 |
| Įsivaizduokime: piratų išsilaipinimas |
Cezario Graužinio spektaklis „Dafnis ir Chlojė“, pastatytas Atėnų „Poreia“ teatre, sulaukia vis daugiau atsiliepimų graikų spaudoje. Pateikiame dar keletą recenzijų.
Giorgos D.K. Sarigiannis, žurnalas Tachydromos / Ta Nea
„Poilsinė kelionė” su lietuviu
Knyga : Antikinėje Lesbo saloje du piemenys randa ir priglaudžia pamestinukus Dafnį ir Chloję. Kartu užaugę miškuose už Mitilėnės miesto ribų, penkiolikmetis Dafnis ir trylikametė Chlojė atranda savo kūnus, meilės ir kūno šauksmą. Išgyvenę įvairius nuotykius (net piratų įsiveržimą...) ir išsiaiškinę savo „aukštą“ kilmę, abu paaugliai susivienija ir susituokia. Švelni, „nekalta“, lyriška ir „pikantiška“ Longo pastoralinė idilė, parašyta II mūsų eros amžiuje, viena iš nedaugelio senovės graikų romano pavyzdžių (vertėjas Rodis Roufos), yra „Dafnio ir Chlojės: malonumų kelionės“ „pretekstas“ ir „pagrindas“.
Spektaklis: Priimdamas Dimitriso Tarlow kvietimą, lietuvių režisierius Cezaris Graužinis nesiėmė įprastinio teksto „teatralizavimo“. Jis su meile ir pagarba panaudojo jį savo spektaklio pagrindui: išsiruošusios į „poilsinę kelionę“, keturios šiuolaikiškos poros atsiduria kažkokio neaiškaus viešbučio vestibiulyje. Jie pasipuošę vakariniais drabužiais ir mirštantys iš nuobodulio. Galiausiai jie ima pasakoti Dafnio ir Chlojės idilę. Pasakojimas išauga į socializacijos žaidimą, kurį režisuoja ir papildo „metrdotelis“: jie žaidžia ir vaidina tekstą, jie aptaria jį per Platono dialogus, komentuoja jį... Po pirmųjų 20 minučių nuolatinio, šiek tiek varginančio pasikartojimo, kuris vėliau labai pasiteisina, spektaklis ima „kaisti“ ir plėtojasi lėtu, bet brandžiu tempu iki galingo crescendo, kurį režisierius išlaiko iki pat spektaklio pabaigos, užburdamas žiūrovus. Akivaizdu, kad Graužinis kruopščiai dirbo su aktoriais ties fizinėmis ir improvizacinėmis technikomis. Jis daug „gavo“ iš jų ir todėl spektaklis išėjo nuostabiai subalansuotas, įžvalgus ir be daugiažodiškumo; išmintingas „žaidimas“ absoliučiu minimalizmu, aprėpiantis nuodugnų procesą ir šlovinantis teatrą. Stulbinančiai minimalistinės dekoracijos (scenografas Vytautas Narbutas) – medinės grindys su aštuoniomis ankstyvojo 20 a. kėdėmis ir aukštai, antrajame plane įrėmintame ekrane projektuojami titrai, nepriekaištingai apšviesti šviesų operatoriaus Tasoso Palaioroutaso. Žavingi kostiumai (ypač Dimitriso Tarlow pritrenkiantis kostiumas!). Ir, žinoma, puiki Martyno Bialobžeskio muzika. Visi šie elementai betarpiškai pasitelkiami spektakliui, kuris pulsuoja humoru ir energija, bet nestokoja ir intelekto bei emocijų.
Aktoriai : Panašu į tai, kad devyni aktoriai – Polikseni Aklidi, Dimosthenis Eleftheriades, Eva Kechagia, Dimitris Kouroumpalis (bręstantis aktorius), Vasiliki Kipreou, Manolis Mavromatakis (nepaprastai rafinuotas), Maro Papadopoulou, Apostolos Pelekanos (asmeniškai aš išskirčiau šį aktorių) ir Dimitris Tarlow (ir jo gilus finalas) – kartu su mylinčiu ir skatinančiu režisieriumi mėgaujasi repeticijomis. Atrodo, kad jie velniškai gerai leidžia laiką vaidindami spektaklio metu ir, pasitelkdami humorą bei gaivumą, atskleidžia savo geriausias savybes.
Išvada: Tai spektaklis, kuris tikrai taps vienu mėgstamiausių šios žiemos spektaklių. Atmetę visus išankstinius nusistatymus, pasiduokite spektaklio kerams.
