Miestai be juose kuriančių žmonių yra tušti maketai, todėl galvodamas apie vienos ar kitos tautos tapatybę pirmiausia prisimeni ją kūrusius ar kuriančius žmones. Paradoksalu, bet talentingų menininkų subjektyvus pasaulis naikina kultūrų ribas, o jų kūryba yra suprantama ir priimtina bet kurios tautos atstovui. Ryga turi vieną aktyviausiai ir įdomiausiai Europoje kuriančių menininkų – režisierių Alvį Hermanį, kuris šiandien priklauso ne tik latviams, bet visam teatro pasauliui. Pagal profesinę genetiką jį galima lyginti su režisieriumi Krystianu Lupa, kuriančiu ne spektaklius, o pasaulius, sujungiančius praeitį su dabartimi. Naujasis Hermanio spektaklis „Arkadija“ – unikalus teatrinis palimpsestas, ant kurio rašomas didžiosios režisieriaus meninės kelionės dienoraštis.
Po ilgai trukusios Naujojo Rygos teatro (JRT) rekonstrukcijos teatras sugrįžo namo. Dabar jis vilioja savo naujumu ir išskirtinai jautriu požiūriu į istorinę šio pastato atmintį. Neatsitiktinai „Latvijos architektūros apdovanojimų 2024“ Didysis prizas įteiktas Naujajam Rygos teatrui ir architektei Zaigai Gailei. Prieš mėnesį Hermanis rašė: „Ačiū Zaigai ir jos pagalbininkams! Ir, be kita ko, artimiausi beveik 200 spektaklių išparduoti. Visi, kas internete randate kitą pasaulio repertuarinį teatrą, kurio bilietai išparduoti pusmečiui į priekį, kreipkitės. Prizas pirmam atsiliepusiam – du kvietimai į bet kurį JRT spektaklį.“ Naujajam Rygos teatrui reklamų nereikia, geriausia reklama – patys spektakliai.
Septynerius metus trukusi rekonstrukcija baigta 2024 m. kovą. Teatro vidinės patalpos padidėjo du kartus. Sugrįžimas atšvęstas keliais renginiais – knyga, filmu ir trimis spektakliais, kurie žiūrovams suteikė galimybę atsigręžti į teatro istoriją ir stebėti naujų pastatymų gimimą visose trijose Lačplėsio gatvėje nr. 25 esančio teatro salėse. Tai tapo Hermanio įkvėpimu: dirbęs visoje Europoje, šiuo metu jis savo jėgas atiduoda šiam teatrui. Premjera keičia premjerą, meninė veikla apima visą teatro struktūrą: kruopštus darbas su trupe (atidarymo spektaklyje vaidina visi trupės aktoriai), bendros teatrinės kultūros išgryninimas, atsisakant tam tikrų iš sovietmečio išlikusių įpročių. Hermanis siekia nepaversti teatro iščiustytu muliažu – jam svarbu palikti vietos ir anksčiau šiame pastate gyvenusioms dvasioms. Teatras modernus, jaukus, su gražiai apšviestomis žiūrovinėmis erdvėmis, pasitinkantis subtiliai papuoštu advento vainiku, degančiomis žvakėmis.
Svarbios detalės: šiame teatre scena priklauso tik aktoriams, gėlės po spektaklių įteikiamos tik priėjus prie avanscenos, o repetuojant spektaklį patys aktoriai rengia paskaitas, gilinasi į temas, susijusias su jų kuriamais personažais. Lapkričio 22 d. įvykusi britų dramaturgo Tomo Stoppardo dramos „Arkadija“ premjera tapo ryškiu pavyzdžiu, kaip aktorių paskaitos, pasitelkus televiziją, pristatomos ir plačiajai visuomenei.
