XXI-asis Rygos operos festivalis - ne tik seniausias, bet vis dar išlieka vienintelis tokio pobūdžio festivalis regione. Pastaraisiais metais mėginta eiti vienu iš dviejų kelių: tradiciškai rodyti prabėgusio sezono repertuaro naujienas arba šlietis prie proginių datų (jubiliejinės dedikacijos Wagneriui, Pucciniui, Verdi). Šiemet festivalis aprėpė ir viena, ir kita, tad pristatė lig šiol plačiausią programą: valstybės šimtmetis paminėtas keturiomis (!) nacionalinėmis operomis, taip pat GALA koncertas ir trys pasaulinės klasikos pastatymai. O šių būta itin skirtingų, atstovaujančių įvairiems skoniams ir beskonybei. Greta kompozitoriaus mẽdžiaga ir konceptualiu pastatymu šiuolaikiškos Igorio Stravinskio „Švaistūno karjeros“ rodyta ir iš gūdžios praeities į Latvijos nacionalinio operos ir baleto teatro repertuarą sugrįžusi Giacomo Puccinio „Turandot“, ir vos prieš keletą savaičių italų kūrybinės grupės parengta eklektiška Gaetano Donizetti „Don Paskualės“ premjera.
Pornstravinskis
Vienintelė pilnametražė Stravinskio opera „Švaistūno karjera“ - mūsų publikai menkai žinomas arba išvis negirdėtas kūrinys. Tačiau repertuariniuose teatruose tai yra dažniausiai statoma opera, sukurta po Puccini´o. Jos populiarumą lemia melodinga muzikos kalba (tai patenkina klasikinio repertuaro gerbėjų poreikius, kurie vis dar ištikimi melodijoms) ir šiuolaikiškas, iš esmės vis labiau aktualus siužetas. „Švaistūno karjeros“ istorija sukasi apie jaunuolį Tomą, kuris palikęs sužadėtinę išvyksta į Londoną ieškoti pinigų, malonumų ir šlovės. Nors Stravinskį daugiausia inspiravo XVIII a. pirmos pusės to paties pavadinimo Williamo Hogartho graviūrų ciklas, kartu tai ir akivaizdi faustiškojo likimo parafrazė: lengvo ir nerūpestingo gyvenimo vardan Tomas parduoda sielą Šešėliui.
Latvijos nacionalinės operos ir baleto teatre Stravinskio operos ėmėsi jauna latvių režisierė Margo Zālīte, prieš keletą metų šiame teatre pastačiusi Giuseppes Verdi „Rigoletą“. Ir jeigu debiutinis darbas, nepaisant akivaizdžios ambicijos šiuolaikinti operą, vis tiek niekaip neišsiveržė iš „Rigoleto“ pastatymų tradicijos, tai „Švaistūno karjera“ atskleidžia kitą - savimi pasitikinčios ir konceptualios - jau autorinės režisūros kūrėjos veidą. Visas spektaklis - nepaliaujama formų, deformacijų ir transformacijų kaita. Tomas ir jo sužadėtinė Ana tampa vieninteliais tikrais žmonėmis groteskiškai išdidintame ir iškreiptame pasaulyje.
„Švaistūno karjera“ sukurta 1951 m., kai vizualiuosiuose menuose klestėjo modernizmo estetika, o sceninė opera (su nedidelėmis pionieriškomis išimtimis) dar duso natūralizmo rėmuose. Režisierę Margo Zālīte, scenografą Didzį Jaunzemį bei kostiumų dailininkę ir stilistę YASHI neabejotinai inspiravo to meto, o kai kur ir naujesni vizualizacijos stiliai. Štai Tomo žengimas į Londono gyvenimą - viešnamio iniciacija - vaizduojama kaip scena iš porno animacijos. Gigantiška lateksinė bordeliuko motinėlė (operos originale - tai personažas Mama Žąsis) diriguoja masinei seksšopo atributika pavirtusio choro orgijai, kuri pasiglemžia Tomą. Tarp pripučiamų damų, virš galvos skriejančių milžiniškų krūtų ir sėdmenų pavidalo balionų - Tomas atrodo apgailėtinai menkas, drovus ir vienišas, kaip ir vienintelis vyriškam pradui milžiniškoje orgijoje atstovaujantis pripučiamas lateksinis kaktusas, - abu aršiai puolami išbadėjusių damų.
Šis ir kiti, kartais ant kičo ribos balansuojantys, bet jos neperžengiantys Margo Zālīte ir kūrybinės komandos sukurti vaizdiniai nėra tik vizualiai efektinga forma. Režisierė tokio pasaulio, o tiksliau, Tomo būsenų, įvaizdinimą kildina iš paties personažo. Be to, kad operos siužete Tomą visur lydi Šešėlis, - šiame spektaklyje traktuojamas kaip jo alter ego, tamsioji Tomo asmenybės pusė, - Šešėlis scenoje turi dar ir savo šešėlinį „atspindį“. Tad galiausiai visa, kas vyksta Tomo (pa)sąmonėje, rodosi kaip efemeriški šešėlių šešėliai. Būtent groteskiška spektaklio forma konkretizuoja personažų būsenų neapibrėžtumą ir neadekvatumą (finale Tomas atsiduria beprotnamyje, kurio vedėju režisierė paverčia patį Stravinskį).
