Rezo Gabriadzė (g. 1936) yra daugiaplanis menininkas: jis ir kino scenaristas, ir režisierius, ir šmaikščių piešinių autorius, o 1981 m. Tbilisyje jis įkūrė unikalų marionečių teatrą, kurio pasirodymai dar ir šiandien traukia teatro specialistus, ir ne tik. Skaitytojams primename, kad šis teatras Vilniuje lankėsi 2007 m. ir „Lėlės" teatre parodė garsųjį spektaklį „Mūšis prie Staliningrado"...
Paprastiems žmonėms Sovietų Sąjungoje R. Gabriadzė pirmiausia buvo trumpametražinių „Gruziafilm" darbų autorius. Iš jų žiūrovai gruzinus pažino kaip kilniadvasias ir lengvapėdes, šmaikščias ir nuoširdžias asmenybes. Tokie jie pasirodė televizijos ekranuose Rezo Gabriadzės arba Georgijaus Danelijaus filmuose, kuriems scenarijus rašė R. Gabriadzė: „Gyveno strazdas giesmininkas", „Kaukazo belaisvė", „Neliūdėk", „Mimino", „Kin-dza-dza"...
Rezo Gabriadzę kalbina Uldis Tyruonis (Uldis Tīronis).
Ar Jums neatrodo, kad marionečių teatras yra tarsi per mažas, per vaikiškas ir nerimtas?
Na... kas galėtų būti rimčiau. Esu kūręs kiną - 35 filmus ir kaip scenaristas, ir kaip režisierius. Apskritai jau senajame Egipte buvo pastebėta, kad pirmasis meno išsigimimo požymis yra didelės formos. Tai labai gerai matyti skulptūroje - galva vis mažėja ir mažėja, o kūnas vis didėja ir didėja. Ir būtinai išskėstos rankos... tarsi jomis norėtų ką nors pasakyti. Nesu apie tai galvojęs ir nesu nieko ypatingai keitęs, anglai rašo: aš esu mitriai pasislėpęs aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose, pasislėpęs savo pozoje, su visais savo simboliais... Gerai, jeigu tebūčiau pasislėpęs, bet šiandien iš ten sunku išlįsti.
Na kaip galėčiau pasakyti? Galima nutapyti milžinišką batalijų paveikslą - 20 x 10 m, net meistriškai nutapyti, bet juk yra ir „mažieji flamandai"... Jūs paminėjot pusantros minutės trukmės Jurijaus filmuką apie Basio (kalbama apie Jurijaus Noršteino pusantros minutės trukmės animacinį filmą pagal Basio eilėraščio motyvus „Žiemos diena" - U. T.). Ar matėt daug filmų, kurie, kaip ir šis filmas, pasiliktų visam gyvenimui? Be to, tai ne stilizacija, o tam tikra prasme - būtent meno esmė.
Jūs turbūt žinot, kas yra meno esmė?
Bet mes greičiausiai kalbame apie tą patį. Sakydamas „meno esmė" turiu galvoje aukščiausius jo pasiekimus, dėl kurių nesiginčijama. Mes nesiginčysime dėl Čechovo pasakojimo „Studentas", dėl Flobero... O Viešpatie, juk jų tiek daug! Pilnatviškų ir amžinų dalykų.
Na ir ką begalima veikti po šių milžinų?
Ne! Taip nevalia... Pirmiausia - nedėliokit jų į lentynėles, jie labai skirtingi, nes tada būtų galima paklausti: o ką padėsit šalia šventojo Augustino? Man atrodo, mūsų laikų liga - lyginti, matuoti. Bet galbūt taip elgiamasi prieš kilstelint užuolaidą, žmonija pageidauja viską sudėlioti į lentynėles, kad suprastų, koks turtas... [...]
Norėjau paklausti apie gruzinų gyvenimo stilių, beveik rimtai - tokį, kokį galima išvysti Joselianio filmuose arba „Neliūdėk", Danelijos filme pagal jūsų scenarijų. Tai yra - tarsi neimti į galvą gyvenimo, nedaryti iš jo kulto.
