Jūsų dėmesiui - po Oskaro Koršunovo spektaklio „Žuvėdra“ premjeros (Maskvos dailės teatre) žiniasklaidoje pasirodžiusių publikacijų antroji dalis.
„Žuvėdros“ premjera MDT: žiūrovams leido fotografuotis ir darytis asmenukes
Marina Raikina
Iš tiesų, režisierius iš Lietuvos „Žuvėdrą“ puolė kaip peslys savo auką. Bet nesudraskė jos, o nuo pat pradžių tarsi pribloškė netikėta interaktyvia scena, kurios tema - „Čechovas ir šiuolaikybė“. Žiūrovai dar tik sėdasi į vietas, o scenoje jau vyksta uždegantis veiksmas. Aktoriai vaikštinėja, lyg būtų namie - laisvai ir tyčia garsiai kalbasi, prisistato publikai, traukia vienas kitą per dantį.
Aišku, suprasdamas, kad jo atsakomybė bet kokiu atveju bus istorinė, Koršunovas vis dėlto nebuvo atsargus ir ėjo va bank, pasitelkdamas visus įmanomus šiandienos triukus (ir net štampus), tačiau savaip išversdamas juos į teatro kalbą. Kyla klausimas, ar ta interaktyvi scena su nuotraukomis čia yra dėl juoko, ar tai spektaklio pradžia? Bet kažkokiu būdu ši madinga „uvertiūra“ visiškai nepastebimai pereina į spektaklį. O tiksliau tariant, iš karto į du spektaklius: vieną - pagal A. P. Čechovą (pirmo veiksmo pradžia), kitą - pagal K. G. Treplevą (tuo pat metu).
Reikia pripažinti, kad lietuviui pavyksta ši apgavystė, kuri kartais ir toje pačioje mizanscenoje atskleidžia save, apkvailina ką tik žaidimo taisykles įsisavinusį žiūrovą. Rusijos žmogaus sąmonėje, panašu, seniai persipynė gyvenimo teatras ir teatras scenoje. Ne šiaip sau toje pačioje „Žuvėdroje“ yra frazė, kurią galima laikyti vos ne kertine mėginant suprasti mūsų nacionalinį mentalitetą: „Žmonės mėgsta aktorius ir žiūri į juos kitaip nei, sakysime, į pirklius.“ Išvertus iš rusų kalbos į rusų, tai reikštų, jog mes renkamės apsimetėlius, mistifikatorius ir keistuolius, o ne darbo žmones, iš kurių naudos vis dėlto daugiau.
Madingas paukštis
Irina Kornejeva
Penktąją Maskvos dailės teatro „Žuvėdrą“ Koršunovas išskaidė į tris suvokimo lygius. Pirmasis - natūralus, prigimtinis. Antrasis - prasmę formuojantis, čechoviškas. Trečiasis - viršijantis buitį ir literatūrą, kuriame salės laukia santykių kinoprojekcija, prasiskverbianti pro tapybiškus lietaus lašelių takelius, pro juodai baltą aktorių nuotaikų skerspjūvį, tarsi „Žuvėdrą“ filmuotų Bergmanas ir kurtų Čechovo pjesės santrauką portretiniais sielos lipdiniais ir čechoviškųjų žmonių charakteriais.
Režisierius kamerą įdavė Kostiai Treplevui (akt. Kuzmai Kotreliovui), kad jis filmuotų viską, kas vyksta su šiais žmonėmis, kad dokumentiškai fiksuotų visas čechoviškas „trečiojo lygio“ iliuzijas, kad sukurtų kinematografinį lietuviškosios „Žuvėdros“ fantomą. O paraleliai vyksta sudėtingos herojaus sąmonės metamorfozės: nuo „naujų formų“ paieškų iki esminio suvokimo, kurį jo Treplevas itin užtikrintai pasiekia pjesės finale. Suvokimo, kad „svarbu ne senos ir ne naujos formos, o tai, kad žmogus rašo negalvodamas apie jokias formas, rašo, nes šitai jam laisvai srūva iš sielos“...