Naujasis teatras, viena vertus, tikrai naujas – prieigos, trys salės, scenų įranga, kita vertus, pagrindiniai laiptai, kuriais kadaise kopėme žiūrėti unikalių Hermanio spektaklių, nepasikeitė. Ir šiandien kopi jais galvodamas ne tik apie būsimą spektaklį, bet ir apie praeitį, klajoji atminties labirintais svarstydamas, kodėl taip viskas sakralizavosi ir kodėl „išvalyta“ erdvė brangi tiek pat, kiek ir senoji, seniai seniai pažinta. Čia teatro erdvės dalimi tapo per rekonstrukciją aptikti daiktai. Didelėje ekspozicinėje horizontalioje vitrinoje – po Didžiosios salės grindjuostėmis rasti saldainių popierėliai. Stebina jų įvairovė, latviškų pavadinimų neįtikėtinai daug. Aišku, yra ir šiurpių radinių: baltame fone styrančioje raudonoje vėliavoje – dvi išsprogusios Lenino ir Stalino galvos. Kito aukšto vitrinoje – įvairūs teatro bilietai, kvietimai, sovietų kariui suteikto laisvadienio liudijimas, komposteruoti tramvajų bilietėliai... Žiūrėdamas atseki ne tik prieš tave gyvenusių žmonių laiką, bet ir savo gyvenimo dalį.
Dar kito aukšto vitrinoje – programėlės, bylojančios, kur ir kada buvo rodomi šio teatro spektakliai. Puikus istorinis įvadas prasideda vos tik įėjus į restauruotą teatro bromą, kurioje šalia kuklaus ir paprastumu raiškaus repertuaro ekrano gretimame stende eksponuojama laiko kapsulė, 1901 m. į pastato pamatus įkasta Rygos latvių amatininkų draugijos ir atrasta rekonstruojant teatrą. Kapsulės radiniai išdėlioti greta – gyvi praeities liudijimai, mokslo ir žinių pasiekimai, kuriuos kaip simbolį į kapsulę sudėjo meilę ir gerą energiją spinduliuojantys žmonės.
Kylant šoniniais laiptais, kiekvieno aukšto sienas puošia didžiulės nuotraukos šešių teatrų, kurie istoriškai glaudėsi šiame pastate. Jose atsispindi ne tik šių teatrų interjero detalės, bet ir dramatiški įvykiai, pavyzdžiui, pastatą nusiaubęs stiprus gaisras.
Premjerinis spektaklis „Arkadija“ kaip tik yra apie praeitį ir dabartį. Pirmoji šio Stoppardo kūrinio teatrinė versija pasirodė dar prieš dvidešimt šešerius metus, 1998-aisiais. Toji „Arkadija“ buvo tapusi hitu. Su ja augo garsiausi šio teatro aktoriai, trys iš jų vaidina ir antrajame „Arkadijos“ pastatyme. Kai kurie pirmojo spektaklio kūrėjai mirę, tarp jų – ir lietuviams gerai žinomas scenografas Andris Freibergas. Jo scenovaizdis, unikalūs balkšvi kostiumai šiandien atrodo kaip mistiškame laike gyvenę personažai, tebešokantys Mirties šokį. Tačiau Hermanis ir jo aktoriai šiandien kuria naują „Arkadiją“. Jie juda, kalba, mąsto ir atrodo būtent taip, kaip įmanoma atrodyti peržengus XXI amžiaus slenkstį. 1993 m. Stoppardo parašyta pjesė pastatyta antrą kartą ne tik dėl to, kad laikoma viena geriausių XX a. dramų; ji tapo dar aktualesnė, nes karo akivaizdoje kelionė laiku virtusi kasdienybe. Meninis laukas išsivalė, šiandien gali sujaudinti tik ukrainiečių poetų naujieji vertimai. Jų fone išgyveni kasdienybę ir joje vaikštai po skirtingas erdves, bandydamas atpažinti save, atrasti tai, į ką dar taip neseniai nesutelkdavai dėmesio. „Arkadija“ – kaip tik ta erdvė, kurioje dramaturgas ir režisierius suteikia galimybę pačiam kurti paralelinį pasaulį.
