Ar sunkmečio klizma išvalys Rusijos teatrą?
Rusijos teatro festivalis „Auksinė kaukė" balandžio viduryje Maskvoje surengė šalies spektaklių pristatymą užsienio kritikams ir festivalių atstovams „Russian Case". Per penkias dienas įvairiuose pavasarėjančios Maskvos teatruose svečiams iš užsienio buvo parodyta per dvidešimt „Auksinės kaukės" programos spektaklių, vyko susitikimai su jų autoriais, diskusijos apie šiųmetę „Russian Case" programą ir Rusijos teatro padėtį.Rengėjai pasiūlė ir pastarojo meto madingiausią temą - krizę. Rusijos ir kitų šalių teatralai pasidalijo vargais ir pabandė ieškoti optimistinių sunkmečio aspektų.
Pasak teatrologės, „Russian Case" kuratorės Jelenos Kovalskajos, svarbiausias programos tikslas buvo užsienio svečiams parodyti tai, kas Rusijos teatrą išskiria iš pasaulinio konteksto. Žinoma, tiems, kurie ieško garsių vardų, duoklė buvo atiduota, dėl to „Russian Case" atsirado Piotro Fomenkos ar Levo Dodino vardai. Bet netrukus įsitikinome, kad anaiptol ne pripažintų meistrų darbai yra tai, kas šiuo metu Rusijoje yra įdomiausia.
Apnuogino scenos žvaigždę
Šiuo metu J.Vachtangovo teatrui vadovaujančio lietuvių režisieriaus Rimo Tumino spektaklis pagal Williamo Shakespeare´o „Troilą ir Kresidą" „Russian Case" programoje buvo pristatomas kaip pavyzdys, rodantis Rusijos teatro atvirumą vakarietiškos tradicijos idėjoms. Šalies kritikų išgirtas spektaklis vyko sausakimšoje scenoje, žiūrovai gyvai reagavo į lietuvių jau pernelyg nestebinančius žaidimo aspektus ir paradoksus (ypač kai režisierius išdrįso scenoje apnuoginti pripažintą rusų teatro žvaigždę Mariją Aronovą).
Dar vienas spektaklis, pučiantis į Rusijos teatrą vakarietiškus vėjus, yra latvių režisieriaus Alvio Hermanio „Šukšino istorijos". Į šį pastatymą publika veržiasi dėl žvaigždžių - Jevgenijaus Mironovo ir Čiulpan Chamatovos. Žiūrovai sutinka už bilietą pakloti apie 600 litų.
Įdomiausias - jaunimas
Viena ryškiausių šios teatrinės „imperijos" tendencijų ryškėja ten, kur galinga tradicija susiduria su jaunimu. Tyra, netgi kiek naivoka jaunyste dvelkia šiemet premijuotasis Sergejaus Ženovačiaus spektaklis pagal Charlesą Dickensą „Gyvenimo kova", kurį jis pastatė su savo Teatro meno studijos mokiniais.
Teatro dailininko Dmitrijaus Krymovo (legendinio režisieriaus Anatolijaus Efroso ir teatrologės Natalijos Krymovos sūnaus) auklėtiniai jau nuo pirmų dienų teatre auklėjami kaip universalūs teatro menininkai, kuriems paklūsta ir vaidyba, ir scenografija, ir muzika. D.Krymovo spektakliai „Katerinos sapnai" ir „Opusas Nr.7" ne vienam „Auksinės kaukės" svečiui tapo tikru atradimu.
Dramaturgijos stagnacija
Kalbant apie naująją dramaturgiją, bent jau „Russian Case" pristatomi pavyzdžiai leidžia diagnozuoti absoliučią jos stagnaciją. Jauno režisieriaus Marato Gacalovo pastatyta dramaturgo Michailo Durnenkovo pjesė „Šiukšlės" pademonstravo gerokai pasenusią estetiką (keiksmažodžiai, narkotikai, smurtas) - neprotestuojančią ir nešokiruojančią. J.Kovalskaja pripažino, kad naujoji dramaturgija Rusijoje jau prieš kurį laiką virto uždaru dariniu.
„Krizė - kultūrą valanti klizma" - tokią mintį pasiūlė diskusijos apie krizės poveikį kultūrai vedėjai. Esą finansiniai sunkumai ne vieną pastaruoju metu komercijos link pasukusį teatro aktorių, režisierių ar dramaturgą grąžins prie alkanos, užtat įkvėptos tarnystės tikram menui.
Pasuko komercijos link
Tiesa, buvo ir nepritariančių šiai idėjai. Rusai, kaip ir lietuviai, turi rimtą pagrindą įtarti, kad tokia klizma kartu su neigiamais reiškiniais gali išvalyti ir teigiamus. Be to, jau dabar ne vienas teatro vadovas mąsto labai ekonomiškai, nerizikuoja ir renkasi pigiai pagaminamus ir lengvai publikai parduodamus komercinius spektaklius. O Rusijoje sunkmečio atėjimas reiškia dar ir tai, kad baigiasi riebioji epocha, kai iš didžiulio vadinamųjų naftos pinigų srauto pastebima dalis nubyrėdavo ir kultūrai.
Grožėjosi nauju teatru
Festivalio svečiai (ypač iš šalies, kurioje jau gėdingą skaičių metų neatsirado nė vienas naujas teatro pastatas) gėrėjosi naujuoju P.Fomenkos teatru, tiesiog nuostabiu atnaujintu K.Stanislavskio šeimos fabriku, kurį nesiskelbiantis oligarchas padovanojo S.Ženovačiui ir jo studentams. Beveik visi nauji kultūros objektai Rusijoje statomi ne tiek iš biudžeto pinigų, kiek iš netikėtai dosnios naujųjų rėmėjų kišenės. Gal krizė ją ir prakiurdė, bet teatrai stovi.
* * *
„Auksinės kaukės" sulauksime ir Vilniuje
* Festivalyje Auksine kauke apdovanoti spektakliai „Žuvėdra" (rež. K.Lupa, Aleksandros teatras, Sankt Peterburgas) ir „Gyvenimo kova" (rež. S.Ženovačius, Teatro meno studija, Maskva). Geriausiu režisieriumi pripažintas V.Fokinas, „Vedybos" (Aleksandros teatras, Sankt Peterburgas). Geriausia aktorė - P.Agurejeva, „Bekraitė" (P.Fomenkos dirbtuvė, Maskva), aktorius - O.Basilašvilis, „Dėdulės sapnas" (Didysis dramos teatras, Sankt Peterburgas).
* Šį spalį Vilniuje publika turės galimybę pamatyti tris „Auksinės kaukės" pristatomus spektaklius: tikrąja teatrinio sezono ašimi Maskvoje tapusias A.Hermanio „Šukšino istorijas", netradicinę L.Erenburgo klasikinės „Audros" traktuotę ir šių metų „Auksinės kaukės" laureato S.Ženovačiaus spektaklį „Nykstanti giminė" pagal N.Leskovą.
Dramaturgijos stagnacija
