Po odos sluoksniais
Nuo 1997 metų Berlyne reziduojanti graikų kilmės choreografė Toula Limnaios laikoma viena geriausiai vokiečių šokio teatrą reprezentuojančių choreografių, o jos vardu pavadinta trupė - viena iš įdomiausių šokio poezijos atstovių. Jos spektaklį „Pasaulis yra tobulas" matėme ir „Naujajame Baltijos šokyje 2008". Kelios dešimtys choreografės darbų, kaip vientisi šokio, teatro, muzikos ir video kūriniai, ištikimai skendi jausmų pasaulyje, fikcijos ir tikrovės sankirtoje, vidinio ir išorinio identiteto paieškose. Todėl nestebina ir naujas choreografės darbas „Žaizda" (Wound), ieškantis žmoguje užslėptos ertmės, kurioje talpinamos patirtos traumos, sužalojimai ir nuoskaudos.
Spektaklis „Žaizda", tarsi psichologinis stebėjimas ar net savotiškas psichologinis eksperimentas, išlaisvina užmarštin nustumtus skaudulius, nemalonius išgyvenimus sieja su žmogišku pažeidžiamumu, o fizines ir psichines žaizdas - su paslaptingais sapnais ir košmarais. Šeši trupės šokėjai, formuodami „iškreiptus" duetus, grupės kombinacijas ar atlikdami nerimastingus solo, čia apnuogina savo tikruosius jausmus, čia vėl slepiasi po kaukėmis, kurdami vos apčiuopiamą perskyrą tarp emocijų pasaulio ir brutalios realybės. Kas iš tiesų tikra, o kas pasąmonės susikurta, nusakyti sunku, nes nekontroliuojamos baimės, jėga ir suluošinimai tvenkiasi paviršiuje lyg tamsūs lietaus debesys. Brutaliai atrodo scenos, kai vaikinas dviem rankom spaudinėja merginos diafragmą, o jos tariami žodžiai trūkinėja ir, nepaisant kliūties, nerišliai veržiasi į scenos gilumą, arba kai du vaikinai baugiai kilnoja „švelniai" judančią merginą ir tiesmukai riboja jos judesio amplitudę. Nepasitikėjimą savimi ir troškimą kabintis į kitą žmogų įkūnija gan ilgas Mercedes de Rosario Appugliese ir Clébio Oliveiros pas de deux, šokėjai laipiojant ant atlikėjo nugaros, plaštakų, blauzdų ir pėdų. Storą, suragėjusį odos sluoksnį kaip nematomą, tačiau kiekvieno iš mūsų dėvimą savisaugos „priemonę" nuo išorinio pasaulio simbolizuoja šokėjų vilkimos juodos odinės striukės. Atlikėjai jas čia nusimeta, čia vėl apsirengia lyg švytuodami tarp tikrojo aš ir įvaizdžio. Asmenybės daugiasluoksniškumą metaforizuoja ir kiti kūno spalvos rūbai - palaidinės ir lengvi pasijoniai - „perpinantys" tai vieno, tai kito šokėjo vidines būsenas. Taip pat ir spektaklio aprašyme suraizgomas jausmų, prisiminimų, sąmonės ir pasąmonės pasaulis, sumaniai vartojant žodžių „sapnas" (vok. Traum) ir „trauma" (vok. Trauma) etimologinį ir semantinį panašumą. Ir nors spektaklyje išties gausu apmąstymo vertų temų, nors scenų vaizdai įtaigiai skleidžiasi prieš žiūrovo akis, griežta jų kaita gerokai skaldo spektaklio eigą, sukurdama keistą tuštumo jausmą. Fizinių ir psichinių žaizdų sugestyvumą stiprina tiek kompozitoriaus Ralfo R. Ollertzo muzika, tiek ir menininkų grupės cyan sukurti videovaizdai: po vandeniu kvėpuojantis vyriškis, prismeigiamas gyvas drugys, sprogdinami televizorius, šaldytuvas ir į orą skriejančios knygos, skardinės bei maisto likučiai. Šių vaizdų fone spektaklį baigia Hironorio Sugatos solo, kuriuo taikliai ryškinama asmenybės vienatvė šiuolaikinės civilizacijos „šiukšlyne".