Hermanis, kaip ir Stoppardas, yra analitikas, išsiskiriantis žmogaus pažinimo aistra. „Arkadiją“ režisierius statė atidžiai skaitydamas dramaturgo nurodymus, pateiktus pjesėje, išryškindamas jo siūlomus simbolius (pvz., vėžlį) ir prasmes bei papildydamas jas savosiomis. Visi Hermanio spektakliai sutelkti į žmogaus pažinimą, į jo emocijas, vidinę sandarą. Teatrą jis atranda tik per žmogų, todėl jo teatras labai subtilus, tylus, aristokratiškas. „Arkadija“ – ypač ryškus pavyzdys. Ji prasideda lyg tylus fortepijono balsas ir baigiasi vargonų polifonija. Vienas balsas, virstantis jaudinančiu garsų choru. Jis taip pat negarsus, nes labai arti žmogaus. Kiekvienam muzikiniam motyvui režisierius leidžia visiškai išsiskleisti. Muziką parinko pats režisierius. Ji skleidžia savarankišką dramaturgiją, todėl Hermanis jos neardo, leidžia mums įsiklausyti, atpažinti ją. Spektaklyje muzika naudojama labai atsargiai ir tiksliai. Lygiagrečiai su ja spektaklis pradeda alsuoti natūraliu, neskubriu grožiu, nors tai teksto spektaklis. Jame kalbama daug, bet tekstas neužgožia besiskleidžiančio teatro. Per vaizdus ir garsus išryškėja Hermanio teatro ritmai, paaiškėja, kodėl jie yra opoziciniai gyvenimo ritmams ir kodėl reikalingi šiandienos žiūrovams.
Hermanio „Arkadijoje“ kiekvienas segmentas – aktoriai, vaizdas ir garsas – reikalauja individualaus suvokimo. Ir žiūrovai paklūsta šioms sąlygoms. Panašiu principu Lietuvoje kūrė Eimuntas Nekrošius. „Arkadijoje“ režisierius teatrinėmis priemonėmis ieško antropologinių ištakų. Teatras tampa instrumentu, todėl mes kartu tyrinėjame ir patį Hermanį, jo naująjį realizmą, suprasdami, kad tik būdamas introvertiškos būsenos žmogus pajėgus suvokti pasaulį. Tai visų didžiųjų menininkų bruožas, todėl žiūrint spektaklį kyla begalės asociacijų, palyginimų su visais didžiaisiais meno ir mokslo kūriniais.
„Arkadijoje“ dera akivaizdžios priešybės, susidūrimai, nenuspėjamumai. Žmogų lydintys atsitiktinumai spektaklyje virsta gyvenimo grožiu. Režisieriui rūpi protingas žiūrovas, atviras tiek mokslo, tiek meno atradimams. Kurdamas „Arkadiją“ jis remiasi pačiu gyvenimu. Šis spektaklis atviras tiek vaidmenis kuriantiems aktoriams, tiek skirtingiems žiūrovams. Atrodytų, kad Stoppardo pjesės moksliškumas gali tapti spektaklio pagrindu, savaip tinkančiu mąsliam Hermaniui, tačiau režisierius išlaisvina tekstą, leisdamas jam skleistis kraštovaizdžio fone.
„Arkadija“ – autorinės režisūros kūrinys, jame bet kokį chaotiškumą neutralizuoja harmoningas požiūris į pasaulį. „O aš teatre, tiesą sakant, realizuoju savo neįmanomą norą gyventi XIX amžiuje. Jau seniai apskaičiavau, kad gimiau lygiai 100 metų per vėlai. Manasis laikas būtų XIX amžius. Su savo tempu ir ritmu, kurie, mano galva, yra patys tinkamiausi žmogui kaip biologinei būtybei. Vėliau pereita prie tokio greičio, kuris jau grynai fiziologiškai nebetinka mūsų būčiai. Kūnas tiesiog nebespėja“, – savo „Dienoraštyje“ dar 2016 m. rašė Hermanis.
