Pastaraisiais metais Graikiją prispaudęs ekonominis sunkmetis vis dėlto nepajėgė užgniaužti nuo 1955 m. vykstančio didžiausio šalyje menų renginio - Epidauro ir Atėnų festivalio. Kiekvieną vasarą festivalis ne tik pristato plačią skirtingų menų panoramą visoje šalyje, bet ir atgaivina antikinius Graikijos teatrus. Juose gimsta naujos antikinių dramų traktuotės, aktualios šiam laikmečiui ir šiuolaikiniam graikui. Cezaris Graužinis pateko į negausų būrį užsienio teatro režisierių, kuriam buvo pasiūlyta galimybė sukurti savąją Sofoklio „Karaliaus Edipo" versiją Epidauro teatre, statytame 4 amžiuje prieš Kristų, kuriame telpa 13 000 žiūrovų. Spektaklis dienos šviesą išvydo liepos 6 d., publika plojo stovėdama, o kritikai spaudoje negailėjo liaupsių lietuvių režisieriui, kuris dar 2007 m. Graikijos teatro ir muzikos kritikų asociacijos buvo įvertintas aukščiausiu sezono apdovanojimu už režisūrą, Karolos Koun vardo premija.
Apie neseniai įvykusią Cezario Graužinio premjerą Atenuose, antikiniame Epidauro teatre režisierių kalbina Kristina Savickienė.
Kaip atsidūrėte Epidauro teatre su Sofoklio pjese rankose ir įspūdinga vyriška 11 aktorių kompanija scenoje, tarp kurių - bene žymiausi Graikijos teatro veidai, Aimilios Cheilakis ir Konstantinos Markoulakis?
Statyti „Edipą" pasiūlė Epidauro ir Atėnų festivalio prezidentas Yorgos Loukos ir Aimilios. Sutikau beveik be svarstymų. Tobuliausia, pasak Aristotelio, graikiška tragedija, tikras senovinis amfiteatras, Aimilios - jaunas, galingas aktorius, doras ir geraširdis žmogus bei visiška sprendimų laisvė - to galima atsisakyti nebent iš baimės ar nepasitikėjimo savimi.
Sumaniau, kad septynis pagrindinius tragedijos personažus vaidins trys vyrai aktoriai. Taip, kaip tai buvo daroma Sofoklio laikais, o dabar retai kas išdrįsta. Konstantinos, kuris jau yra sukūręs Edipo vaidmenį prieš dvejus metus, mano pasiūlymą vaidinti tris sudėtingiausius antraeilius vaidmenis - pranašą Tiresijų, Edipo motiną-žmoną Jokastę ir Edipo tapatybę atskleidusį Piemenį - priėmė azartiškai, kaip didžiulį profesinį iššūkį. Trečiuoju partneriu tapo Christos Sapoundzis, puikus aktorius, su kuriuo esu dirbęs ir anksčiau, kuriant spektaklį „Belaukiant Godo".
Ar antikos laikų teatro raiškos priemonės turėjo įtakos ir kitiems režisūros sprendimams?
Mes dabar nedaug nutuokiame apie tas priemones, žinomos tik kai kurios detalės. Suprantama, tiek Graikijoje, tiek kitur pasitaiko režisierių, aktorių ar teatro teoretikų, skelbiančių, esą jie žino, kaip rekonstruoti antikinį teatrą. Tokių ambicijų aš neturėjau.
Vienas ryškiausių senosios graikų dramos elementų - choras, veikiantis drauge su pagrindiniais herojais, komentuojantis jų poelgius. Koks jis Jūsų spektaklyje?
