Šveicarų režisierius Milo Rau medžiagą savo naujausiam spektakliui „Pilietiniai karai“ pradėjo rinkti 2013 m. Apsigyvenęs Briuselio priemiestyje, jis stebėjo šeimas, gyvenančias Molenbeko ir Vilfordo rajonuose, šiandien vadinamuose Europos džihadistų židiniu.
M. Rau teigimu, daugiau nei metus trukę paruošiamieji darbai leido stebėti idėjinį virsmą radikalių islamistų gretose - socialinės revoliucijos siekį pakeitė salafistiniai idealai, o Europos didmiesčiai tapo terorizmo eksporto taškais.
Režisierių kalbina „Die Zeit“ žurnalistas Götzas Hamannas.
„Pilietinių karų“ pradžioje vaizduojama, kaip jaunas Belgijoje gyvenantis musulmonas tampa radikaliu islamistu ir teroristu. Kada ėmėtės šios temos teatre?
Pradėjau 2013 m. Džihadistą matau kaip mūsų laikų alegorinę figūrą. 7-8 dešimtmetyje ja buvo kairysis revoliucionierius. Radikalus islamistas sieja ryškiausias šiandienos raidos kryptis: blogį ir ideologinį transcendencijos pažadą.
Vis dėlto džihadizmas nežada transcendencijos Europai.
Ar kas nors jai dar tai žada? Ar senuosius Šviečiamojo amžiaus idealus pakeitė negatyvios jaunų Molenbeko ir Vilfordo vyrų utopijos? Į Siriją iš šių rajonų išvyko ne pora, bet šimtai islamistų. Tai ne subkultūra, o atvirai praktikuojama vyriška kasdienybės kultūra.
Kodėl Jūsų akiratyje atsirado Belgija?
Briuselis yra absoliutus radikalaus islamo, kitaip tariant, salafizmo, centras.
Vadinasi, Briuselis yra Europos distopija?
Nepaisant to, Briuselis siūlo galimybę ir teigiamai Europos ateičiai. Tai vienintelis Europos didmiestis, kuriame nedominuoja tautybė, etninė grupė ir kultūra, formuojanti daugumą. Šis modelis gana gerai veikia. Žaviuosi ir savo gero pažįstamo Dyabo Abou Jahjaho inicijuotu „Movement X“, vienijančiu visas imigrantų sąjungas. Jei ši organizacija sustiprėtų, iš jos galėtų rastis demokratinė politinė jėga. Mano manymu, „Movement X“ yra tikras utopinis politinės galimybės švyturys kitoms Europos šalims. Jis jungia tokius skirtingų imigrantų aplinkų atstovus, kaip, pavyzdžiui, Kongo ir Šiaurės Afrikos bendruomenės. Žinant, kad tarp arabų plinta rasizmas juodųjų afrikiečių atžvilgiu, tai atrodo neįtikėtina.
Imigrantų internacionalas?
Taip. Kaip ir vadinamieji XX a. proletarai, imigrantai yra grupė, turinti realių bendrų interesų. Šiuo atžvilgiu Briuselis davė pradžią daugeliui Vakarų Europos procesų.
Kaip rinkote medžiagą Belgijoje?
Kurį laiką gyvenau Šarbeke. Buvau vienintelis ne arabų kilmės žmogus savo gatvėje. Vis dėlto penkios šeimos, kurias stebėjau atidžiau, gyveno Molenbeke...
...rajone, iš kurio buvo kilę daugelis savižudžių, susisprogdinusių Paryžiuje...
...ir Vilforde, kuriame klesti panašūs santykiai. Kalbėjausi su mokytojais, dalyvavau savipagalbos grupėse motinoms, kurių vaikai išvyko į Siriją.
Kaip sekėsi viduryje Europos vienam gyventi tarp arabų kilmės žmonių?
Šiaip jau gana paprastai. Vis dėlto kartais kildavo įspūdis, kad mano vakarietiškas gyvenimo būdas akylai stebimas.
Baime, kad tai tikrai vyksta, minta tokie judėjimai, kaip „Pegida“.
Man tai seniai praėjęs etapas. 2013 m. Belgijoje teko daug diskutuoti apie teoriją, kad greitu metu Europoje kils kova tarp dešiniųjų judėjimų ir radikalių islamistų. Michelį Houellebecqą tai paskatino parašyti romaną „Pasidavimas“. Vis dėlto rinkdamas medžiagą pastebėjau, kad salafistai nesiekia įkurti savo kalifato Europoje - jo vieta „šventojoje žemėje“. Islamistai neturi politinių interesų Vakaruose. Savo išpuoliais jie siekia atkreipti žiniasklaidos dėmesį, savitai atkeršyti Europai ir pritraukti į daugiau kovotojų į Siriją.
Kokie žmonės susižavi tokiu pasiūlymu? Ar juos kas nors vienija?
Į akis krenta tai, kad praktiškai visose sutiktose šeimose, kurių sūnūs išvyko į Siriją, tėvas buvo silpnas arba jo nebuvo iš viso. Kalbu apie vyrus, kurie paliko šeimas, kentė priklausomybę nuo alkoholio, šizofrenijos arba buvo paprasčiausiai silpni.