Visgi vizualiai tvirtai suręstas spektaklis būtų pernelyg racionalus, sausas ir negyvas, jeigu ne Tomo, Šešėlio ir Anos vaidmenų atlikėjai. Beveik dešimtmetį nuosekliai stebiu Latvijos solistų sukurtus vaidmenis, ir vis neapleidžia nuostaba, kad scenoje jie veikia visiškai kitaip negu didžioji dauguma mūsų atlikėjų. Aktorinis meistriškumas, organiška, neegzaltuota vaidyba yra neatsiejama Latvijos operos teatro (o gal mokyklos?) dalis. Ir tai neretai išryškina į festivalį atvykusių užsienio vokalistų sceninės reprezentacijos trūkumus.
Šiemet vienintelė šios tendencijos išimtis buvo kviestinis Tomo vaidmens atlikėjas - britas Peteris Kirkas: nepaprastai įtaigus, plastiškas, šokiu ir judesiu tiksliai perteikė savo kuriamo personažo sudėtingą vidinį pasaulį. Šešėlį įkūnijo ir iškūnijo latvių bosas Rihardas Mačanovskis - jį neabejotinai galima tituluoti šiuolaikiniu XXI a. operos scenos solistu-aktoriumi, gebančiu vokalinius iššūkius suderinti su dinamiška, nesupozuota vaidyba, savo scenine pajauta prilygstantis aktoriams dramoje. Tarp mefistofeliškų Tomo ir Šešėlio žaidimų latvių sopranui Ingai Šļubovskai-Kancēvičai pavyko atskleisti subtilią ir trapią, tarsi iš sapno nužengusios Anos būtį. Galiausiai ideali Rygos operos teatro akustika leido įsiklausyti į išraiškingą kamerinio Stravinskio orkestro skambesį (dirigentas Jānis Liepinš).
Archyvinė „Turandot“
Atnaujintas, tačiau iš esmės jau penktą dešimtmetį skaičiuojantis Giacomo Puccinio „Turandot“ pastatymas (režisierius - Jānis Zariņš, scenografas ir kostiumų dailininkas - Edgaras Vārdaunis, atnaujintos versijos režisierius - Guntis Gailītis) išklysta ir iš festivalio programos, ir iš šiuolaikinės kritikos ribų. Viena vertus, proginis-festivalinis spektaklio sugrįžimas į sceną tarsi turi „pateisinimą“, be to - jis naudingas teatrui, nes leidžia palaikyti solistų vokalinę formą platesniame repertuare. Kita vertus, tokie pastatymai neabejotinai sulaukia publikos sentimentų. Net ir šiandien nebūčiau tikra, kas mūsuose pritrauktų daugiau žiūrovų: šiuolaikinis, konceptualus Günterio Krämerio „Don Karlas“ ar senasis pastatymas su Liudo Truikio scenografija? Statyčiau už Krämerį ir, tikriausiai, prakiščiau.
Taigi belieka konstatuoti, kad 1973 m., kuomet sceną išvydo latvių „Turandot“, teatrologams dar nebuvo ką veikti Rygos operos teatre; tokia opera buvo išimtinai muzikologų ir muzikos kritikų reikalas. Šis spektaklis - tipiška Tolimųjų Rytų stilizacija, tviskanti egzotiška prabanga, - taip 9 kartus iš 10-ties „Turandot“ statoma iki šiol. Toks įsceninimas dar ilgai neapleis aidų, nabukų, madam baterflai ir visų kitų operų, kuriose kompozitoriai stengėsi perteikti egzotišką vietos koloritą. Apie panašaus braižo spektaklius praėjusio amžiaus pirmoje pusėje aistringai raportuodavo Balys Sruoga ir net tada recenzijose nestigo ironijos. Taigi, kaip būtų pasakyta anuomet, „Turandot“ yra „turtingos dekoracijos ir ištaigingi kostiumai“. Tuo tarpu šiandien tegalima pastebėti, kad visas kinų krautuvėlės asortimentas (auksiniai drakonai, žibintai, gongas, durklai ir kt.) scenoje atrodo taip tikroviškai ir kartu naiviai, jog niekaip nebeįmanoma tuo patikėti.