„Arkadijos“ veiksmas vyksta pakaitomis XIX a. 1-ajame ir XX a. paskutiniame dešimtmetyje tame pačiame dvare Derbišyre, tik ketvirtame veiksme praeitis ir dabartis susilieja. Kristīnės Jurjānės sukurti kostiumai padeda atskleisti skirtingas epochas ir jų susitikimą toje pačioje erdvėje. Daug subtilumo spektakliui suteikia herojų tipiški angliški kostiumai, tradiciniai audinių ornamentai. Spektaklis tampa latviškai anglišku detektyvu. Būtent antropologinis tyrinėjimas yra Hermanio „arkliukas“. Savo teatre jis jau kelis dešimtmečius tyrinėja tai, iš ko sudarytas žmogus, kuo vienas skiriasi nuo kito, o ne kuo jie panašūs. Tyrinėjant įvairias situacijas aktoriams atsiveria naujos galimybės supoetinti tekstą. Šiame kontekste „Arkadija“ – lyg specialiai Hermaniui parašyta viso gyvenimo pjesė. Režisierius šį mokslinį detektyvą, susipynusį su intensyvios dramaturgijos peripetijomis, geba praskaidrinti švelniu humoru, kuris būdingas visai anglų kultūrai. Tai istorija apie mergaitę Tomasiną, atskleidžiančią dėsnius, kurie bus atrasti tik po šimto metų. Tomasinos ir jos mokytojo santykiai jaudinantys, atviri ir nesutepti. Mokytojas ne tik lavina mergaitės protą, bet ir saugo nuo gyvenimo grubumo.
Freibergo mokinys scenografas Mārtiņis Vilkārsis sukūrė paveikų scenovaizdį, minimalistinėmis priemonėmis sujungė ne tik skirtingus laikus – Byrono ir XX a. pabaigos, bet ir pirmąją Hermanio „Arkadijos“ versiją su dabartine. Hermaniui buvo reikalingas dailininkas, pajėgus atlikti ne tik esamos dramaturginės situacijos, bet ir pirmosios „Arkadijos“, kurios vizualiką sukūrė jo mokytojas, tyrimą.
XIX a. sodinamas Sidlio parkas spektaklyje tapo dar vienu veikėju. Pirmame paveiksle peizažo motyvas susilieja su interjeru. Veiksmas vyksta prieblandoje, žmonės atrodo lyg vaikščiojantys istorinėje nuotraukoje, kuri jau kiek parudavusi, tik veidai dar ryškūs. Vizualiai veiksmas primena gyvų paveikslų kompozicijas. Scenoje šviesa nekinta (šviesų dailininkas Lauris Johansons), artėjant dabarčiai, šviesos daugėja. Peizažas su šviesos pagalba pradeda artėti link mūsų, kol galų gale medžių šakos baltose lubose ima atrodyti kaip žmogaus pirštai. Interjero peizažas spektaklyje tampa ir paveikslu, paskutinėje scenoje regime tą patį įrėmintą vaizdą. Peizažas – tai ne tik scenovaizdžio dalis, peizažas – prasmėmis kintanti herojų aplinka. Kitaip tariant, žmogaus siela. „Arkadijoje“ Hermaniui peizažas padėjo sukurti metafizinį lauką, kuriame galima stebėti ne tik kintantį laiką, bet ir egzistuojančią harmoniją. Kai kuriuose Hermanio spektakliuose į harmoniją keliaujama per racionalius įvaizdžius, šįkart – per iracionalumą.
