 |
| Haistrytas, pagrindinė gatvės artistų ir programėlių dalintojų vieta |
Atsidurti Škotijos sostinėje Edinburge rugpjūtį reiškia pasmerkti save anaiptol ne atostogoms ar lengvoms vaikštynėms realios Marijos Stiuart ir sufantazuotų Walterio Scotto ar Roberto Luiso Stevensono herojų takais. Tai reiškia pasmerkti save visiškai teatro virtualybei, kuri atsiliepia teatro fanatikų miniomis gatvėse ir labai realiais pinigais šalies bei miesto ekonomikai.
Didžiausio šiuo metu pasaulyje teatro festivalio skaičiai, kasmet vis augantys, tokie: per visą mėnesį trukusį festivalį buvo parduota 1,7 mln. bilietų (10% daugiau nei pernai), 40% padaugėjo bilietų pardavimas internetu. Scenoje pasirodė 18.626 aktoriai, buvo suvaidinta 2.000 skirtingų spektaklių – iš viso 31.000 spektaklių per mėnesį. Čia kalbu tik apie Edinburgo Frindžo festivalį, kur viešpatauja teatras. Prie jo tuo pačiu metu klijuojasi Edinburgo kino, džiazo, muzikos festivaliai ir Edinburgo knygų mugė. Tačiau Frindžas pasiima visų per metus vykstančių festivalių 75% rinkos ir uždirba 75 mln. svarų Edinburgo ir visos Škotijos biudžetams.
Užplūstančios į Edinburgą minios aktorių ir keliskart tiek žiūrovų bando kiekvieno kantrybę – nuo eilių į bet kurį turistinį objektą iki gatvėse šmirinėjančių ir į spektaklius kviečiančių personažų. Senbuviai festivalio metu leidžiamuose bent trijuose dienraščiuose, savaitraščiuose ar giduose perspėja: venkite kepto ir greito maisto, nes į trečią savaitę sutriks skrandis, o imuninė sistema galutinai pasiduos jūros vėjams ir lietums. Prieš eidami į Haistrytą (pagrindinė gatvė) užsirašykite ant marškinėlių „Aš jau nusipirkau visus bilietus“, kad išvengtumėte mandagių, bet per laiką įgrystančių programėlių siūlytojų. Išsiaiškinkite visas nuolaidas (du už vieno kainą) ir atstumus tarp vaidinimų vietų, kad suspėtumėte. Nes: beveik 100% spektaklių prasideda ir baigiasi laiku, t. y. – minutės tikslumu. Beje, nuo spektaklių ne itin pavargstama, nes daugelio jų trukmė – po valandą.
Orientyrai – ką žiūrėti?
 |
| Čia panaudojamos visos įmanomos erdvės. Spiegeltent, kur kadaise koncertavo Marlene Dietrich |
Į šį galvą laužiantį klausimą neatsakys joks specialistas. Perskaityti tūkstantį spektaklių recenzijų neįmanoma net ir todėl, kad daugelis spektaklių vertinimo ir nesulaukia (kritikai neaprėps visų), o 40% spektaklių yra premjeros. Pagaliau – bet kokie reklaminiai žodžiai šalia spektaklio pavadinimo nereiškia visiškai nieko. Į visus tuos „būtina pamatyti“, „fantastiškai suvaidinta neįtikėtina istorija“ dėmesį kreipti draudžiama. O teatrai jais noriai spekuliuoja ir dažnai spektaklio reklamai pasitelkia trupės apibūdinimą. Tačiau net jei toji trupė – „viena įdomiausių dabartinėje Anglijos teatrų panoramoje“, kaip kadaise parašė koks „The Guardian“, tai visiškai nieko nesako apie patį spektaklį.
Pagrindinio Edinburgo festivalio programa nekelia abejonių: čia kokybę garantuoja išties garsūs vardai, ir norisi patenkinti smalsumą pagaliau pamatyti legendines JAV trupes „Mabou Mines“, „Wooster Group“, šiuolaikinio šokio chrestomatinę figūrą Trishą Brown ar naująją „The Tiger Lilies“ avantiūrą su Monteverdžiu. Bet Edinburgas, palyginti su garsiuoju Avinjono festivaliu, yra tiesiog atvirkščios struktūros: Avinjone esminė yra pagrindinė programa, o off dalis tėra festivalio fonas. Edinburge naujų, eksperimentinių, kamerinių trupių ir paskirų aktorių programa yra šio festivalio „mėsa“, liberalioji pusė, palyginti su pagrindine ir elitine ašimi.
