 |
| Robert´as Lepage´as – „Anderseno projekto” autorius. Nuotrauka iš Berliner Festspiele archyvo |
Trečiasis Berlyno tarptautinis teatro ir šokio festivalis „spielzeiteuropa“ su motto „Viskas bus gerai“ (Alles wird gut), skambančiu lyg pati tikriausia utopija, išsiplėtė iki teatro sezono lygio, apimančio tris rudens bei vieną žiemos mėnesius. Organizatoriai didžiuodamiesi skelbia garsių kūrėjų pavardes: Pina Bausch, Isabelle Hupert, Udo Samelis, Robert‘as Lepage‘as ir kviečia juos į prašmatnią Haus der Berliner Festspiele sceną.
Iš Kanados Kvebeko provincijos kilęs 49 metų Robert‘as Lepage‘as garsus ne tik teatro, operos ar kino režisūra, bet ir savo paties kurtomis scenografijomis bei nuostabia vaidyba. Daugiaplanės režisieriaus idėjos, iš kasdieninio gyvenimo situacijų perkeltos į sceną, bei naujos, iliuzijas kuriančios technologijos veikė ne tik daugybę teatro kūrėjų bei menininkų, bet ir išplėtė paties teatro kaip meno žanro ribas. Robert‘as Lepage‘as tarptautinę sėkmę pelno 1985 metais savo „Drakono trilogija“ (The Dragons‘ Trilogy), o pirmasis jo monospektaklis „Adatos ir opiumas“ (Needles and Opium) pasirodė 1991 metais. 1994 m. debiutavęs kaip režisierius pirmuoju savo filmu „Klausykla“ (Le Confessional) bei režisuodamas operas, sėkmingai kurdamas monospektaklius ir statydamas Shakespeare‘ą, rengdamas parodas, inscenizuodamas britų dainininko Peterio Gabrielio koncertą bei kanadiečių cirko trupės „Cirque du Soleil“ šou „KÀ“ Las Vegase Robert‘as Lepage‘as tapo visų pasaulio teatrų vienu geidžiamiausių multigenijumi.
„Nô“
Prieš Lepage‘o monospektaklį „Anderseno projektas“ (The Andersen Project) Berlyno festivalio rūmuose žiūrovai buvo pakviesti į aukštutinį fojė pasižiūrėti jo 1998 metais sukurto filmo „Nô“, paremto režisieriaus 1970 metais sukurtu ir pasaulinį garsą pelniusiu teatro epu „Septynios Otos upės atšakos“ (Les sept branches de la rivière Ota). Filmo siužetinė linija dalinasi į dvi, šokinėdama nuo 1970 metais vykusių separatistų neramumų Kvebeke iki Osakoje vykstančios EXPO parodos, kurioje Kanada pristato savo šalies kultūrų vienovę. Šis neatitikimas suasmeninamas, o siužetinės linijos susilieja į vieną, nagrinėjančią rašytojo Mišelio ir aktorės Sofijos santykius. Kai Mišelis ir jo draugai vienijasi į separatistinę grupę „No“, Sofijai, vaidinančiai Osakoje, tenka apsispręsti dėl nėštumo. Nestokojantis humoro bei balansuojantis tarp privačių ir politinių interesų filmas „Nô“ gal kiek ir ištįsta, tačiau tampa puikia pažintine kelione su Robert‘o Lepage‘o režisūra.
 |
| Operos Garnier interjere |
„Anderseno projektas“
200-ųjų Hanso Christiano Anderseno gimimo metinių proga remiamas Kopenhagos Karališkojo teatro Robert‘as Lepage‘as sukūrė dviejų valandų monospektaklį „Anderseno projektas“, kurio europinė premjera įvyko 2005 metų gegužę. Spektaklis sukurtas remiantis dviem vėlesnėmis Anderseno pasakomis „Driada“ ir „Šešėlis“ bei pačia pasakų kūrėjo biografija. Apnuoginęs romantika apsupto rašytojo asmenybę, režisierius sukuria vienišių protagonistą, kuris savo kitoniškumu publikai pristato ne tik skandinavų pasakorių, bet ir paties Lepage‘o asmenybę. Abu kūrėjai yra aistringi istorijų pasakotojai, išsiskiriantys iš visuomenės srauto, kitokie ir dėl to be galo vieniši. Susitapatinimas su skandinavų rašytoju ir naujos jo biografinės tendencijos (Andersenas buvęs homoseksualus, per visą savo gyvenimą neturėjęs jokių lytinių santykių ir dėl to nuolat masturbavęsis), o ne jo pasakų sušiuolaikinimas yra šio spektaklio variklis ir sėkmė.