 |
| Dieterio Hartwigo nuotrauka iš Toulos Limnaios trupes archyvo. |
Ego paieškos techno ritmu
Ieškoti ego vietos asmenybės struktūroje bei pusiausvyros tarp žmogaus vidinio ir išorinio pasaulio ėmėsi Berlyno nacionalinės baleto trupės primabalerina Nadja Saidakova, sukūrusi beveik valandos trukmės klasikinio šokio ir techno muzikos „lydinį" „Ego vieta" (Egopoint). Solistės kūrybos repertuare šis darbas jau trečias, nes jaunus Berlyno nacionalinės baleto trupės šokėjus-choreografus kurti skatinančio projekto „Užsičiaupk ir šok!" (Shut up and dance!) metu Saidakova jau pristatė du nedidelės apimties kūrinius „Tik truputį... (Just a little bit...) ir „Pažadink tai" (Wake it). Trečiąjį darbą koprodiusavo Berlyno festivalių organizacija Berliner Festspiele, spektaklio premjerą įtraukusi į tarptautinio teatro ir šokio festivalio spielzeit´europa programą.
Uždangai pakilus scenoje trikampiu išsirikiavusius matome tris nacionalinės baleto trupės primabalerinas ir šešis baleto šokėjus, o scenos viduryje - didžiulį iš vamzdžių sukonstruotą metalinį trikampį (scenografija, kostiumai ir šviesų dizainas - Lenos Lukjanovos). Apie jį ir sukasi visas spektaklio veiksmas, pateikdamas energingus solo ar netikėtų sprendimų kupinas grupės kombinacijas, virtuoziškus pas de deux ar pas de trois. Šokėjų judesiai apskaičiuoti, kiek linkstantys į naujų formų ir kitokios kūno raiškos paieškas, tačiau dažnai netikslūs, grubiai pereinantys iš vienos kombinacijos į kitą. Dažnai pritrūkstama ir vienas kito pajautos, dailesnio „susišokimo", kuklesnio patoso. Scenos karštligiškai veja viena kitą, o jas jungiantis turinys rodosi esąs tuščias tarsi trikampio vidus. Dramaturginis plyšys rėžia akį net ir tobulo Beatrice Knop, Elisos Carrillos Cabreros bei Michaelio Banzhafo šokio metu. Nors, kaip minima spektaklio aprašyme, viskas lyg ir turėtu suktis aplink ego ir jo vietos paieškas, trikampio metafora veikiau panašėja į asmenybės struktūrinių darinių id, ego ir superego tarpusavio konkurenciją, juoba kad ir šokėjų kombinacijos dažniau primena konkurencinę kovą ar siekį dominuoti.
Muziką spektakliui sukūrė ir senus savo kūrinius naujai aranžavo garsus elektroninės muzikos prodiuseris DJ Luke´as Slateris. Technomuzikos pulsavimą spektaklyje puikiai iliustruoja stilizuoti šokėjų rankų gestai bei trumpi kojų judesiai, o jos dinamiką - šokio lygių kaitaliojimas, čia bėgant, čia gulint ant žemės, čia pakibus tarp dviejų metalinio trikampio kraštinių ar kartu besisukant su pačia konstrukcija. Klasikinio šokio ir elektroninės muzikos junginys nėra naujas reiškinys šokio pasaulyje, tačiau šįsyk netikėtas ir savotiškai patrauklus tuo, kad spektaklį sukūrė du visiškai skirtingi „poliai" - underground´inės klubų kultūros žvaigždė, Berlyno hedonistinio klubo Berghain rezidentas Slateris ir baleto, kaip tradicinės kultūros ar net kultūrinės prabangos atstovė Saidakova. Įdomus, įspūdį kuriantis, bet šiek kiek „jaunas", savąją šokio kalbą dar tik „auginantis" kūrinys.
