimenu pavasarį vykusios „Radugos" festivalio konferenciją. Ji buvo skirta teatrinei pedagogikai. Jos metu Rimas Tuminas pasakė svarbų dalyką apie lietuvių teatro fenomeną: „Lietuviai, kitaip nei rusai, turi baimės jausmą. Menininko išeities taškas dažnai yra skausmingas tikrovės potyris. Jeigu tai dingsta, žmogus nustoja būti menininku." Šis susidūrimo su aplinka potyris, nepriklausomai nuo medžiagos, net jeigu ji visai paprasta, netgi buitinė, kaip „Batraištis", jaudina. Tuminui ir jo mokiniams tai pavyksta surasti. Tai yra nuostabu. Tuo teatras privalo gyventi".
Kritikė iš Estijos Eteri Kekelidzė sakė: „Šiame festivalyje buvo ypač malonu regėti visą komandą jaunų žmonių, kurie netrukus sudarys lietuvių režisūros branduolį. Aišku, žiūrėti juos kitų režisūros mokyklų kontekste būtų dar įdomiau. Galėtume juos lyginti. Būtų platesnis kontekstas.
Dabar matėme tris darbus. Visi jie išsiskiria savo individualumu. „Batraištis" paliko ypač gerą įspūdį. Tai psichologinis spektaklis, kuriame žmonių tarpusavio santykiai - ne forma, bet santykiai. Režisierius labai rimtai juos analizavo. Jam rūpėjo vidinis žmogaus gyvenimas. Ne tik gyvenimo aplinkybės ar įvairių situacijų išraiška, jų forma, bet psichologinis personažų kelias. Tai labai įdomu.
Po šių spektaklių pristatymo bus įdomu laukti jų kitų darbų kituose festivaliuose. Baltijos šalių studentams jau metas tampriau kontaktuoti tarpusavyje. Juk gyvename vienoje teatrinėje erdvėje. Tai būtų įdomus teatrinis projektas".
VMT jaunųjų režisierių debiutą festivalyje „Baltijskij dom" baigė Viliaus Malinausko spektaklis „Viskas gerai", sulaukęs ypač audringos žiūrovų reakcijos ir aplodismentų, ilgai netilusių ir kvietusių aktorius nusilenkti.
Iškilmingos šventės, skirtos lietuvių menininkams, metu generalinis direktorius Sergejus Šubas festivalio vardu režisieriams įteikė neįtikėtino dydžio kopūstų pyragą. Šis patiekalas jau tapo antru „Baltijskij dom" logotipu. Direktorius pažadėjo, kad kitais metais VVMT teatro 20-ąjį jubiliejų „Baltijskij dom" švęs kartu. Sienų teatro sklaidai nėra. O lapkričio 12 dieną prasidedančiame Antono Čechovo festivalyje (sausio 29 dieną pasaulis švęs šio dramaturgo 150-ąsias gimimo metines) dalyvaus Rimo Tumino A. Vachtangovo teatre režisuotas spektaklis „Dėdė Vania", kuris sudrebino visą Maskvos teatrinę bendruomenę.
Parengė Kornelija Aukštrakytė