Kaip ir muzikoje, taip ir dailėje režisierius nusilenkia visiems, kas kūrė gamtos ir grožio harmoniją. Dar pirmame paveiksle jis rodo įrėmintą XVII a. dailininko Nicolas Poussino autoportretą, taip atiduodamas pagarbą jo nutapytai „Arkadijai“. Vėliau žiūrovams leidžiama stebėti įvairias asociacijas keliančių paveikslų galeriją. Hermanis nuolat primena Dievo sukurtą grožį – gamtą ir harmoniją. Spektaklio atmosfera kaista, nors visi kalba ramiai ir tarytum nieko nevyksta. Sukuriamas hermaniškas statikos ir dinamikos paradoksas.
Stoppardo „Arkadijos“ tekstas sodrus įvairiausių mokslinių ir meninių prasmių. Čia kalbama apie Newtoną ir skaitomos Byrono eilės, greta jų net paties Shakespeare’o portretas išnyra, bet Hermaniui rūpi žiūrovui perteikti Stoppardo kūrinio estetinę koncepciją. Tai, kas galėjo virsti dekonstrukcija, spektaklyje virto sodria pilnatve.
Kuriamą pasaulį Hermanis konstruoja iš herojų mažesnių ir didesnių pasaulių, todėl kiekvienas aktorius turi galimybę į savo pasaulį patekti pagal jam vienam atvertas duris. Tai nėra savarankiškos improvizacijos, bet ir nėra režisieriaus griežtai sudėliotas vaidmens piešinys. Gal dėl to visi aktoriai labai skirtingi, gal dėl to kartais skiriasi ir jų vaidybos maniera. Bet tai irgi priklauso Hermanio teatrui, kuriame aktoriai – kaip skirtingos žvaigždės, vis dėlto priklausančios tai pačiai visatai. Hermanio aktoriai, kad ir kokį vaidmenį vaidintų – didesnį ar mažesnį, išmokyti į jį sutalpinti viską, kas jam priklauso. Hermaniui bene labiausiai rūpėjo „Arkadija“ kaip aktorinis tyrimas – kaip laikui bėgant pasikeitė teatro peizažas ir jame kuriantys aktoriai. Aktoriai tapo poetiniais įvaizdžiais, to paties ir kitokio peizažo dalimi. Hermanis skatina kontempliuoti individualiai, sukurdamas aktoriams situacijas, kuriose jie tampa herojais. Aktorių transformacijos Hermanio teatre – atskiras tyrimų objektas, nes kiekvienu atveju aktoriai skirtingai tampa vienu ar kitu personažu. Lyg veidrodyje matai, kas ir kiek tyrinėjo vaidmenį, prieš jį sukurdamas.
Skirtingas „Arkadijos“ laikas – šiek tiek skirtinga vaidybos maniera, intonacijos, plastiniai piešiniai. Spektaklį pradėjęs aktorių duetas – Evelīna Priede (Tomasina) ir Toms Harjo (Septimus) – iš karto jį nukreipė tinkama atmosferos ir personažų kūrimo linkme. Unikaliosios aktorės Gunos Zariņos kuriama Ledi Krum spinduliuoja rafinuota „Puikybės ir prietarų“ epochai būdinga aistra. Yra dvi aistros – fizinė ir pažinimo. Jas abi Zariņa ir suvaidina. Aktorei pasirodžius salė net suošia, atsigauna. Zariņa geba regima energija įkrauti ne tik savo vaidmenį, bet ir visą žiūrovų salę. Ar to įmanoma išmokti? Kas valdo šią aktorinę energiją? Tai – didžiulis kelias, kurį galima tik nujausti. Vien dėl tokios aktorės ar tokiai aktorei galima kurti spektaklius. Jos vaidmens kelionė tokia išraiškinga, kad būtų galima atskirai tapyti to vaidmens portretą. Tai didžiulė teatro dovana. Išraiškingas, dinamiškas, iš smulkių detalių aktoriaus Jānio Skutelio sukomponuotas grafomano poeto Ezros Čaterio paveikslas, stilingai XIX a. kultūrinės ir socialinės epochos tipus kuria aktoriai Dāvidas Pētersonas (sodininkas Nouksas), Ivaras Krastas (kapitonas Braisas), Jevgēnijus Isajevas (liokajus).
