 |
| Oskaras Koršunovas |
Balandžio 10-13 dienomis didžiausiame Šiaurės Graikijos mieste Salonikuose vykę Europos teatro apdovanojimai nušvietė nuolat besimainantį scenos meno veidą, kuriame matyti gilūs jausmai, kūrybinis išradingumas, agresyvūs akibrokštai ir politinė konjunktūra.
Jau dvyliktąjį kartą kelių Europos teatro bei kultūros institucijų ir teatro žinovų renkami geriausieji sulaukė didžiulio dėmesio – stebėti apdovanojimų teikimo ir dalyvauti šia proga sudarytoje intensyvioje keturių dienų programoje suvažiavusiųjų pavardės surašytos septyniolikos puslapių sąraše.
Rytą – susitikimai, spaudos konferencijos, filmų peržiūros, vakarais – po du spektaklius. Įprastinė teatrinių festivalių dienotvarkė, šį kartą intrigavusi kiek mažiau, nes kelių apdovanotųjų kūryba Lietuvoje jau buvo pristatyta. Tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ dėka Vilniuje viešėjo Krzysztofas Warlikowskis ir jo spektaklis „Apvalytieji“ pagal Sarah Kane pjesę, taip pat teatro grupė „Rimini Protokoll“, parodžiusi spektaklį „Sabienation“. Laisvasis Baltarusijos teatras taip pat yra lankęsis Lietuvoje. Salonikuose matyti jų darbai leido geriau suvokti jų kūrybos prigimtį ir tikslus, pamatyti juos kitokiame kontekste.
Apdovanojimų ceremonijos dalyviams buvo sudaryta galimybė susipažinti ir su vieno iš ankstesniųjų apdovanojimų laureatų Oskaro Koršunovo kūryba – naujausiu, kūrybinio proceso įkarščiu pulsuojančiu „Hamletu“. Parodytas Makedonijos studijų draugijos teatre, talpinančiame 737 žiūrovus, „Hamletas“ turėjo būti įspraustas į „eskizinį“ valandos su trupučiu laiką ir buvo gerokai sutrumpintas, paliekant esmines scenas, aukojant organišką spektaklio pulsą, potvynių ir atoslūgių dinamiką.
Vis dėlto jau dabar matyti esminiai režisierių ir aktorius dominantys būties ir kūrybos klausimai, kurių dalį režisierius atskleidė teatro profesionalams surengtoje spaudos konferencijoje.
Spektaklio konstrukciją lemia aiški scenovaizdžio struktūra – mobilūs grimo stalai su veidrodžiais čia sukimba į grėsmingą monolitą, čia vėl pasklinda po sceną – tai pabirai, tai surikiuojami griežtomis geometrinėmis figūromis: apskritimu, gretutinėmis ar ryžtingai susikertančiomis linijomis. Žmogaus ir jo atspindžio, vaizdo ir atvaizdo klausimai iš scenovaizdžio perkeliami ir į konceptualias spektaklio erdves: spektaklis prasideda, aktoriams žvelgiant į savo atspindžius veidrodyje ir savęs klausiant: „Kas tu esi?“ Tylūs, intymūs šnibždesiai virsta griausminga garsų lavina, išrėkiama desperatiškai, nesitikint atsakymo ir net nenorint jo išgirsti.
Apkarpyto ir sutrumpinto „Hamleto“ įspūdžiais nebūtų galima pranašauti spektaklio rezultato, tačiau jau dabar jis traukia tiek režisieriaus pateikiama vaizdine teksto interpretacija, tiek aktorių darbais. Greta pažįstamų OKT aktorių – Dainiaus Gavenonio, Rasos Samuolytės, Dariaus Gumausko, Vaidoto Martinaičio, Ryčio Saladžiaus, Tomo Žaibaus – Darius Meškauskas, Nelė Savičenko, Julius Žalakevičius. Įdomūs aktorių grupavimai, kuriuos sąlygoja ne tik Shakespeare‘o tekstas, bei ir režisieriaus fantazija. Jie – žmonės ir aktoriai, vaidinantys ir besiruošiantys vaidinti, suvokiantys savo dvigubą prigimtį, visi klausiantys ir abejojantys.