Įdomiai išspręsti choro funkciją - vienas sunkiausių uždavinių režisieriams. Deja, paprastai antikinėje dramoje pasirodžius chorui veiksmas sustoja, ir žiūrovai ima žiovauti. Dažnai režisieriai tiesiog išmeta choro scenas. Galbūt man tam tikra prasme buvo lengviau, nes bene visuose mano iki šiol statytuose spektakliuose veikia ne atskiri personažai, o žmonių grupės, chorai, pasakojantys ir išgyvenantys istorijas. „Edipe" veikiantį Tebų senių chorą paverčiau gauja jaunų sveikų vyrų, kurie neturi nei praeities, nei filosofiškos atlaidžios ramybės, kuriems gyvenime dar viskas prieš akis. Vaidinant spektaklį Epidaure jie atėjo ne iš užkulisių, o išniro iš šalia esančio miško, tarsi „iš niekur", kad atliktų absoliučios netekties ceremoniją drauge su Edipu, kuris yra vienas iš jų.
Kaip vyko repeticijos, pasiruošimas premjerai?
Negaliu sakyti, kad labai vargau repetuodamas. Kažkaip nuo pat pradžių lengvai viskas sekėsi.
Tačiau teko pasukti galvą, susidūrus su ypatinga antikinio amfiteatro erdve. Joje galioja nepaneigiamos taisyklės, kurias privalėjau atrasti, suvokti ir priimti.
Pavyzdžiui, yra scenos centre toks tūkstančių metų apskritas akmuo, kaip girnapusė, vadinamas fimeli (thimeli). Už jo stovintis aktorius gali kalbėti pašnibždom, tačiau jį puikiai girdės net paskutinėse milžiniško amfiteatro eilėse sėdintys žiūrovai. Tai sąlygoja spektaklio mizanscenas - svarbiausias spektaklio tam tikro momento personažas turi stovėti šalia to akmens, ne kur kitur.
Kita netikėta antikos teatro erdvės savybė: kiekviena disonuojanti detalė - mažiausia aktoriaus klastotė, netikslus judesys, neteisingas žvilgsnis - yra iš karto pastebimas, viskas kaip ant delno, ir, negana to, dar ir po didinamuoju stiklu. Nieko nepaslėpsi, kaip kad įprasta uždaro teatro scenos „dėžutėje".
Neketinu kvaršinti Jums galvos kitais pavyzdžiais. Tiesiog noriu pasidalinti džiaugsmu, kad teko dirbti ypatingoje „zonoje", atrasti jos paslaptis. Nebuvo jokio noro laužyti jų. Atvirkščiai - stengiausi tą magišką erdvę perprasti, kad mano fantazijos ir jos dėsniai sudarytų harmoningą vienovę.
Epidaure repetavom tik paskutines keturias dienas, naktimis, kai nusileidžia saulė, kad matytųsi šviesos. Įdomus buvo procesas - baigdavome repeticijas švintant dangui, prieš pat saulės patekėjimą. Atsibusdavome, suprantama, jau po vidurdienio ir iš karto nerdavom į jūrą, kuri buvo už... 10 metrų nuo viešbučio.
Kaip jautėtės kurdamas spektaklį tokioje beveik sakralioje graikams teatro erdvėje, pateikdamas savo interpretaciją tragedijos, kuri laikoma tobuliausiu antikinės dramos pavyzdžiu?
Beveik visada, kai užsieniečiai režisieriai stato graikų tragedijas su graikais aktoriais ir išsidirbinėja, demonstruodami „naujoviškas" ir „konceptualias" savo gudrybes, publika be skrupulų ir labai rūsčiai nušvilpia. Buvau tam psichologiškai pasiruošęs - galvojau, bus ką anūkams papasakoti, kaip visas Epidauro teatras švilpė ir rėkė „eschos" - t.y. „gėda"... Ironiškai svajojau, kad tokiu būdu atsistosiu vienoje gretoje su garsiausiais šio laikmečio Europos režisieriais. Bet šį kartą, deja, nepavyko.
Dirbti Epidaure buvo tikrai įspūdinga. Tas teatras - sunkiai apibūdinamas, ten stipri energija. Gera vieta metafiziniams apmąstymams bei gyvenimo grožiui pajusti. Ypač įdomu tai, kad tasai garsusis teatras Epidaure senovės laikais nebuvo pats pagrindinis objektas. Ten buvo Asklepijaus, sveikatos dievo, šventykla bei ligoninės, gydomojo vandens šaltiniai - žodžiu, visų pasiligojusiųjų Meka, Graikijos sanatorija. O tas milžiniškas teatras (apie 13,5 tūkst. vietų) buvo pastatytas ligonių pramogai ir malonumui. Taigi - sveikatai. Į tai turėtų atkreipti dėmesį ir susimąstyti visi tie, kas abejoja, ar teatras šiais laikais reikalingas visuomenei. Ir ypač tie, kurie teigia, jog teatro paskirtis - provokuoti žiūrovus, „krapštyti ir maigyti karščiuojančius skaudulius ant visuomenės kūno".