Grigoris Ioannides, Anti
Antikinis pasakojimo žaidimas
Įkvėpimo „syvai“ prasiskverbia į vieną meno formą ir apvaisina kitą. Kartą gražus Lesbo salos švento miško piešinys paskatino Longą parašyti šį vertingą romaną apie du jaunus piemenukus, atrandančius savo bręstančius jausmus kaimiškoje salos aplinkoje.
 |
| Populiarus graikų teatro ir televizijos aktorius Manolis Mavromatakis vaidina meiles dieva Erotą. Teatro „Poreia” archyvas |
Nuotykiams įsisiūbavus, Likimui žaidžiant su savo aukomis, o Gamtai transformuojant jas; tarp pagrobimų, prievartavimų, pamestinukų ir netikėtų atradimų būtent vidiniai jaunosios poros nuotykiai labiausiai sukrečia „Dafnio ir Chlojės“ skaitytojus. Egzistuoja kelios, tiesioginės ir pripažintos šio romano įtakos, prasidėjusios dar vėlyvojoje, visiškai universalioje Antikoje; be to, yra dar ir netiesioginis poveikis – platesnis ir gerokai gausesnis. Ši pažinimo ir meilės kelionė, iš esmės skirta glamonėms ir pagydymui, yra mūsų civilizacijos gilesnės sąžinės dalis, kuri prasideda Mitilėnės mieste ir tęsiasi iki „Žydrosios lagūnos“ vandenų. Vienos meno formos artimumas kitai ir jos atgaivinimas įkvėpė lietuvių režisierių Cezarį Graužinį leistis į savo teatrinį nuotykį pagal Longo pastoralinę idilę. Galima teigti, kad vadovaudamasis Rodiso Roufoso vertimu, režisierius siekia atgaivinti pasakos ir jos terapinių elementų pojūtį, o ne paties romano siužetą. Jis siūlo spektaklį, kuris nukelia pasakojimą į praeitį, prie esminio meno taško, kur veikėjai yra tik svečiai. Dar giliau – lietuvių režisieriaus transkripcija veda prie ypatingojo romano meno pamatų; meno, kuris išsiplėtojo palankioje buržuazijos aplinkoje ir maitinosi jos puvėsiais.
„Poreia“ teatro spektaklyje paslaptingojo impresarijaus svečiai atranda senos istorijos apie jaunus piemenis Dafnį ir Chloję kanalus. Pasakojimo energija skverbiasi į jų kūnus ir palaipsniui sužadina norą pamėgdžioti. Scenoje pasakojimas rutuliojasi kaip hepeningas, prasidedantis nuo pagrindinės teatro sudedamosios dalies – tuštumos – ir nukreiptas į jo aukščiausią tašką – pasitenkinimą. Tačiau, kaip jau buvo minėta, „Poreia“ teatro spektaklis nėra vien eksperimentas Longo romano tema. Šis spektaklis – tai esė apie romano poetiką apskritai. Sena istorija palaipsniui transformuojama nuo pirminio atsarginio išėjimo iki įcentrinio proceso, iki galingo išgydymo sprogimu; ji beveik prilygsta įpratimui; ji prašosi išplečiama iki tolimiausių, nepastovių naujovių ir banalybių, senų ir naujų temų, iki apsėdimo jas tobulinti. Pradėjęs nuo dviejų paauglių paveikslų, Longas įsijaučia ir parašo keturias knygas, o tai yra pirmasis ženklas, kad naujoje eroje romanas diktuos savo taisykles, veikdamas tiek skaitytojus, tiek ir rašytojus.
Šis spektaklis yra neabejotinai skirtas jo aktoriams. Retai kada tenka stebėti tokį režisieriaus darbą, kai atlikėjams paliekama apsčiai erdvės žaidimui ir improvizacijai. Kartais susidaro vaizdas, kad Graužinis yra žaidimo įkvėpėjas, primetantis savo taisykles ir stebintis jo eigą, tačiau paliekantis galutinį malonumo džiaugsmą kitiems. Žinoma, jis dirbo su talentinga aktorių trupe. Dimitris Tarlow atlieka gan procedūrinį simboliškai neaiškaus ir demoniško „verslininko“ vaidmenį, taip prisidėdamas prie kuriamos atmosferos. Likusieji aktoriai linksminasi. Polikseni Aklidi, Dimosthenis Eleftheriades, Eva Kachagia, Dimitris Kouroumpalis, Vasiliki Kipreou, Manolis Mavromatakis, Maro Papadopoulou ir Apostolos Pelekanos į spektaklį įneša tamsaus Longo lyriškumo ir gilios melancholijos. Jie veda teatrą prie jo pirminės išraiškos; išraiškos, kuri verčia protą žavėtis metamorfoze, žaidimo džiaugsmu ir paguodos jėga.
Vytauto Narbuto kostiumai ypač svarbūs šiame spektaklyje. Jie užpildo dekoracijų kiaurymes, suteikdami pjesės veikėjams aiškiai apibrėžtus bruožus. Martyno Bialobžeskio muzika nepaprastai dera prie spektaklio temperamento ir prasmės.
