Ruduo Berlyne - tikras kultūrinis rojus. Teatrai, operų namai, koncertų salės, meno ir kultūros centrai į savo amfiteatrus darganais rudens vakarais žiūrovus vilioja naujo sezono programomis, naujais projektais ar gastroliuojančių trupių spektakliais. Vieni „kepa" premjeras, pristato naujus ar tęsia tradicija tapusius festivalius, kiti didžiuodamiesi ruošia scenas garsiems užsienio menininkams. Todėl ir aš, sugundyta žymių choreografų pavardžių, savąją teatrų lankymo darbotvarkę planuoju dvejiems mėnesiams į priekį, o spektaklių maratoną pildau vis naujais įrašais apie vertą pamatyti šokio spektaklį ar performansą. Šįsyk mano maršrutas prasideda Hebbelio krantinės teatre, keliauja per meno centrus Dock 11, Radialsystem V ir baigiasi vaikų ir jaunimo teatre Theater an der Parkaue.
Vokiečių šokio praeitis apie ateitį
Spalio pabaigoje į Hebbelio krantinės teatrą atvyko vienas žymiausių Pinos Bausch šokėjų Lutzas Försteris, Vupertalio šokio teatre šokęs daugiau nei tris dešimtmečius. Režisuoti bei choreografiškai apipavidalinti monospektaklį „Lutzas Försteris" ėmėsi prancūzų choreografas Jérôme´as Belis, subtiliai perkratęs šokėjo biografiją. Belio repertuare toks spektaklis jau trečias - pirmąjį 2004 m. choreografas sukūrė Paryžiaus operos kordebaleto šokėjai Véronique Doisneau, o metais vėliau - Rio de Žaneiro miesto teatro šokėjai Isabelei Torres. Skirtingai nei pirmosios trilogijos dalys, laviruojančios tarp fikcijos ir realybės, tarp personažo vaizdavimo ir savęs reprezentavimo, „Lutzas Försteris" paprastai ir jaudinančiai pasakoja šokėjo gyvenimo istoriją. Iš pradžių spektaklis kiek panėšesnis į įprasto autobiografinio siužeto vaidinimą, tačiau jau bene klasika tapusios šokio ištraukos iš Pinos Bausch spektaklių „Kontaktų kiemas" (Kontakthof), „1980 - Pinos Bausch pjesė" (1980 - Ein Stück von Pina Bausch), „Gvazdikai" (Nelken), „Protėviai" (Ahnen), „Vakarykščiams, šiandienos ir rytojaus vaikams" (Für die Kinder von gestern, heute und morgen) spektaklį artina prie Vupertalio šokio teatro estetikos. Lengva gaida pradėtas asmeninis verbalinis pasakojimas čia persipina su kinestetiniu, su gerai pažįstama šokio teatro leksika, jausmais, išgyvenimais ir patyrimais, puošiančiais biografinius solisto faktus. Pakeri komiškos šokio scenos, vaizduojančios maisto gaminimą baleto žingsneliais ar bitės, renkančios medų, imitacija; 1980 metų etiudai, kuriuos Försteris siūlė naujam spektakliui, taip stengdamasis pralinksminti mylimojo bei garsaus scenografo Rolfo Borziko mirties prislėgtą Bausch. Ir nors garsusis šokėjas pasakoja apie kitus savo karjeros etapus - apie darbą José Limóno šokio trupėje bei su garsiuoju Bobu Wilsonu, - vokiečių šokio teatro raiška lieka svariausia. Svariausia gal ir dėl to, kad po netikėtos šokio teatro Grande Dame tituluojamos Bausch mirties šią vasarą šokio pasaulis sujudo dėl tolesnio vokiečių šokio teatro kelio.