Ar tai ne per drąsus apibendrinimas?
Tai mano pastebėjimas. Žinoma, kiekvienas atvejis skirtingas. Daug tėvų nėra iš tiesų silpni, tačiau prisitaikydami prie vakarietiško gyvenimo būdo arba dirbdami paprastus darbus, tokį įspūdį kuria savo radikaliems sūnums. Daugelio šeimų kasdienybėje jie nevaidina jokio vaidmens. Kitais atvejais šis vaidmuo labai nežymus.
Mažos šeimos krizė tapo džihadizmo priežastimi?
Norėdamas suprasti visuomeninius konfliktus, bandžiau stebėti šeimas. Dėl šios priežasties prancūzų laikraštis „Libération“ mano pjesę „Pilietiniai karai“ pavadino visuomenės psichoanalize. Galiu pasakyti, kad dažno džihadisto karjera prasideda nuo paauglystės krizės ir tuštumos jausmo. Maža to, daugelio būsimų teroristų tėvai yra šiitai - jų sūnus sulaužo tradicijas ir, norėdami prisijungti prie salafistų, tampa sunitais. Tokių jaunuolių herojus yra ne tėvas, o dievo karys. Jis yra ir vienintelis politinis pavyzdys.
Mečetė pakeičia mažą šeimą?
Mečetėje jauni vyrai randa terpę, kurioje tampa svarbesni nei pavieniai individai. Čia jie yra kai ko didesnio dalis. Mečetėje šie jaunuoliai paprastai pirmą kartą diskutuoja apie politiką: naujoje bendruomenėje klausiama ir paisoma jų nuomonės. Nevykėlį, ypač paauglį, tai pakeri.
Ar panašių pavyzdžių yra Vakarų istorijoje?
Ne visai, tačiau prisiminkite 8-ąjį dešimtmetį Vokietijoje, kai tūkstančiai jaunų žmonių savo palūžusius nacius tėvus pakeitė Mao. Ir tada, ir šiandien jaunuoliai ieškojo dvasinių tėvų.
Ar čia susikerta kairiųjų teroristų grupuotės RAF ir jaunų islamistų keliai?
Ideologine prasme sąlyčio taškų, žinoma, nėra, tačiau galbūt sutampa kai kurie sociopsichologiniai aspektai - prisiminkite Bernwardo Vesperso RAF romaną „Kelionė“.
Galbūt ekstremistai susiprotės? Kai kurie RAF nariai galiausiai padarė išvadas.
Tai ne individų, o kartos klausimas. Kitaip tariant, pasikeitus laikui, salafistų terorizmas užges savaime. 8-9 dešimtmečio panarabiškų susitikimų nuotraukose matyti daug moterų, o aplinka primena Vudstoką. Tuo metu vyravo visiškai kitokia atmosfera. Šiandien jauni musulmonai pasižymi radikaliu konservatyvumu ir remia patriarchalines vertybes, tačiau tai nereiškia, kad po penkiolikos metų jų vaikai nesielgs priešingai.
Sutikote daug jaunų vyrų, grįžusių iš Sirijos. Ar, Jūsų manymu, jie atsiribojo nuo IS?
Nemanau. Programavimas ir traumatizavimas paliečia pernelyg stipriai. Susidariau įspūdį, kad socialinis spaudimas kvartaluose, į kuriuos grįžo šie vyrai, yra per didelis. Jie lieka salafistais net ir po debrifingo.
Ką turite galvoje?
Tie, kurie išvyksta į Siriją, pelno savo bendraamžių pagarbą, netgi susižavėjimą. Jų broliai ir seserys pakyla socialiniais laiptais - staiga tampi ne picų pardavėju, bet to ir ano broliu. Jei brolis žūva kovoje, socialinis statusas kyla. Nesvarbu, kad dažnai visiškai sekuliarūs tėvai tam nepritaria.
Ar tai reiškia, kad dar ilgai gyvensime kęsdami terorizmo pavojų?
Dar kartą prisiminkite kairiuosius ekstremistus, pavyzdžiui, RAF. Daug kas, net valdantieji politikai, manė, kad Vokietijai gresia griūtis. Kilo tikra isterija, buvo paskelbta specialioji padėtis. Šiandien vyksta tas pat.
Ko galėtume pasimokyti iš 8-ojo dešimtmečio patirčių su kairiaisiais teoristais?
Pavojų kelia ne teroristų veiksmai, o tai, kaip į juos reaguoja visuomenė. Mano nuomone, kalbėdamas apie karą ir pernelyg sureikšmindamas terorą, Prancūzijos prezidentas padarė klaidą. Tai teisinė problema. Paryžiuje ir Beirute buvo nužudyti žmonės. Tie, kurie tai padarė, privalo stoti prieš teismą.
Ką turite galvoje, sakydamas „pernelyg sureikšmindamas“?
Veiksnūs salafistų teroristai sudaro nedidelę grupelę žmonių, pasklidusių po skirtingus Europos didmiesčius.
IS kovotojų skaičius kur kas didesnis nei RAF narių.