Salos ir erdvės
Bet ir pats Frindžas skyla dar į keletą savų festivalių. Ir jei patenki, kaip šįmet, į kas dveji metai vykstančią „Britų teatro vitriną“ (British Showcase), jau gali būti ramus, kad pamatysi esminę britų teatro panoramos dalį. Rengiama Britų tarybos, „vitrina“ puikiai organizuoja savo proteguojamų spektaklių pristatymą, ir čia susitinka beveik visos įdomesnės Albiono salos teatro trupės nuo fizinio teatro ar instaliacijų iki komedijų ir spektaklių vaikams. Kai kurios jų jau pažįstamos ir mums, kai kurios – visiškai negirdėtos, bet masinančios pasakojamomis istorijomis, projektais, mąstymu. Susivilioti?
 |
| Vulcano meditacija. Autoriaus nuotraukos |
Birmingemo „Stan´s Cafe“, mums pažįstama iš prieš keletą metų „Naujojoje dramos akcijoje“ parodyto 3 min. filmas „Tai tavo filmas“, čia taip pat nenutolsta nuo kino sferos. „Konstancos Broun apvalymas“ (The Cleansing of Constance Brown) yra savotiškas „filmas“: 2 m pločio ir 12 m ilgio teatro scena yra tarsi ekranas, ir jame aktoriai taip vaidina, kad į pabaigą apima įspūdis, jog žiūri filmą. Siužetą apie religinius skirtumus, firmų bankrotus, žydų persekiojimą, paklusnumą ir flirtus susigalvoji pats. Nes scenoje matai tik užuominas – koridorių, į kurį iš skirtingų durų išeina žmonės. Regi, kaip persimetama keletu žodžių (jų negirdi, skamba gera elektroninė muzika) ir tuoj kažkas nusprendžiama, staiga imami naikinti dokumentai, ir suraižytų puslapių sniegas užkloja visą koridorių. Karininkai palydi svarbią personą pas vadą, bet jauti, kad viską sprendžia ne jis. Kaip ir karalienė Elžbieta, kuri tariasi viską valdanti. Čia fotografuojasi visiškai girti korporacijos darbuotojai, ir tai primena nuotraukas iš Abu Graibo. Po kiekvienos tokios scenos lieka tuščias koridorius, kuriame pasirodo valytojai – šluoti atraižų, valyti kraujo, purkšti, dezinfekuoti. Per valandą 7 aktoriai suvaidina keliasdešimt personažų. Efektinga, įtaigu, įtempta. Tik norėtųsi bent kiek daugiau nuorodų, nes gali įsivaizduoti bet ką. Tačiau įdomus pats sprendimas – parodyti tikrąją, t.y. „pasaulio užkulisių“ istoriją.
Velso trupė „Vulcano“ taip pat viešėjo Lietuvoje su „Privačiais gyvenimais“. Ir jos spektaklių kūrimo būdas netradicinis, pirmiausia grindžiamas tyrinėjimais, įvairiomis laboratorijomis, labai plačia medžiagos aprėptimi. „Keletas lašelių – nuostabus vandens gyvenimas“ artimesnis performansui, aplinkos teatrui. Edinburgo universiteto kieme jie pastatė medinį namą su baseinėliu, palapine, kurioje skamba muzika ir rodomos videoinstaliacijos. Visas „spektaklis“ tyrinėja vandens fenomeną nuo sociologinių apklausų (kodėl turčiai geria vandenį, o skurdžiai – alkoholį?), vandens civilizacijų (Temzė ar Tigris?) iki pasąmonės studijų ir vandens vietos kultūroje (pagal Gastoną Bachelard´ą). Išraiška – nuo viešųjų ryšių pristatymo parodijos iki tikros dramos, šokio ir videosintezės (šokis kaip plaukimas), labai artimo kontakto su aplink vaikštančia publika ar vaidybos, kai žiūrovų visai nėra. Šiam netradiciniam spektakliui „Vulcano“ kūrėjai surinko įspūdingiausias tokio – aplinką plačiąja prasme tyrinėjančio – teatro pajėgas, žmones iš „Forced Entertainment“, „Cheek by Jowl“, „Random dance“ trupių. Įspūdis – valandai pasineri į meditaciją apie vandenį. Paskiau dar kiek plauki išėjęs iš spektaklio.