Pasitikėjimo ir ekonomikos klystkeliais
 |
| „Trust”. Heiko Schäferio nuotrauka (www.schaubuehne.de) |
Berlyno Schaubühne teatre vokiečių dramaturgas, režisierius ir rašytojas Falkas Richteris, garsus laiko dvasios inscenizatorius, politikos, visuomenės, žiniasklaidos ir kasdienybės kritikas, pristatė antrą su Nyderlandų avangardistinio šokio atstove Anouk van Dijk sukurtą projektą. Prieš dešimtį metų daug dėmesio susilaukė pirmasis choreografės ir režisieriaus eksperimentinis spektaklis „Nieko neskauda" (Nothing hurts), tituluotas kaip savotiškas judviejų manifestas apie šokio ir vaidybos sankirtą ir abiems atnešęs karjeros sėkmę. Šįsyk bendro darbo tema - (ne)pasitikėjimas tiek asmeninėje, tiek ir ekonominėje sferoje. Spektaklį pavadinę anglišku žodžiu „Trust" (liet. I. pasitikėjimas [...], II. trestas) van Dijk ir Richteris vienu šūviu nušauna du zuikius, leisdami žiūrovams žvilgtelėti ne tik į tariamu pasitikėjimu grindžiamą vedybinio gyvenimo absurdą, bet ir į pasenusį stambių kompanijų ekonominį veiklos planą.
„Jei išeisi, tai nieko nekeis. Jei liksi, tai irgi nieko nekeis. Jei žiūrėsi man tiesiai į akis, tai nieko nepakeis. Ir jei nežiūrėsi man į akis, tai irgi nieko nepakeis. Jei paskambinsi man, tai nieko nekeis. Ir jei nepaskambinsi man, tai irgi nieko nekeis [...]. Susikrauk savo daiktus ir ... Lik." Tokiu nihilistiniu tekstu Richteris pradeda šiuolaikinio nepasitikėjimo (arba aklo pasitikėjimo) epopėją, analizuojančią būties beprasmiškumą, tragišką nusivylimą savimi ir pasauliu, savęs neigimą ir pasaulio dekonstrukciją. Hiperbolės principu čia vaizduojami tiek žmonių santykių, tiek ir ekonomikos katastrofos, atskleidžiančios šiuolaikinio žmogaus jausmų sąstingį bei panišką įmonių baimę prarasti sukauptą turtą. Monologais, dialogais ir disonansine kalbėsena demaskuojamas santuokinės „ištikimybės" absurdas bei radikalus šiuolaikinio žmogaus paveikslas, apnuoginantis trumpalaikį prisirišimą prie kito žmogaus ir greitą išsiskyrimą tarsi ekonominių pirkimo ir pardavimo sutarčių paralelę. Milijonieriaus žmona (Judith Rosmair) čia, berdama žodžius tarsi žirnius į sieną, prisipažįsta iššvaisčiusi vyro milijonus, vyras (Kay Bartholomäus Schulze) desperatiškai skaičiuoja, kiek savaičių jis iš tiesų praleido su savo žmona per keturiolika vedybos metų, o dukra (Lea Draeger) prikaišioja tėvams už tai, kad šie iš užsimiršimo palikę ją viešbučio kambaryje Šanchajuje. Šios ir kitos istorijos pasakojamos tiek jungiant, tiek ir atskiriant faktus vieną nuo kito, todėl žodinės struktūros, judesiai bei vaidyba įgauna komiško absurdo atspalvį. Tokią dėl karjeros pamišusią ir šeimos vertybių nepaisančią kartą įkūnija van Dijk choreografija: aktoriai bei šokėjai čia slysta nuo juoda oda aptrauktų baldų, primygtinai ieško atspirties taško, vidinės pusiausvyros bei atsako į savo jausmus. Choreografės sukurta countertechnique (neigianti įprastą šiuolaikinio šokio teoriją, jog judesys kyla iš kūno centro, ir teigianti, jog judesys gali kilti iš bet kurios kūno dalies, šiam dinamiškai balansuojant) puikiai perteikia šiuolaikinės šeimos bei visuomenės nestabilumo, nesaugumo ir susiskaldymo įspūdį. Tragizmo bei absurdo detales ryškina ir Maltės Beckenbacho muzika, laviruojanti tarp grėsmingo klubinio ritmo ir instrumentinės melancholijos. Nerandant nė menkiausios žmogiškos atramos Richterio ir van Dijk spektaklis baigiamas tarsi savotiška odė vienatvei, tarsi šiuolaikinių vertybių satyra pasauliniame finansinės ir ekonominės krizės „teatre".