Po Platelio vėliava
Netekties ir sielvarto temas Hebbelio krantinės teatre vėliau gvildeno garsiosios, lietuviams dar nuo LIFE laikų pažįstamos belgų trupės Les Ballets C de la B šokėjas, choreografas Koenas Augustijnenas. Spektaklyje „Pelenai" (Ashes), kurį choreografas sukūrė po staigios tėvo mirties, depresyvi nuotaika ir gilus liūdesys perkeliami į katastrofų nusiaubtas teritorijas. Spektaklio pradžioje pilkai apšviestoje scenoje tarsi pelenais nuklotoje žemėje guli sužeisti ir negyvi žmonės - aliuzija į Pinatubo ugnikalnio išsiveržimą Filipinuose, vaizdas, įkvėpęs choreografą kurti. Pilkas, tarsi iš pelenų pastatytas namas ir pelenais nubarstyti šokėjų kostiumai kuria įtaigią atmosferą, o sielvarto perkreiptais šokėjų veidais, skausmo dejonėmis ir svirduliuojančiais judesiais įtempiama žmogiško bejėgiškumo styga. Dinamiški, platūs gestai, prabėgimai, šuoliukai ir trankūs nukritimai kuria jėgos, prievartos, nevilties ir beprasmiško pasipriešinimo potekstes, kurios, skausmui nuslūgus, pamažu tirpsta ir perauga į švelnius, žaismingus ir netgi komiškus solo, duetus ar grupės kombinacijas. Nors kai kurių šokėjų technika silpnoka, Augustijnenas aštuonių atlikėjų nacionalinius, kultūrinius ir kūno raiškos skirtumus aiškina kaip tam tikrą kūrybos būtinybę, tam tikrą metodą, kuris tarsi stuburas laiko daugiau nei pusantros valandos trunkantį spektaklį. Tiek judesio, tiek ir emocinius šokio spektaklio „instrumentus" pildo smuiko, akordeono, liutnios, violončelės bei marimbos garsai, arijos ir duetai iš Georgo Frydricho Händelio operų, kurias sutrumpino, kiek perkūrė ir naujai sukomponavo Wimas Sellesas. Itin ryškių spalvų spektakliui suteikia sopranas Amaryllis Dieltiens bei altas Steve´as Dugardinas, kurie tarsi aidas atkartoja gyvenimo ir mirties temas, atspindi kaitos niuansus ir švelniai paliečia žmogiškos egzistencijos klausimus. Nerimastingos baimės nuojautą kuria perkusininkas Mattijs Vanderleenas, o paspirtį naujam gyvenimo etapui tiesiogiai „įkūnija" scenografo Jeano Bernardo Koemano namo palubėje įmontuotas batutas. Spektaklis „Pelenai" baigiamas aštuonių atlikėjų kombinacija ant žemės, ridenantis nuo vieno šono ant kito, pašokant, lengvai atsiplėšiant nuo žemės ir vėl susmunkant. Finalinė scena primena pamažu iš pelenų kylantį feniksą kaip atgimimo, nemirtingumo ir naujo gyvenimo simbolį. Šis Koeno Augustijneno kūrinys, kupinas skambių natų ir Hendelio melancholijos, teatrališko ekspresyvumo ir kūno metaforų, naujo vėjo į Les Ballets C de la B repertuarą, deja, neįpučia, o ištikimai tęsia trupės įkūrėjo Alaino Platelio estetikos raidą.
Spektaklis „Ashes”. www.hebbel-am-ufer.de |
Pagarbus pastišas
Georgo Frydricho Händelio operų ištraukos skambėjo ir meno centre Radialsystem V, kur baroko dvasią ir gyvenimo džiaugsmą atgaivino Berlyno teatro grupė Nico and the Navigators kartu su austrų muzikos grupe Franui. Vadinamą operą pasticcio „Anestezija" (Anæsthesia), skirtą 250-osioms Händelio mirimo metinėms, režisavo Nicola Hümpel, sukūrusi šiuolaikinį vaizdų teatrą - itin kokybišką šokio, muzikos, vaidybos, pantomimos, pasakojimų ir giesmių „paštetą". 32 ištraukos iš 24 Händelio kūrinių čia skamba kaip originalios kompozicijos ir kaip aranžuotės, papildytos akordeono, saksofono, tūbos ir cimbolų garsais. Sopranas Theresa Dlouhy, kontratenoras Terry Wey ir baritonas Clemensas Coelblis keri ne tik „Bel piacere", „Pena tiranna", „Piangerò" bei kitomis arijomis ir duetais, bet ir puikia vaidyba, subtilia kūno kalba ir net akrobatiniais gebėjimais. „Anestezijos" dainininkai, aktoriai ir šokėjai - lygiaverčiai operos veikėjai - tarsi baroko epochos poetai kuria stilizuotą, viliojantį, fantazijų ir lengvos ironijos kupiną muzikinio teatro koliažą. Jame apstu įspūdingų detalėmis perkrautų vaizdų, hiperbolizuoto veiksmo, rafinuotos dvaro kultūros, prabangos ir ištvirkavimo puotų. Manieringas Adriano Gillotto pasakojimas puikiai dera prie nepaprastai grakščių, veržlių, net animalistinių šokėjos Yui Kawaguchi judesių, baugus baritono Clemenso Koelblio vienuolio paveikslas - prie išsipusčiusio Terry Wey dvariškio, šaižus Sylvie Merck pamišimas - prie disonansinio aktorių Filippo Andreattos, Patrico Schotto ir Alberto Spagone´s elgesio. Nors visko perdėtai daug, bendras vaizdas iškyla ne kaip sceninis chaosas, bet kaip sapnų ir svajonių bareljefas. Narkozė čia neišvengiamai supinama su mirtimi, kuri atkeliauja ne tik į prabanga spindintį dvarą, bet ir į nerūpestingą piemenų rojų - Arkadiją. Dviprasmiškas užrašas ant kūno „Et in Arcadia Ego" jau operos pradžioje įspėja, kad mirtis anestezuojančių miltelių svaigulyje pasiekia net ir idiliškas vietas, kad nieko nėra amžino ir kad gyvenimas, tarsi „liūliuojanti" narkozė, taip pat praeina. Mirties gaida baigiama ir pati pastišo opera - originalus Händelio muzikos pagerbimas ir gyvas baroko epochos monumentas.