Arba galima įsijungti „idioto žvilgsnį“ ir tuomet toji sceninė Kinija žiūrisi visai smagiai: veikia kaip Disneilendas, į kurį patenka tik išrinktieji. Bet ir čia būtina viena sąlyga: vaizdas „veikia“ tik tuomet, jeigu muzikinė dalis skamba be priekaištų. Šiuo atveju buvo būtent taip. Statiškosios Turandot partiją atliko lietuvių sopranas Sandra Janušaitė. Festivalio vakarą jos didelis ir platus balsas, jo metalo atspalvis įtikinamai perteikė Turandot šaltį ir dramą. Kitas festivalio svečias - rusų tenoras, Sankt Peterburgo Marijos teatro solistas Akhmedas Agadi parodė viską, kas priklauso tradiciniam Kalafui: stiprų, bet neperforsuotą tenorą, platų mostą, majestotingą pozą ir grand emocijas, - žvelgiant į „Turandot“ pastatymų tradiciją, jo vaidmuo buvo tikslus, bet kartu nuspėjamas nuo pradžios iki pabaigos. Latvijos nacionalinės operos orkestras (dirigentas Mārtiņš Ozoliņš) išsiskleidė didingai, pilna jėga ir visomis spalvomis, tad būtent muzikinė Puccinio Kinija prie dekoratyvaus spektaklio priartino tikrąją operos veiksmo vietą ir atmosferą.
Kai operoje nelieka vietos operai
Italų režisieriaus Giorgio Barberio Corsetti (jis kartu ir vienas iš spektaklio scenografų) komiškos Gaetano Donizetti operos „Don Paskualė“ interpretacija pasirodė esanti taip toli nuo pačios operos, jog Donizetti kūrinys atrodo tik nereikšmingas priedas prie režisieriaus sumanymo. Corsetti anaiptol nesikėsino nei muzikinėmis kupiūromis, nei siužeto naujovėmis, - viskas liko taip, kaip užrašyta natose ir librete. Tiesiog režisierius kartu su vaizdo projekcijų autoriais (jų šiam pastatymui pasitelkta net trys) scenoje įgyvendino tokią intensyvią ir nepaliaujamai atakuojančią vaizdo instaliaciją, kuria pasakojo savas ir žiūrovui niekaip neįspėjamas istorijas, tarsi šioje operoje apskritai nebeegzistuotų siužetas. Nuolat besikeičiantys animuoti vaizdai judėjo visais įmanomais tempais, tik ne tais, kuriais tuo metu grojo orkestras. Atlikėjams teliko koncertuoti avanscenoje arba vaikštinėti laipteliais ir pozuoti ant įvairių pakylų. Bet juk taip operas savo partitūrų remarkomis kompozitoriai „režisavo“ dar prieš pusantro šimto metų.
„Don Paskualę“ Donizetti užbaigia kvartetu-moralu. O po matyto spektaklio moralas būtų toks: operos režisierius, ypač komiškos, negali likti abejingas personažams ir atlikėjams - kai nėra vaidmenų ir veiksmo, nelieka ir pačios komedijos. Glumina tai, kad ryškūs commedia dell´arte tipažai - Norina (Inga Šļubovska-Kancēviča), daktaras Malatesta (Jānis Apeinis) ir Don Paskualė (Krišjānis Norvelis) - visi režisieriui vienodai nesvarbūs. Juolab apmaudu, kai šias partijas „atstovėti“ priversti tie solistai, kurie pajėgūs įgyvendinti pačius sudėtingiausius režisūrinius uždavinius.
***
Galima įtarti, kad šiųmečiame festivalyje svarbesnė ir nuoseklesnė (jau vien todėl, kad ji didesnė) buvo pirmiau rodyta nacionalinių operų programa, mat vargu ar šiems trims pasaulinio repertuaro operų pastatymams pavyktų atrasti bendrą vardiklį. Nebent tai, kad Rygos festivalis labai aiškiai parodo Latvijos nacionalinėje operoje egzistuojančią tenorų problemą. Šiemet, kaip ir ankstesniais metais, visuose trijuose spektakliuose pagrindines tenoro partijas atliko užsienio solistai.
Simptomiška ir tai, kad operos publikai Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, vis dar labiau imponuoja kompozitoriaus brendas, o ne pastatymo kokybė. Regis, pagal užimtas vietas salėje Stravinskio opera kol kas bejėgė konkuruoti su anšlaginiu Pucciniu ar Donizetti. Tačiau būtent „Švaistūno karjera“ yra artimiausia daugiametei Latvijos nacionalinio operos ir baleto teatro krypčiai, kurios prioritetas lig šiol buvo konceptuali režisūra ir galimybė atsiskleisti savo šalies režisieriams. Įdomu, ar mūsų publika išlaikytų ne tik latviškojo „Švaistūno karjeros“ pastatymo, bet apskritai Stravinskio operos „egzaminą“? Gera žinia ta, kad naujasis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovas savo penkmečio plane užsimena apie panašius „egzaminus“ Johno Adamso ir / ar Albano Bergo operomis. Belieka tikėtis, kad būsime išbandyti ne tik negirdėtais kūriniais, bet ir konceptualiais jų pastatymais.