Egzistencinė Hamleto savigrauža, spaudos konferencijoje režisieriaus pavadinta vidurinio amžiaus krize, efektingai atskleidžiama Ofelijos scenose. Švytinti baltu drabužiu, ji lyg per lyną eina viena paskui kitą įsižiebiančiomis grimo staliukų atbrailomis, o vėliau apkaišyta baltomis butaforinėmis gėlėmis, su knyga, kuri turi suteikti jai melancholijos ir vienišumo įspūdį, žvalgydamasi iš padilbų, sulaukia Hamleto dėmesio ir kartu – atstūmimo.
 |
| Darius Meškauskas |
Vaizdinga Hamleto ir aktorių, kuriais tampa visi spektaklio personažai, nusigrimavę veidus ir pasipuošę baltomis apykaklėmis, scena, kurioje dvilypumo potekstes vėl paryškina kaukėmis virstantys atspindžiai, beviltiškai pasmerkiantys Hamleto aistrą išsiaiškinti tiesą; daug minčių kelia sprendimas sutapatinti Klaudijų ir Hamleto tėvo šmėklą bei monologą „būt ar nebūt“ leisti išklausyti du kartus. „Hamleto“, kurį drauge su O. Koršunovu kuria dailininkė Agnė Kuzmickaitė ir kompozitorius Antanas Jasenka, premjera numatyta Stavangeryje, kai šis Norvegijos miestas šią vasarą tituluosis Europos kultūros sostine, o Lietuvos žiūrovai spektaklį išvys tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ metu.
Dvyliktojo Europos teatro prizo laureatui Patrice‘ui Chéreau gerų žodžių ir dėmesio netrūko per visas apdovanojimui skirtos programos dienas. Vis dėlto, esant kiek tolėliau nuo Europos teatro, sunkoka būtų teigti, jog susitikimas su šiuo neabejotinai talentingu aktoriumi sukrėtė. Jo pristatyti spektakliai – Marguerite Duras „Skausmas“ („La Douleur“) ir Pierre‘o Guyotat „Coma“ buvo tiesiog literatūrinės medžiagos skaitymai iš lapo – pirmuoju atveju su kolege aktore Dominique Blanc. Režisieriaus Thierry Thieû Niang dėmesys, sutelktas į skaitomą tekstą, pasirodė blankus, be ryškesnių akcentų, o aktorių ir žiūrovų komunikacija rėmėsi malonaus tembro, raiškiai intonuojamais balsais bei pavyzdingai tiksliais titrais, laiku perteikiančiais spektaklio prasmę.
Jei ne P. Chéreau pastatytos Leošo Janačeko operos „Iš mirusiųjų namų“ filmuota versija, atskleidusi šio kūrėjo universalumą ir įtikinusi kataloge aprašyta jo darbų įvairove, sunkoka būtų suprasti jam skirto garbingo apdovanojimo turinį. Pagal Fiodoro Dostojevskio apysaką sukurtai operai dirigavo Pierre‘as Boulezas, pastatymas, nors ir rodytas vaizdo projekcijai beveik nepritaikytoje konferencijų salėje, sudomino aukšta muzikinio atlikimo kokybe bei tiksliu, taupiu režisūriniu sprendimu, be to, prieš peržiūrą pasakyta principinga režisieriaus kalba-atsiprašymu dėl menkavertės transliavimo kokybės.
Dešimtasis naujosios teatro realybės Europos prizas teko teatro grupei „Rimini Protokoll“, choreografei Sasha Waltz ir režisieriui Krzysztofui Warlikowskiui.
„Rimini Protokoll“ parodytas „Mnemopark“, sukurtas 2005-aisiais, po pusę paros trukusios kelionės žiūrėjosi sunkokai – rodytas neseniai atidarytame šiuolaikinio meno ir teatro centre „Lazaristes Monastery“ ir sukurtas kaip miniatiūrinis pasaulio modelis iš bėgiais riedančių žaislinių traukinių, juos supančių kalnų, namų ir mažų žmogeliukų, spektaklis panėšėjo į šmaikštų, ironišką pasakojimą apie asmenines patirtis, kuriomis dalinosi keli bežaidžiantys aktoriai, paeiliui laimintys galimybę laiku keliauti į savo praeitį.
Meistriškai 2001-aisiais Krzysztofo Warlikowskio sukonstruoti „Apvalytieji“ ėjo tiksliai kaip laikrodis, tačiau pati dramaturginė medžiaga su tapatybės paieškomis pasirodė gana uždara, paribiuose atsidūrusių herojų skausmas – kaip drastiškai bebūtų demonstruojamas – susikoncentravęs nelaimingosios Sarah Kane fantomuose, kurie galbūt aplanko daugelį, tačiau ne taip masiškai ir ne su tokia koncentracija, kad galėtų esmingai paliesti ir sujaudinti.