Yra tokia Mediteranija, Viduržemio jūros regionas. Būdami Peterburge suvokiat, kad jos paskutinioji banga atplūsta ligi Peterburgo, nors ten ir Šiaurės pašvaistė, ir... Norit šito ar ne - jūs priklausot Viduržiemio jūros kultūrai, šiai kultūrai. Jums atrodys: negali būti, kad Latvija atstovautų tai pačiai kultūrai, kaip ir Italija. Bet iš tikrųjų tai viena ir tas pat. Apskritai žmonijos kultūra - tai kultūra arba nekultūra. Mes vartojam abstrakčios reikšmės žodžius, nežinodami jų prasmės. Viena, dėl ko esu įsitikinęs kalbėdamas apie kultūrą, tai trisdešimt centimetrų žemės, kultūrinis sluoksnis. Tiktai trisdešimt centimetrų.
Kodėl būtent trisdešimt?
Nežinau. Ir jūs turit trisdešimt. Turbūt šito pakanka, kad vienas su kitu susikalbėtume. Bet jokiu būdu ne trisdešimt penki ar dvidešimt. Žinot, 1889-ųjų parodoje, vykusioje Paryžiuje, Rusijoje eksponavo juodžemio kubą, užėmusį du kvadratinius metrus. Tai turbūt buvo pats nuostabiausias eksponatas po Eifelio bokšto.
Joseliani pajuokavo: Gruzijoje geras kinas todėl, kad Gruzija yra kinematografinėje juostoje - Prancūzija, Italija, Graikija, Gruzija...
Tegul tik Dievas man leidžia sukurti tokius filmus, kokie kuriami šiaurėje - Amerikoje, Anglijoje arba Švedijoje... Tiesiog būna, kad sutampa daug aplinkybių ir staiga tauta pradeda gerai save išreikšti būtent per kiną. Beje, tai nėra ilgalaikis reiškinys. Puikių filmų yra sukūrę kirgizai, iraniečiai, sakoma, kad labai gerus filmus kuria turkai. Ši klaidžiojanti ugnelė, žinoma, užsuks ir pas jus.
Ačiū, mes jos labai lauksime. [...] Kur yra Jūsų sielos gimtinė?
Gimtinių turiu daug. Pirmiausia, žinoma, Gruzija. O Gruzija, nors ir... Aš ilgai gyvenau svetur, kai buvau emigracijoje, bet visuomet sapnuodavau vieną ir tą patį rajoną - nieko blogesnio Gruzijoje apskritai negali pamatyti. Yra toks Kaspi, ten cemento gamykla, ten kelias - kokių septynių šimtų metrų, ir dvi tokios krūmų eilės... Šių būsenų yra tiek daug ir - atleiskit už banalumą - tiek daug grožio. Net žmogaus kūryba kartais būna graži.
Tarkim, paminklai ir kapinės.
Įdomu, tačiau aš savyje dirbtinai šito pojūčio nepuoselėju, neinu specialiai į kapines, kad man ten būtų negera. Ir taip tenka ten apsilankyti, palydėti draugus... ir nedraugus, kurie panyra į milžinišką srovę, vis plūstančią ir plūstančią iš niekur į niekur.
Gerai, Jūs ne kafkistas ir ne siurrealistas, tai kas Jūs?
Jei tik žinočiau, mano mielasis... Pavadinti galima įvairiai. Aš, pavyzdžiui, turbūt esu vienintelis žmogus Gruzijoje, čia, teatre, sėdėjęs kartu su Merabu (Merabas Mamadaršvilis - žymus sovietinių laikų filosofas - vert.). Tąkart Merabas man pasakė: „Pala, aš tau pasakysiu vieną dalyką..." Bet paskui labai kantriai klausėsi manęs, nes aš jį nutraukiau ir neleidau jam kalbėti. Man gėda prisiminti šį faktą. Štai kaip mane galima charakterizuoti. O kodėl jis taip džiaugėsi, taip ir nesužinojau.
Mano galva, filmas „Neliūdėk", kuriam parašėte scenarijų, įveikė gyvenimo beprasmybę, todėl aš darau išvadą, kad jo autoriai žinojo, kaip tai padaryti. Ar Jūs nepapasakotute?
Buvom jauni. Aš buvau labai jaunas, o alus kainavo dvidešimt kapeikų.
O dabar, metams bėgant, į kurią pusę pasikeitėt?