Beje, nuoširdžiai patariu lietuviams vasarotojams, traukiantiems atostogauti į pietus, neapsiriboti banaliais kelionių agentūrų peršamais maršrutais į Kretą ar į Rodo salą. Atvažiuokite ir į Epidaurą, kur be malonių maudynių ir gardaus maisto turėsite galimybę apsilankyti bene pačiame gražiausiame pasaulio teatre.
Edipo vaidmens kūrėjas Aimilios Chilakis spaudoje sakė: „Aš didžiuojuos, jog užsienietis graikams perteikė graikišką pjesę taip tiksliai, kad kartu ji iš karto tapo universaliu kultūriniu paveldu. Esu dėkingas Graužiniui - mūsų šalis išgyvena sunkius laikus, todėl visiems mums reikia orumo ir išdidumo, kurio klodus Cezaris mums atskleidė su Edipo pagalba."
Išties kurdamas spektaklį nesistengiau parodyti, kad žmogus privalo nusižeminęs priimti savo likimą. Mano tikslas buvo kalbėti apie žmogaus neginčijamą teisę išlikti oriam netgi tada, kai jį ištinka katastrofa. Priimti prakeiksmą pakelta galva ir net su džiaugsmu. Jeigu suprantate, ką turiu omeny.
Atsiliepimai spaudoje ir recenzijos daug dėmesio skiria Jūsų kuriamam vaizduotės teatrui: pažymima, kad beveik be scenografijos, minimaliomis priemonėmis sukurtas itin įtaigus ir dinamiškas spektaklis, kurį kai kurie kritikai drąsiai vadina šedevru.
Girdėjau tokį gražų kino kūrėjų anekdotą: vieno puikaus kino operatoriaus klausia: „Kodėl filmuojate, naudodamas nespalvotą juostą?" Operatorius atsako: „Todėl, kad nespalvota juosta perteikia daugiau spalvų nei spalvota." Minimalizmas suteikia šansą žiūrovų vaizduotei.
Taip, sutinku su graikų kritikais, „Edipas" - minimalistinis spektaklis. Man tokia teatro rūšis atrodo prašmatniausia - kai pavyksta pažadinti žiūrovų fantaziją naudojant vien judančius, kalbančius, grojančius ir dainuojančius aktorius. Be visokių vaizdo ar kelias tonas sveriančių dekoracijų.
Kas kuriant spektaklį labiausiai įsiminė Jums pačiam?
Naktinės repeticijos. Saulėlydžiai. Juodos kalnų keteros skaisčiai raudoname fone. Ryškūs žvaigždynai virš galvos. Stiprus vėjas, šiaušiantis aktorių plaukus, ridinėjantis būgnus po sceną. Cikadų čirškimas ir naktinių paukščių ūksmai, tarsi spektaklio „garso takelis".
Buvo ir kurioziškas nutikimas. Rodant antrą spektaklį per pačią kulminaciją vienai moteriškei ant kojos stryktelėjo maža varlytė. Moteris suspiegė: „Gyvatė!" ir pasileido strimgalviais bėgti scenos link. Kokie 7 tūkstančiai žiūrovų pašoko iš vietų. Turiu prisipažinti - pamaniau, kad žemės drebėjimas. Spektaklis trumpam nutrūko, bet jau po akimirksnio publika plojimais ragino tęsti.
O, beje, gyvates, kurių teatro apylinkėse ir po paties amfiteatro akmenimis veisiasi daugybė, prieš prasidedant vasaros spektaklių sezonui specialios brigados stropiai naikina cheminiais preparatais.
Kalbino Kristina Savickiene