Gaila, kad į apdovanojimų ceremoniją negalėjo atvykti (ir pagal nuostatus negaus piniginio 20 000 eurų prizo) choreografė Sasha Waltz – jos spektaklis būtų neabejotinai praturtinęs visą programą. Dabar teko tenkintis filmu apie jos kūrybą – sukurtas Brigitte Kramer, valandos trukmės „Žemiškųjų malonumų sodas“ gyvai ir išsamiai parodo choreografės kūrybinio braižo raidą, pateikia nemažai filmuotos jos spektaklių medžiagos.
Pirmą kartą per Europos teatro prizo istoriją buvo įteiktas specialus apdovanojimas – jį pagal Tomo Stoppardo, Haroldo Pinterio ir Vaclavo Havelo rekomendacijas pelnė Laisvasis Baltarusijos teatras, pristatęs net tris spektaklius – tai daugiau nei trečdalis visų rodytų kūrinių.
 |
| Darius Meškauskas ir Rasa Samuolytė. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Iš politinių ir socialinių aktualijų sukurti spektakliai pasirodė vienaprasmiai, su nemažomis meninėmis ambicijomis, bet gana blankiais rezultatais. Konjunktūra ir spekuliatyvumu nuvylė „Džinsų karta“ – matyta ir Lietuvos žiūrovų. Intrigavo jau prieš spektaklį akį traukianti lietuviška trispalvė, kuria mosavo spektaklio autorius ir svarbiausias aktorius Nikolajus Chalezinas, prisiminęs savo jaunystės keliones į Vilniaus „talkučkas“, kuriose, pasak jo, lietuviai išsiskyrė tuo, jog užuot meistriškai gliaudę saulėgrąžų sėklas, valgydavo raugintus agurkus. Spekuliacijos džinsais ir plokštelėmis virto spekuliacijomis politika ir teatru – herojus pasitelkė politinės Baltarusijos kasdienybės nuotrupas, privertė visą salę garsiai šaukti „Aš esu laisvas“, o galiausiai apmėtė sukarpytų džinsų – laisvės – skiautelėmis. Spektaklyje rado vietą ir Baltarusijos kalėjimų realijos su praktiškais patarimais (nailoniniu siūlu, kurio kišenėje neaptinka prižiūrėtojai, galima perpjauti agurką – tuo galėjo įsitikinti garbingoje pirmoje eilėje sėdėję prizo skyrėjai) bei kokčiai sentimentalus sprendimas į šį margą spektaklį įtraukti už laisvę susideginusio čekų studento Jano Palacho vardą ir net nuotrauką – pavadinant jį geriausiu savo draugu. Nesinori tikėti, kad šis sprendimas ir buvo pretekstas Laisvajam teatrui gauti V. Havelo pažymą, kuri puikuojasi renginio kataloge.
Europos teatro prizo programoje buvo ir vienas graikiškas spektaklis – pagal Euripido „Bakchantes“ pastatytas Tasos Ratuos ir Nikitas Tsakiroglou spektaklis, kuriame apstu folklorinių elementų, iš pradžių atrodžiusių kiek padrikai ir naiviai. Kaip ten bebūtų, paskutinės spektaklio scenos, ypač Agavės monologai, pademonstravo aktorinę meistrystę ir tvinkčiojančią spektaklio energetiką.
Nors dauguma spektaklių ir renginių vėluodavo, tačiau visa programa vyko sklandžiai, kviestiesiems teatro žinovams sudarant sąlygas susitikti su laureatais. Norintiems pailsėti nuo kalbų apie teatrą Salonikų oras buvo ypač palankus – buvo galima apžiūrėti puikias bizantines bažnyčias, kurių šiame mieste yra nemažai, įspūdingą Rotondą – Dzeuso šventyklą, vėliau taip pat paverstą į bažnyčią, aukštai įkalnėje įsikūrusį Vlatodono vienuolyną bei keletą muziejų. Tarp jų išsiskyrė nedidelis, puikiai įrengtas Bizantijos kultūros muziejus, o pakrantėje įrengtame Šiuolaikinio meno centre nustebino netikėtai aptikta paroda „Genius Seculi“, sudaryta iš Despoina Meimaroglou ir Deimanto Narkevičiaus kūrinių. D. Narkevičiaus braižą atspindėjo vaizdo kūriniai „Kartą XX amžiuje“, kuriame sumontuotas Lenino paminklo Vilniuje sugrąžinimas ant postamento, taip pat Venecijos bienalėje rodytas „Elektrinis miestas“ ir „Genties išnykimas“ – poetiškas ir asmeniškas fotografijų montažas apie tėvą.