„Koks nuostabus ir širdį veriantis Stanislavo Liubšino Sorinas“, - tai vienas iš pirmųjų žaibiškų žiūrovų atsiliepimų socialiniuose tinkluose po premjeros... Kadaise Olegas Jefremovas norėjo išklausyti kiekvieną pjesės herojų. Koršunovas jiems suteikė galimybę ne šiaip sau išsišnekėti, o išrėkti savo skausmą, iš širdies gilumos išskirti asmeninę žodžių apie pasaulio sielą prasmę ir kaip kaulus iš spintų ištraukti savo asmeninius liūtus, erelius ir kurapkas - tegu ir madingai baltai aprengtas. Kiekvienas čia turi savo istoriją ir savo solo numerį. Ir Koršunovas padarė viską, kad naujoji „Žuvėdra“ rusų teatro peizaže ne tik taptų madingu europietišku reiškiniu, bet ir kad teatrinis testamentas virstų ateities spėjimu.
„Treplevo Home Video“. „Žuvėdra“ Čechovo vardo MDT
Ilja Golubevas
Sukeitęs polius ir kursą pasukęs į šiandieną, režisierius Oskaras Koršunovas ironizuoja Čechovo laikų frazes. Jei pasakyta, kad Nina Zarečnaja ginė arklį, tai tegu gina jį iki pat MDT durų, tada - teatro koridoriais nusigauna iki pat scenos. Burtų ežeras čia irgi yra - jis projektuojamas ant galinės uždangos ekrano. Net pakyla ir savadarbė teatro scena yra!
Tačiau svarbiausiu režisūriniu ėjimu tampa nebanaliai išgvildentas tekstas. Spektaklį visai galima pavadinti aktoriniu. Monologų ir dialogų metu visos mizanscenos greičiau padeda artistams egzistuoti reikiamu intensyvumu, neatitraukiant nuo jų dėmesio. Ir kartu „Žuvėdroje“ tiriami ne personažų jausmai - visi „slapti“ ryšiai pabrėžiami jau pirmosiomis veiksmo minutėmis. Prieš žiūrovų akis vyksta jų pasaulėžiūrų susidūrimas. Konfliktas pakeliamas nuo „jis myli, o ji - ne“ į aukštesnį lygį, kuriame aptariami aukštieji klausimai - kaip verta egzistuoti, kaip reikia kurti.
O finale - daugtaškis. Nusilenkimų atsisakyta. Gal taip buvo tik generalinės repeticijos metu, o premjeroje viskas bus kitaip, tačiau būtų gaila, jei jie vis dėlto atsirastų. Spektaklio struktūra su pačioje pradžioje sugriaunama ketvirtąja siena taip tvirtai sudėta, jog net nepastebi, kaip subtiliai sugrįžtama į ketvirtą veiksmą. Pasinėrus į veiksmą jau ne kaip spektaklio dalyviui, o kaip žiūrovui laukiant paskutiniųjų replikų, Oskaro Koršunovo „Žuvėdra“ aštriai užbaigiama Treplevo savižudybe. Užsidega šviesos. Žiūrovas sėdi prieš tuščią sceną.
Čia būtina susitaikyti su mintimi, jog prieš mūsų akis - Čechovo pjesės „Žuvėdra“ režisūrinė interpretacija. Režisierius, nieko iš esmės nepakeitęs, nė vieno neišrengęs, iš taip nuo mūsų jau nutolusios „Žuvėdros“ sukuria kūrinį, kuris pataiko į šiuolaikinį žiūrovą. Su tokiu pagrindu ir grupė „Shortparis“ nerėžia ausies, ir Treplevo pasilakstymas po MDT koridorius atrodo organiškas.
Penkios MDT „Žuvėdros“: nuo Stanislavskio iki Koršunovo
Darja Andrejeva
Instagramo ir feisbuko pasaulis nuolat kinta, jame nėra jokių konstantų ir aiškių atvaizdų, kamera fiksuoja akimirkas ir vieną nuotrauką tuoj pat keičia kita: vienoje veikėjai - profiliu, kitoje - veidu, bet labai sunku pagauti, kada jie tikri. Šiame pasaulyje kūrėjui Treplevui labai nejauku, bet su savo kamera jis tik ir sėdi kur nors scenos kampe, lyg slėptųsi. Finale pasigirsta šūvis, tačiau apie Konstantino Gavrilovičiaus mirtį taip ir nepranešama. Visi likusieji tiesiog susėda ant kėdžių, tarytum veidu į salę, tarsi laukdami eilinio spektaklio. Žaidimas teatru virsta tragedija: teatras nugalėjo gyvenimą, nepalikdamas gyvenimui teisės į laimingą finalą.