Į geresnę. Netikėkit, kad vaikai yra kažkas labai gero, kad jaunystė yra padoresnė. Padorumas pirmą kartą pabunda, išlenda iš po taburetės maždaug... apie šešiasdešimt. Senatvė turi savo privalumų. Nebedarai tokių dalykų, tokių kvailysčių, kurias taip paprastai krėtėm jaunystėje. Pagalvokit, pasaulyje gyveno tiek daug žmonių, bet tik vienui vienas aštuoniolikmetis Blezas Paskalis apie tai pagalvojo. Net Augustinas prie to priėjo vėliau. O paprastiesiems mirtingiesiems kaip mes toks supratimas ateina labai vėlai.
Na, laikas atsiima savo. Aš stengiuosi į jaunuosius savo senumo neprojektuoti, kontroliuoju save. Senatvė, liūdesys ir taip toliau... Nevalia, tai nuodėmė. Jūs gyvenime privalot patirti savąją kvailumo dalį. Kaip nuostabu! [...]
 |
| Scena iš Rezo Gabriadzės spektaklio „Mūšis prie Stalingrado” |
Sovietiniais metais - dabar pavartosiu gana kvailą žodį - Jus laikė nonkonformistu.
O, žinau! Buvo vienas poetas, nuo vaikystės rašęs eilėraščius apie partiją, apie Staliną, bet jis gėrė, nors buvo geras vaikis. Ir štai jis atsisėda priešais mane, aš valgau savo nuobodų omletą iš dviejų kiaušinių su grikiais, o jis jau nuo vakar ryto prisigėręs sėdi. Ilgai žiūri, žiūri į mane, kaip valgau, o tada pasako, kad aš - nonkonformistas. Ieškojau, kas man paaiškintų, ką šis žodis reiškia, bet tądien taip ir nesuradau. Ir anuomet, ir dabar labai vengiu žmonių, kurie ką nors itin drąsiai kritikuoja, man jie atrodo įtartini, dažniausiai ne tokie protingi, kaip jiems patiems norėtųsi būti. O aš tiesiog gyvenau tam tikrą paralelinį gyvenimą. Į viską žvelgiau taip, kaip žiūrima į reikalą. Į pūgą... Jeigu siaučia pūga, tai nebūsiu toks beprotis, kad stovėčiau gatvėje, - užsuksiu kur nors vidun. Gyvenau toliau, turėjau šeimą, stengiausi uždirbti duonos be kompromisų su savo sąžine. Šios duonos buvo nedaug, bet užteko.
Kaip tai darėte?
Ar atsimenat tą metą, kai visi vaisiai buvo vadinami vitaminais? Miestiečiai visus paukščius vadino paukščiais. Lapuočius ir spygliuočius medžius vadino medžiais. Aš stengdavausi priminti, kad yra spygliuočių, kad yra senelis, senelė... Tam tikri tilteliai. Nes negali būti nieko baisiau kaip „nutrūkęs laikas", anot Šekspyro. Buvo nutraukta laiko gija, todėl jūs tarsi iš inkubatoriaus išlindote. Nei senelio, nei močiutės, nei kaip atsisėsti, nei kaip atsistoti, nei kaip praleisti prieš save moterį... Kaip kvepia duona. Žolė galėjo būti bet kokios spalvos, net ir violetinės. Apie tai ir stengiausi kalbėti - jokiu būdu ne mokyti, ne gėdinti. Aš apskritai nesugebu nieko mokyti. Man labiau norėtųsi jums patikti, nors... ne pačiam patikti, bet kad jums patiktų štai tos. (Rodo į gėlytes ant stalo.) Šis dviejų spalvų derinys. Anuomet žmonės buvo labai pasiilgę ko nors panašaus. O šito nebebuvo, tiesiog nebebuvo. Žmonės, žinoję apie šį spalvų derinimą, išnyko. Jie išmirė, išmirė, išmirė. Viskas užsimiršo, užsimiršo, užsimiršo. Kaip prisiūti švarkui atvartą. Siūlės pasidarė matomos. Žmonių plastika pasikeitė. Stuburas pasidarė lankstesnis. Ar atsimenat tas vaikščiojančias kupras? O aš stengiausi ką nors atverti... būti suprantamas, ar ne. Suprantamas. Žinoma, turėjau tam tikrą - kaip dabar sakoma - dvasinį gyvenimą, kai kas jau buvo, bet kadangi pagal kilmę esu vienuolyno žemdirbys, aš, žinoma, save laikiau išpera, nes nebebuvau vienuolyno žemdirbys. Tačiau dirbti mėgau, gal ne tiek mėgau, kiek gyvenimas tiesiog man nesuteikė galimybės nedirbti. Atleiskit už banalumą, nenoriu savęs romantizuoti.