Bene didžiausias vaidmuo atiteko aktorei Kristīnei Krūzei, kuri vaidina literatūros tyrinėtoją Haną Džarvis. Tikrą britę primenanti aktorė išsiskiria savo analitiškumu, tyrėjai reikalingu šaltumu. Sklandžiai, organiškai gyvybe spinduliuojančią Chloją Koverli įkūnija Agate Krista. Ritvaras Loginas jos brolį, matematikos studentą Valentiną Koverlį, vaidina sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje, tačiau šį aktorių labai įdomu stebėti. Tai tipiškas mokslininkas, o aktorius jį sukūrė iš mažiausių psichologinių detalių, vos pastebimos, bet tik Hermanio teatro aktoriams būdingos mimikos. Beje, vežimėlis „atkeliavo“ iš pirmojo spektaklio, kai šį vaidmenį kuriantis Vilis Daudziņis, partrenktas automobilio, kurį laiką vaidino sėdėdamas tokiame vežimėlyje. Hermanis labai jautriai susieja praeitį su dabartimi. Nors Valentinas jau su kompiuteriu rankose, jis sklidinas poezijos. Šie du pradai lydi ir pačią dramą.
Daudziņis (Bernardas Naitingeilas) taip pat pademonstravo aktorinę laisvę. Kadaise šį vaidmenį atliko pats Hermanis. Naujajame pastatyme Daudziņiui pavyko sujungti du vaidmens pradus – mokslinį ir poetinį. Viena vertus, aktorius griežtas ir raiškus, kita vertus, lengvai pasiduodantis baironiškai poetikai.
Nustebino paauglį Gusą Koverlį vaidinantis Jāzepas Hermanis. Iš pradžių atrodė, kad tai tik nebylus spektaklio statistas, bet finalinėse scenose, vaidindamas Tomasinos brolį Augustą, šis neprofesionalus aktorius tapo organišku ryšininku tarp praeities ir dabarties.
„Arkadija“ – pilna tylaus grožio. Judesį, šokį vertindamas lygiai taip pat kaip žodį ir dainavimą, režisierius spektaklį užbaigia šokiu. Tomasina prašo mokytojo Septimo išmokyti šokti valsą. Netrukus kartu su jais šoka visi, praeityje bandę ieškoti šių laikų prasmės. Režisierius lieka ištikimas praeities refleksijoms, jis nusilenkia XIX amžiui, lyg bandydamas sustabdyti nykstantį grožį. Ypač jaudina, kai viename laike susilieja du skirtingi ir tuo pačiu metu vienas kitą papildantys pasauliai: ant skaidraus audinio rodoma pirmojo spektaklio ištrauka. Tas pats šokis – prisiminimuose ir tikrovėje. Kelis kartus režisierius užkloja vaizdą vaizdu arba juos sugretina. Hermanis tarytum vis atsisuka atgal, bandydamas sustabdyti laiką, todėl žiūrovai išgyvena būties malonumą, o ne įprasto spektaklio linijinį pasakojimą, todėl spektaklis galėtų tęstis, nes jo laikas nustoja veikti įprastu būdu.
„Arkadija“ – ne tik pasivaikščiojimas po Sidlio parką ar po personažų mintis. Tai režisieriaus Hermanio ir aktorių bandymas suprasti savo teatrą, kuriame jie dirba nuo 1993 m., kurio ir sienos, ir žmonės jau tapo didžiulio Latvijos teatro rūmo dalimi, kur praeitis susipynusi su dabartimi, o kiekvieną dieną pro atvertas duris pasirodo naujas Arkadijos peizažas.