Tai, kad nedidelės europiečių grupuotės savo žemyne rengia teroristinius išpuolius, nėra priežastis kalbėti apie karą. Nei islamistų teroristai, nei dešinieji radikalai, atstovaujantys kitai ekstremistų spektro pusei, neturi realios politinės galios ir realių socialinės veiklos galimybių Europoje. Kaip išimtį galėčiau paminėti tik Šveicarijos SVP.
Jūsų pjesėje pasakojama apie jauną vyrą, kuris išvyksta į Siriją ir tampa teroristu. Norėdamas susigrąžinti sūnų, vaikino tėvas keliauja jam įkandin.
Ši šeima reali. Kaip ir daugelis radikalių Belgijos islamistų, išvykstančių į Siriją, pagrindinio veikėjo prototipas gimė mišrioje santuokoje. Jo tėvas - belgas, motina - kenijietė.
Ar jo tėvui pavyko pasiekti savo tikslą?
Jis parsigabeno sūnų, tačiau šis ir vėl pasuko savo keliais.
Prisijungė prie IS?
Ne, prie radikalios islamo milicijos. Medžiagą pjesei rinkau 2013 m. Iki 2014 m. pradžios IS nebuvo įgavusi dabartinio pavidalo. Sutikau radikalių islamistų, kurie dar turėjo politinio idealizmo ir vyko į Siriją nuversti Assado. Jie sekė umos, pasaulinės musulmonų bendruomenės, idėja ir norėjo padėti bombarduojamiems tikėjimo broliams.
O šiandien?
Per pusantrų metų argumentacija tapo grynai islamistinė-salafistinė. Visiškai nebeliko socialinės revoliucijos aspekto. Tai šiek tiek primena Ispanijos pilietinio karo raidą. Iš pradžių tarptautinės brigados kovojo prieš Franką, tačiau netrukus įsiplieskė beprotiška kova tarp stalinistų ir trockistų. Ideologinis susidėvėjimas, kurį „Katalonijos pagerbime“ labai gražiai aprašo George´as Orwellas.
Pastaruoju metu daug diskutuojama apie tai, kokias politines išvadas po Paryžiaus išpuolių turėtų padaryti Europa. Ką apie tai manote?
Europa nori įveikti IS. Tai suprantama. Mane domina klausimas, kodėl neužkertame kelių ekstremistams, iš ES keliaujantiems į Artimuosius Rytus? Jauni kovotojai iš Europos aktyviai prisideda prie pabėgėlių srautų iš Sirijos ir Irako.
Didžioji dalis IS kovotojų yra vietiniai arabai.
Žinoma. Nepaisant to, Europa grėsmingais mastais eksportuoja tūkstantis, dešimtis tūkstančių ekstremistų. Baimė, kad su pabėgėliais Europą pasieks IS kovotojai, yra ciniškas fakto apvertimas. Spygliuotas tvoras reikėtų statyti viduje, neleidžiant radikaliai nusiteikusiems piliečiams išvykti į Artimuosius Rytus.
Tai tik kuriam laikui išspręstų problemą. Ką galėtų padaryti ta pati Belgija, kad Molenbeko ir Vilfordo rajonai nebeteiktų prieglobsčio islamistų kovotojams?
Tiesą sakant, visada šiek tiek skeptiškai vertinau kalbas apie švietimą ir lygias galimybes, bet pagyvenęs Briuselio priemiestyje turiu pripažinti, kad jos nėra bergždžios.
Kaip skambėtų Jūsų politinis atsakymas?
Švietimas, švietimas, švietimas. Ir daugiau lygių galimybių.
Pagal www.zeit.de parengė Lina Žukauskaitė
bernardinai.lt
***
Milo Rau (gim. 1977 m. sausio 25 d. Berne) - Šveicarijos teatro režisierius, žurnalistas, dėstytojas. Jis studijavo sociologiją, kalbas Paryžiuje, Ciuriche ir Berlyne. Karjerą pradėjo kaip reporteris, o nuo 2000-ųjų rašė pjeses ir jas režisavo Berlyno, Drezdeno, Ciuricho, Bukarešto, Briuselio teatruose. 2007 m. Milo Rau įkūrė teatro ir kino prodiusavimo kompaniją International Institute of Political Murder (IIPM), kuria joje dokumentinį, aktyvios estetinės formos politinį meną - filmus, spektaklius, viešus pokalbius. Milo Rau filmai ir spektakliai akutaliomis temomis dalyvauja didžiausiuose tarptautiniuose festivaliuose - Berlyno Theatertreffen, Wiener Festwochen, Kunstenfestival Briuselyje, Avinjono festivalyje. 2014 m. Milo Rau apdovanotas Šveicarijos teatro prizu.
Spektaklį “Pilietiniai karai” jis pastatė Ciuriche, Briuselyje. Šiemet spektaklis dalyvavo Berlyno teatro Schaubühne naujos dramaturgijos festivalyje F.I.N.D. (Festival of International New Drama). Pusantros valandos “Pilietiniuose karuose” vaidina keturi aktoriai iš Prancūzijos ir Belgijos.