Užtai Maskvos dailės teatro žuvėdra pasirodė esanti „gyvesnė už gyvuosius“. MDT šia savo paskutiniąja premjera prieš uždarant teatrus karantinui dar kartą įrodė, jog šio teatro trupėje dirba vieni geriausių artistų, kad teatras eina koja kojon su laiku, tačiau nepamiršta tradicijų ir jų tęstinumo.
Alena Karas apie Oskaro Koršunovo „Žuvėdrą“ MDT
Alena Karas
Kostios sugalvotas spektaklis-pelėkautai iš tiesų tampa ešafotu, raudonu likimo ženklu, lemiančiu gyvenimo pradžias ir pabaigas. Tačiau Koršunovas čia tiria ne tik teatrą ir net ne tiek teatrą kaip tokį (taip, rodos, buvo jo pirmojoje „Žuvėdroje“), o greičiau mūsų gyvenimo teatrą, kuriame vaikai, kaip klasikinėje itališkoje komedijoje, paveldi iš šeimos prigimtines kaukes. Žiūrovai atpažįsta šias fatališkas poras: Treplevas, kaip ir jo tėvas, Kijevo miesčionis ir nelaimėlis, patiria fiasko: jį myli Maša, kurią jis su motinišku žiaurumu atstumia, tačiau ir jo motina myli tą, kuris jos nemyli. Jų scena, atkartojanti sceną Gertrūdos miegamajame, pastatyta atvirai remiantis Froidu: isteriją išgyvenantis sūnus puola motiną ir lieka gulėti jos glėbyje iš viršaus, kol visi likusieji susigėdę slepia žvilgsnius.
Šioje skaidrioje, akiai malonioje šiuolaikinėje erdvėje su lengvomis sulankstomomis kėdėmis ir didžiuliu šviesiu langu gyvenimas išstatytas apžiūrai, jis yra matomas ir girdimas iš visur. Ir tas burtų ežeras, kurio vaizdas pro milžinišką langą atrodo toks viliojantis, - tėra videoprojekcija. Už lango ir prieš ežerą galima pasivaikščioti, tačiau paplaukioti neišeis.
Gyvenimai yra fatališkai nulemti, ir šioje „Žuvėdroje“ Kostia, regis, nemirs, o kaip ir Nina žais tą spektaklį, kuris jau ir taip vyksta. Finalas, kuriame daktaras Dornas sako, kad Konstantinas Gavrilovičius nusišovė, čia likviduojamas. Šūvį primenantis garsas - dar nepakankama priežastis konstatuoti mirtį.
„Žuvėdros“ riksmas išmaniajame telefone. Kaip gyvenimas pražūtingai keičia Čechovo herojus
Marina Tokareva
„Žuvėdros“ pastatymo „rėmą“ režisierius „išpjovė“ iš šiandienos realijų. Ir atliko, sprendžiant iš rezultato, idealią aktorių atranką. Spektaklyje - apstu stiprių darbų.
Veikėjai dažnai atsiranda už ekrano kaip už stiklo - tai žaidžia loto, tai slankioja ant ežero kranto. Tokia Čechovo stiliaus realybės šou. Koršunovas ryškiai pabrėžia sąsają su „Hamletu“, įterpdamas Šekspyro tekstą. Danijos princas savąjį spektaklį statė motinai ir dėdei. Treplevas stato spektaklį, kad sužavėtų motiną, nugalėtų jos meilužį ir pavergtų Niną. Bet skirtingai nei „Pelėkautai“, jo spektaklis nepavyksta: motiną jo pretenzijos į naująjį žodį suerzina. Treplevas abejingas, bet svarbiausia, kad po nesėkmės Nina praranda susidomėjimą juo.
Ši „Žuvėdra“ - tai mūsų akyse vykstančių neapčiuopiamų, tačiau aiškiai jaučiamų permainų sceninis atvaizdas.
Koršunovas, regis, norėjo papasakoti apie kūrėjo trapumą, apie jo dygią, diskomfortišką egzistenciją, apie tai, kaip sunku po sužeisto žmogaus kauke atpažinti tai, kas tikra, apie menininko teisę būti tuo, kuo nori. Vienu žodžiu, apie Treplevą. O pastatė spektaklį apie tai, koks žiaurus ir negailestingas Čechovas tampa šiandien, kaip pražūtingai jo veikėjus keičia gyvenimas. Ir apie tai, kiek daug mes praradome.
Iš rusų kalbos vertė Andrius Jevsejevas
OKT informacija