Vieno gruzino pasakytus žodžius pateiksiu kaip klausimą: „Gyventi pasidarė lengviau, gyventi pasidarė džiugiau?"
Visi laikai yra džiugūs. Kokių turime problemų šiais laikais? Pasaulinių? O Viešpatie, kokį pasaulį palikome! Nežinau, kam yra sunkiau - šiuo metu man ar jums, kai būsit mano amžiaus.
Skaičiau Leonidzės pasakojimėlį apie gruzinų išgertuves, kaip tamada užmiršo pasakyti paskutinį tostą Dievo garbei, o paskui pusiau sušalęs vis dėlto grįžo jį pasakyti.
Esu daug galvojęs apie gruziniškas išgertuves. Žinot, tai sovietinis reikalas. Jokių ypatingų gruzinų išgertuvių nėra. Tiesiog buvo geriamas vynas kaip Italijoje, Ispanijoje, Pietų Prancūzijoje... O dideles išgertuves sovietinė valdžia išsigalvojo - kad sustiprintų subordinaciją ir militarizaciją. Aš esu iš geriančios šeimos, mano tėvas pats gamindavo vyną, jį žinojo ir mėgo, ir labai rimtai. Bet niekada tokių tostų negirdėjau, jie būdavo labai trumpi - kaip ir pas jus. Na, gerkit į sveikatą, gyvenkit - frazės iš trijų ar keturių žodžių. Bet šitie tostai sužydėjo apie 1960-uosius metus, kaip patogi forma, kuria galėdavo vienas kitą dezinformuoti, sutvarkyti kokius nors savo reikalus ir taip toliau, nenoriu blogai kalbėti apie savo tautą... Šiaip tokių išgertuvių nebūdavo. Tarkim, kaip valgydavo olandai kokiame XVI, XVII amžiuje? Maždaug panašiai buvo mano vaikystėje Gruzijoje. Olandai, nusiėmę kepures, sustodavo prieš pietų stalą ir melsdavosi Dievui...
Žinot, mano senelis turėjo daržą, kokius 400 metrų, labai nederlingos žemės: molis su druskos priemaišomis, akmenys. Bet aš prisimenu, kaip mano senelis ir močiutė, gėdydamiesi manęs - tarsi olandai - melsdavosi. Jų malda žodžių atžvilgiu būdavo varganų varganiausia: „Ačiū Tau, Dieve, tebus pagarbintas Dievas..." Ir melsdavosi prieš susėsdami pietauti ar vakarieniauti, nors kitas maldas jie netgi buvo pamiršę. Bet aš dar patyriau tą laimingą metą, kai žmonės dėkodavo už pietus, už vakarienę. Mano senelis nebuvo fiziškai stiprus žmogus, bet jis viską perėjo, kariavo, buvo vokiečių nelaisvėje... Mes turėjom tokį meldų kiemą, kurį jis po darbo darže peršliauždavo, visas aplipęs moliu, nešvariom kojom, molinais tarpupirščiais... Močiutė jo laukdavo ir dubeny mazgodavo jam kojas. Tai buvo vaizdas iš Biblijos. Jinai jį pabardavo, kad pavėlavo, kad šlapias, bet ten glūdėjo ir švelnumas. Vienas gražiausių vaizdų, matytų mano gyvenime. Nesvarbu - moteris ir vyras, bet tai buvo du žmonės, kurie turėjo apdirbti tuos 400 metrų... Nors teturėdavo vienui vieną vištą - Kalėdoms. Nežinau, ar sugebėjau jums atskleisti, kad jie sudarė vieną visumą? Be švelnumo ten nieko daugiau nebuvo. Mažas seneliukas, kaip vaikas - tai yra kažkas kita, tai, kas jau nueina, miršta... Prarastas rojus.