 |
| Tam Dean Burnas ir Lucas Sutherlandas. Nuotrauka iš www.hi-arts.co.uk |
Kitas nemažas projektas – „Berniukas Venera“ (Venus As A Boy) – grįstas muzikanto ir rašytojo Luko Sutherlando to paties pavadinimo knyga. Spektaklyje jis pats ir groja, o transvestito istoriją pasakoja Tam Dean Burnas (laimėjęs geriausio Frindžo aktoriaus prizą). Nors tema lyg ir pakyrėjusi (ką dar naujo pasakys?), bet aktoriaus dėka ji atgyja: Burnas pasakoja naudodamas bent keletą dialektų ir istoriją pateikia jautriai (pirmiausia tai puiki knyga) – kaip kaimietuko iš Orknio kelionę iki Londono Soho klubų. Nuo parsidavimo pas rumunų sutenerį iki įtikėjimo, kad prisiimta visuotinio atleidimo ir meilės misija pas jį atkeliavo iš Williams Blake´o. Ir blizgantys drag-queen apdarai finale atrodo jau ne kaip kičas, o labiau – kaip iškarpa iš Klimto paveikslų.
Palikimas
Britai nesivargina dėl dramų ir totalaus perfekcionizmo. Jie perpasakoja realias istorijas („Moteris iš Burmos“ apie Aung San Suu Kyi, 10 metų kalinčią savo namuose), improvizuoja žydų ir arabų stereotipų temomis („Arabas ir žydas“), laisvai interpretuoja siužetą („Gyvenimas dugne“, kur lėlės vaidina po sakinį iš Bukowskio „Skaitalo“) ar pristato tik būsimą šokio projektą. Tačiau jei dažnai trūksta režisūros (ir prisiminus prieš 17 m. Edinburge Oskaro Koršunovo laimėtą „Fringe First“ apdovanojimą už „Ten būti čia“ net nesistebi tuo), pirmiausia pakeri aktorių entuziazmas. Visą mėnesį 11 val. ryto groti roko operą pagal Shakespeare´ą? Kas vakarą visą mėnesį Markui Ravenhillui rašyti 20 min. trukmės skečus, kad juos suvaidintų kitą rytą 9 val.?
Tam tikri trūkumai netrukdo. Priešingai, kiša koją tobulumo siekiai: geriausiu dabar laikomo britų jaunojo dramaturgo Davido Greigo pjesė „Damaskas“ apie brito meilės ir svetimos civilizacijos pažinimą neseniai bombarduotame Beirute skambėjo itin tvarkingai ir banaliai, o spektaklis priminė prastus aštuntojo dešimtmečio Lietuvos teatrų pastatymus. O apdovanotas vienu iš „Fringe First“ prizų korėjiečių „Voicekas“ buvo bene pats nuobodžiausias spektaklis, kurio režisūra priminė Koršunovo „Vasarvidžio nakties sapno“ lentų panaudojimo (čia – kėdžių) ir Anželikos Cholinos tango mišinį. Britai pasiilgo režisūros? Sustokite, rėkėme jiems su vienu prancūzų teatro direktoriumi: tas perfekcionizmas ir režisieriaus ego jau atginė mūsų šalių teatro procesą į aklavietę, kai teatrai skirstomi į mėgėjų ir „profių“, o mėgėjai aklai seka meistrais. Ir kai norima lipti tik į sceną, o ne į sandėlį ar neveikiančią bažnyčią. Britai nesiima kautis dėl erdvių ir teatro minties. Jie sukuria, atranda ir užkariauja naujas. Tai žavi. Bet čia tikriausiai kaltas jų genuose likęs imperinis mąstymas.
 |
