Lapkričio 20 d. Sankt Peterburge paskelbti XXIII Tarptautinio teatro festivalio „Baltijskij dom" prizų laimėtojai. Prestižinis ir Europos teatro kontekste ypač svarbus festivalis šiais metais pasirinko originalią temą „Rusai!". Garsiausi Europos teatrai Sankt Peterburge pristatė savo spektaklius pagal rusų literatūros klasikos šedevrus. Festivalio rėmuose vyko jau tradicine tapusi studentiškų teatrų programa „Teatrinis FRESH´as". Aukštųjų teatro mokyklų programos spektakliai buvo atrinkti iš Nyderlandų, Lenkijos, Latvijos, Rusijos. Lietuvai šioje programoje atstovavo režisierės Ievos Stundžytės spektaklis „Brangioji mokytoja". Festivalyje pristatyta 30 spektaklių, virš 150 teatro kūrėjų iš užsienio, iš viso į „Baltijski dom" kartu su 15 teatrinių kolektyvų atvyko virš 300 dalyvių. Šis prestižinis festivalis ypač svarbus Valstybiniam Vilniaus mažajam teatrui - jame dalyvavo ir aukščiausius įvertinimus pelnė daugelis režisieriaus Rimo Tumino Mažajame teatre sukurtų spektaklių. Vakar vykusios ceremonijos metu buvo paskelbta, kad šiais metais įsteigtą festivalio „Baltijskij dom" prizą „Festivalio atradimas" pelnė 2011 m. Mažajame teatre sukurta režisieriaus Kirilo Glušajevo „Motina (Vasa Železnova)" pagal Maksimo Gorkio pjesę.
XXIII „Baltijskij dom" buvo dosnus lietuviškam teatrui - festivalio žiūrovų simpatijų prizas atiteko Vilniaus OKT teatrui už režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklį „Dugne". Tradicinį festivalio direkcijos prizą laimėjo režisieriaus Rimo Tumino spektaklis „Eugenijus Oneginas". Šis Maskvos J.Vachtangovo teatro šedevras iš karto po stulbinančių gastrolių Vilniuje į Sankt Peterburgą atvyko uždaryti festivalio programos.
Spalio 10 dieną festivalyje suvaidinta režisieriaus Kirilo Glušajevo „Motina (Vasa Železnova)" buvo puikiai įvertinta Rusijos teatro kritikų. „Nezavisimaja gazeta" teatro apžvalgininkė Galina Kovalenko savo straipsnyje „Kita Maksimo Gorkio Motina" pažymi: „Nerimo kupina Fausto Latėno muzika pagilina sumaištį, tvyrančią šioje erdvėje, turinčioje tapti namais. Centre stovi šeimos motina ir faktiška verslo vadovė Vasa - puikiai, griežtai suvaidinta Eglės Gabrėnaitės, bet jos galinga figūra nenustelbia kitų dramos dalyvių, šios didelės šeimos narių, priešiškai nusiteikusių vienas kito atžvilgiu. Tarp jų vyksta kova dėl valdžios ir pinigų, bet ši kova lydima siekio įtvirtinti savo apgailėtiną „ego". Tarp vyrų išsiskiria invalidas Pavelas (Leonardas Pobedonoscevas), ginantis savo vyriškas teises. Anaiptol ne „silpnutis", kurio vieta vienuolyne. Nuskriaustas likimo ir gamtos jis ypač piktas ir apgailėtinas savo bejėgiame pyktyje prieš pasaulį ir gražuolę žmoną. Bandydamas apginti savo vyrišką ir žmogišką savivartę, jis tik pademonstruoja savo dvasinį išsigimimą. Jis nelaimingas - motina jo nemyli ir net nesigaili. Jis tėra gyvas priminimas iš vyro patirtų pažeminimų.