Skaitmeninis ir choreografinis nuobodulys
Kai helouvyno naktį Berlyno gatvės, metro stotys, kavinės ir klubai buvo perpildyti „krauju pasruvusių" ar perbalusių veidų, meno centre Dock 11 režisierius, scenografas, choreografas bei videomenininkas Jo Fabianas pristatė siurrealistinę instaliaciją „Polka Taškas. natiurmortas" (Polka Dot. ein Stilleben). Choreografinio natiurmorto objektai, negyvi vyras ir moteris perkeliami į skaitmeninę tikrovę, vadinamąjį second life. Čia, juodais taškais mirguliuojančiame baltame kambaryje, pora diskutuoja įprastomis kasdienybės temomis ir glumina vienas kitą absurdiškais norais. Brošiūrėlėje įvardinta katastrofa, kylanti tuomet, kai susitinka šokėja (Annegreta Thiemann) ir aktorius (Matthias Hornas), kai moteris ir vyras vaduojasi iš absurdiškos būties, iš tiesų rutuliojasi ne vien kaip spektaklio tema, nes ir pati instaliacija, sustingusi pokalbių, minčių ir taupių judesių tuštumoje, tampa katastrofiškai nuobodžiu reginiu. Šokio elementų čia pabrėžtinai maža, apie polką tik užsimenama, o neskoningų detalių bendram vaizdui priduoda elektroniniu dūdmaišiu grojantis Cyberpiper (Pitas Vinandy), savo išvaizda primenantis tarpgalaktinį karį. „Polka Taškas. natiurmortas" - plokščias virtualaus ir realaus pasaulių paveikslas, absurdiškas juodo humoro eksperimentas, kamuojantis prasta režisūra ir nepakenčiamomis nuobodulio minutėmis.
Nuobodulio neišvengiau ir vaikų ir jaunimo teatre Theater
„Nico and the Navigators” spektaklis, skirtas Händeliui. Antonellos Travascio nuotrauka (www.radialsystem.de) |
an der Parkaue, kur lapkričio viduryje buvo rengtas nedidelės apimties festivalis „Italų šokio ruduo". Čia naujai įkurtą šokio trupę Mòra ir pirmąjį savo šokio darbą „Homo turbae" pristatė garsiosios italų teatro trupės Socìetas Raffaello Sanzio dramaturgė, teatro teoretikė ir šokio pedagogė Claudia Castellucci. Sukomponavusi galingus Olivier Messiaeno vargonų garsus su Scotto Gibbonso aranžuotėmis, statišką, folklorinius šokius primenančią choreografiją Castellucci apgaubia simbolizmo pradininku laikomo Edgaro Allano Poe novele „Minios žmogus" (The man of the crowd). Taip pabrėždama išorinę, daug žadančią šokio spektaklio „Homo turbae" (lotyniškas Poe novelės pavadinimo vertimas) intertekstualumo plotmę, Claudia Castellucci įklimpsta į visiškai paprastą vidinio teksto struktūrą, atspindinčią pasenusią, tarsi pelėsiais atsiduodančią šokio estetiką. Aštuoni ne itin darniai judantys šokėjai formuoja tiesias simetriškas linijas, ratelį; itin paprastai, netgi primityviai, iliustruoja muzikos ritmą, trepsi ir šuoliuoja lyg airių nacionalinių šokių atlikėjai. Be rankos ar kojos pakėlimo, šuoliuko ar smulkių žingsnelių, kompleksiškų šokio judesių ir kombinacijų čia nėra. Choreografinis lėkštumas ir be galo statiškas vaizdas sukelia niurzgias mintis apie panašius dramaturgų ar teatro režisierių choreografinius klystkelius. Nors po spektaklio vykstančiame pokalbyje su žiūrovais Claudia Castellucci oriai aiškina apie „metronominio" šokio raišką, jo racionalumą ir tikslingą statiką, nuo to spektaklio meninė vertė nė trupučio nepadidėja. Ir jeigu garsiojo Romeo Castelluccio spektakliai įvardijami kaip nepaprastai ikonografiški, nepaprastai radikalūs italų šiuolaikinio teatro krypties nouvo teatro kūriniai, tai Claudios Castellucci šokio darbą įvardinčiau kaip vecchio ballo - nevykusį gręžiojimąsi į modernaus šokio ištakas ir tiesmuką ritualinių šokių vaizdavimą. Štai čia, susimąsčius apie teatro bei šokio pasaulio grandų kūrybą, galvon topteli taiklus lietuviškas priežodis: ne viskas auksas, kas auksu žiba.