 |
| „Anderseno projektas”: opera, paremta pasakų kūrėjo biografija. Nuotraukos iš www.exmachina.qc.ca |
Robert‘o Lepage‘o „pasaka“ apie Anderseną konstruojama kelių asmenybių pagrindu: daug žadantis kvebekietis Frederikas Watsonas, finansuojamas Europos Sąjungos kultūros fondų, atvyksta į Paryžiaus Garnier operą statyti operos vaikams pagal Anderseno pasaką „Driada“; Paryžiaus Nacionalinės operos direktorius, savo seksualinius troškimus malšinantis peepshow kabinose; marokietis graffiti piešėjas, čia pat scenoje išpurškiantis Anderseno portretą ir padabinantis jį raudonais ragais, lūpomis, širdimi ir didžiuliu peniu; pats Hansas Christianas Andersenas, nurenginėjantis žmogaus dydžio lėlę – operos solistę Dženę Lind; gyvūnų psichiatras, labiau besidomintis jų šeimininkų seksualiniu gyvenimu nei pačiais gyvūnais; bei piliules ryjantis šuo, kurio egzistavimą įrodo tik judantis pavadėlis. Keisdamas perukus, švarkus bei kitas aprangos detales Lepage‘as tampa daugialypiu neabejotino profesionalumo aktoriumi ir personažu.
Į modernų spektaklio veiksmą taip pat įpinamos pasaka apie kaštone gyvenančią medžio nimfą Driadą, savo gyvenimą paaukojusią dėl vienintelio vakaro Paryžiuje, bei pasaka apie šešėlį, palikusį savo šeimininką ir vėliau užėmusį jo vietą. Subtilios besikeičiančios scenografijos, sukurtos modernių technologijų dėka, ir Lepage‘o stebėtinai greitas persirenginėjimas ir personažų kaita tiesiog pribloškia. Kiek per ilgus veikėjų monologus gelbsti lengvas humoras bei ironija. Spektaklio veiksmo daugiaplaniškumas, meistriškai sunertas į vientisą grandinę bei neįtikėtinai lengva daugiau nei dviejų valandų Lepago vaidyba piešia gyvenimo painumą, kupiną džiaugsmo ir liūdesio, vilties ir ilgesio – kuriama moderni šių laikų pasaka.
„Nematoma mėnulio pusė“
 |
| Skalbimo mašinos būgnas, kurį stebi Filipas, tampa mamos pilvu |
 |
| Filipas pasakoja apie planetų išsidėstymą kosmose |
Dar nespėjus atsikvėpti nuo „Anderseno projekto“ personažų, teatro skambutis kviečia į dar vieną Robert‘o Lepage‘o filmą „Kita mėnulio pusė“ (La face cachée de la lune). Šis 2003 metais susuktas filmas jau kitais metais pelnė tarptautinį kino kritikų prizą, o tokio paties pavadinimo anksčiau pastatytas monospektaklis taip pat susikrovė nemažą bagažą apdovanojimų, tarp kurių – keturi Gala des Masques prizai bei Londono Time Out ir Evening Standard prizai.
Prasidėjus filmui pasidingoja, jog Robert‘o Lepage‘o teatras tęsiasi – ir ne be pagrindo. „Nematomoje mėnulio pusėje“ pasakojama subtilaus humoro kupina dviejų brolių istorija. Abu brolius, keturiasdešimtmetį vienišių Filipą, nesėkmingai bandantį apginti savo daktaro darbą apie narcisizmo nulemtą žmonių veržimąsi į kosmosą, ir jaunesnįjį jo brolį, orų prognozių pranešėją gėjų Andrė, vaidina Lepage‘as. Filmo, kaip ir prieš tai žiūrėto spektaklio sėkmė – dėka unikalios Lepage‘o vaidybos, jo sugebėjimo keistis tiek išoriškai, tiek vidumi. Filmo kadrai „nesukarpomi“, o stebuklingai perpinami vienas su kitu, žiūrovų žvilgsniui keliaujant nuo auksinės žuvelės akvariumo iki kosmoso, nuo skalbimo mašinos būgno į mamos pilvą. Teatro elementai filme kuriami paprastais vaizdais, besijungiančiais į daugybę perspektyvų, kurios į įprastą įvykių eigą įneša naujų naratyvinių plotmių. Nenuostabu, kad melancholijos užsiūbuotas Lepage‘o filmas „Nematoma mėnulio pusė“ kino kritikų įvardijamas kaip vyriškas filmo „Amelija iš Monmartro“ variantas.
Gal kiek ir keista teatro vakarą pradėti ir baigti perkurtais, padailintais, išplėstais ar apkarpytais teatro režisieriaus filmais, tačiau jų įrėmintas puikus vakaro branduolys –Robert‘o Lepage‘o genialumas spektaklyje „Anderseno projektas“ – dar ilgai neišeina iš galvos, o maloni melancholija lydi visą savaitę.