Vasa - Eglė Gabrėnaitė - neturi nieko moteriško, motiniško, viskas išeikvota versle, išstūmusiame ir pakeitusiame jai šeimą. Tai moteris - uola, monolitas, apdovanota asmenybė, kartu ir traukianti, ir atstumianti nenorėjimu ir nemokėjimu mylėti. Šis jausmas joje išdegintas. Jos santykiai su vaikais dalykiški. Jeigu kartais ir švysteli žmogiškumo kibirkštis, tai trumpam - kaip scenose su dukra Ana (Gabrielė Tuminaitė). Ana - ryški, graži, geidulinga ir protinga, savo motinos kūnas ir kraujas, dėl to jos taip puikiai viena kitą supranta iš pusės žodžio. Atrodo jos, mylimos šioje šeimoje, atvykimas, turėtų atnešti taiką, bet Ana tampa bręstančios katastrofos katalizatoriumi.
Spektaklyje atiduota duoklė Gorkio literatūrai būdingai erotikai. Čia svarbiausia tampa Pavelo žmona Liudmila, atvirai gyvenanti su Prochoru Železnovu. Režisierius sukūrė aktorei rizikingas mizanscenas, atkuriančias svaiginantį praeito amžiaus pradžiai būdingą sodrumą. Aktorė neperžengia ribų demonstruodama savo lyties grožio persvarą. Kai kurios scenos primena Fiodoro Sologubo „Smulkaus velnio", parašyto anksčiau už Gorkio pjesę, bet atkuriančio tos pačios epochos, to paties provincijos miestuko atmosferą. Viskas Železnovų šeimoje virsta paslaptimi. Tarnaitės nužudytas vaikas, šeimyninių Pavlo ir Liudmilos santykių paslaptis, Vasos vyro mirtis kažkur didžiulio namo gelmėse. Bet visos paslaptys žinomos, apie jas šnibždamasi, jų žinojimu šantažuojama. Skausminga, liguista situacija namuose, seniai subyrėjusios šeimos iliuzija, nelaimingumas ir vienatvė visų ir kiekvieno nepaverčia spektaklio istoriniu, atkuriančio praėjusio amžiaus buitį ir laikmetį. Režisierius tolimas nuo buitinio pjesės perskaitymo. Stipriai siaučia vėjai šiame name, finale tampančiame šalies, valstybės simboliu. Ir kaip sakoma Evangelijoje pagal Morkų, „Jei karalystė suskilo viduje, negali atsilaikyti toji karalystė. Ir jei namai suskilo viduje, negali atsilaikyti tieji namai."
Festivalio „Baltijskij Dom" publiką ir teatro kritikus sužavėjo Vilniaus mažojo teatro aktorės Eglės Gabrėnaitės sukurtas monumentalus Vasos Železnovos personažas. Pasak „Peterburgo teatrinio žurnalo" straipsnio „Dvi spalvos: juoda ir juoda" autorės Elenos Strogalevos, „Režisierius pasirenka labai stiprią, galingą aktorę Vasos vaidmeniui, Eglę Gabrėnaitę, galinčią suvaidinti tą gamtišką motinišką moters pradą, tą nesutriuškinamą stulpą, tą vertikalę, prie kurios trauks visus namo gyventojus, perdaug smulkius ir negyvybingus jos fone. Ypatingai vyrus. Prieš mus lytinis trikampis ir kalba, žinoma, ne apie vaiduoklišką laisvę, kuria svaigsta Pavelas, Semionas, Liudmila, ir, aišku, ne apie paveldėjimo troškimą, o apie tai, kaip išgyvena moterys ir kaip žūva vyrai sugriuvus Pasaulio tvarkai, numirus Šeimininkui, likus vienai moteriai, kuri kaip vilkė išžudo priešus ir silpnesniuosius vaikus tam, kad būtų suteiktas šansas išgyventi stipresniems. Iš vienos pusės paliegėliai Pavelas, Semionas, Prochoras, iš kitos - numylėtinė Liudmila ir karininkienė Ana - motinos šešėlis, jos patikėtinė, priimanti gyvenimo šiame name įkapes".
VMT inf.