Bet juk žmogus visuomet gyvena prarastajame rojuje.
Visuomet! Žmogus visuomet yra prarastajame rojuje... Mes visą laiką, kiekvieną sekundę esame išvaromi iš rojaus. Pirma, mes visi senstam...
Jeigu Jums dabar reikėtų pasimelsti, apie ką būtų Jūsų malda?
Dieve, duok mums dvasinės ramybės. Pašalink mūsų baisiąją garbės troškimo ir puikybės būseną. Negaliu sugalvoti nieko geriau, negu yra. Daugiau nuolankumo, daugiau nuolankumo. Žinot, vienas rusų vadas pasakojo apie Drezdeno bombardavimą, kokie 2 tūkstančiai bombonešių - ar galit įsivaizduoti, ką danguje reiškia 2 tūkstančiai lėktuvų? Iš Drezdeno nieko nebeliko. Ir štai tas vadas prisimena, kaip vokiečiai nurinkinėjo griuvėsius. Skirsto plytas: sveikos, pusiau sveikos, visai subyrėjusios... ir jis negali suprasti, kodėl visą laiką girdisi tarsi koks čežesys. O paskui suprato: vokiečiai vienas kitam nuolat šnabždėjo: „Danke šion..." ir „Bite šion..." (vokiškai „Ačiū" ir „Prašom" - vert.). Man atrodo, Dievas jiems atleido - pirmiausia nubaudė už puikybę, o paskui - atleido dėl šito „danke-bite". O dabar mus ugdo vokiški tualetai, panašius į juos namus statosi naujieji turtuoliai - daug erdvės, balti, vėsūs ir švarūs. Nieko asmeniško, jokio rankų darbo, šilumos... Tačiau erdvė privalo turėti savo istoriją, net sovietinės „chruščiovkos" - įeini į tokią ir jau įdomu - kas ten už kampo, koks čia posūkis, neįprasta vinis? [...]
Ar Jūs laimingas žmogus, Rezo?
Kaip galiu atsakyti? Kokia laimė? Laimė turbūt yra ši akimirka. Štai, aš jus matau... bijau pasakyti vėl kokį nors tostą arba kvailystę, bet jau tiek daug jų pasakiau, kad nebebijosiu dėl dar vieno. Galbūt laimė yra taip susitikti, tarp kitko, ir išgerti dar vieną puoduką kavos.
Aš dar kartą nusidėsiu lygindamas, bet norėjau jūsų paklausti: ar galėtumėt palyginti, tarkim, Joselianio lengvumą ir Tarkovskio giliamintiškumą?
Jie tokie skirtingi... vieni būna tragiški, kiti... Beje, Fellini juos labai puikiai dalija: rudasis juokdarys ir baltasis.
O koks juokdarys Jūs?
Esu per vidurį. Na, gerai, žinoma, rudasis. Tarkovskis... aš jam atleidžiu, aišku, atleidžiu. Jis gali kartoti ir kartoti, kad labai sunku būti baltuoju juokdariu. Ir tai bus ir estetiška, ir teisinga. Mirtis, jis sako, mirtis, jis kartoja be galo. Jis yra didelis meistras, ir tai jam pavyko. Bet yra ir kitų, kurie kalba tiek apie mirtį, tiek apie gyvenimą, leidžia sau tam tikras kvailystes - aš greičiausiai priklausau jiems.
Kaip gerai, kad jūs atėjot. Vakar naktį skaičiau Jungą, labai mažai tesupratau, buvo naktis, parvažiavau iš Kutaisio, bet šiandien jau grįžau į normalią, įprastą būseną, galiu mąstyti, sveikai mąstyti - aš taip noriu sveikai mąstyti! Nežinau, pabandykit išgyventi be tokios komunikacijos... Tai jums nepavyks.
Ar galiu Jus pavadinti gruzinų Fellini?
Ne, ne, aš nesu Fellini, taip aukštai niekada nebuvau užkopęs, nesu apie tai mąstęs. Ir nereikia apie tai galvoti, aš esu aš pats. Esu nugyvenęs labai... paprastą žemdirbio gyvenimą. [...]
Versta iš „Rīgas laiks". Iš latvių kalbos vertė Vilma Kaladytė
