Vos keli spektakliai per visus 25 nepriklausomus Lietuvos metus, keletas šokio pastatymų 2013 m. festivalyje „Aura", - bet Afrikos teatras Lietuvos žiūrovams tebelieka terra incognita. Su šio žemyno teatro kūrėjais ir jų darbais galima susipažinti nebent apsilankius kitų Europos šalių festivaliuose. O juk kai kurie šio karštojo žemyno teatro menininkai jau tapo nuolatiniais svečiais Europoje, sulaukė prieštaringų ar entuziastingų vertinimų (Williamas Kentridge´as iš Pietų Afrikos Respublikos, Dieudonné Niangouna iš Kongo). Vienas tokių ir šiandien garsiausiai minimas - režisierius ir dramaturgas Brettas Bailey, kilęs iš Keiptauno, Pietų Afrikos Respublikos. Pernai jo kūrinys „Ekspozicija B" (Exhibit B) išgarsėjo daugelyje šalių. Rugsėjo pabaigoje ji turėjo būti parodyta Londono Barbican menų centre, tačiau darbas, apkaltintas rasizmu, sulaukęs daugiau nei 20 tūkst. žmonių pasirašytos peticijos, galiausiai buvo atšauktas, nes 200 protestuotojų, užblokavę įėjimą į Barbican centrą, sukūrė neprognozuojamą situaciją. Pateikiame bulgarų teatrologės Kalinos Stefanovos straipsnį apie „Ekspozicija B" ir kitus režisieriaus darbus. Straipsnis buvo publikuotas slovėnų žurnale Maska, 2014 (161-162), p. 122-133.
___________________
Dėl tokių žmonių kaip Brettas Bailey valdžios institucijos prisibijo meno, ypač teatro, o cenzūra klesti per amžius. Dėl tokių žmonių kaip Brettas Bailey moralinio reliatyvizmo „dogmos" nevirsta (ir, reikia tikėtis, nevirs) žmogiškųjų vertybių sistema. Argi santykinai blogais pavadintumėte įvykius, kai XX a. pr. Laisvojoje Kongo valstybėje [dabartinė Kongo Demokratinė Respublika - vert. past.] vietiniams afrikiečiams, dirbusiems dramblio kaulo apdorojimo bei medienos ir kaučiuko gamybos srityse (produkcija buvo plukdoma į Europą), buvo nukertamos rankos, jei jie nesugebėjo įvykdyti savaitinės normos? O jei toks pavyzdys nepakankamai įtikina, kad tai - absoliutus blogis, štai kitas: tais pačiais laikais Vokietijos Pietvakarių Afrikoje [dabartinė Namibija - vert. past.] hererų tautos vyrams už bausmę buvo nukirsdinamos galvos ir siunčiamos maišuose į hererų moterų stovyklas, kur moterys turėjo jas išvirti ir stiklo šukėmis nuskusti mėsą, o po to kaukolės buvo supakuojamos į medines dėžes ir siunčiamos Europos universitetams ir muziejams tam, kad šie „moksliškai tyrinėtų" juodosios rasės žemesnę kilmę. Būtent tada ir ten buvo vykdomas pirmasis viešas XX a. genocidas, o „koncentracijos stovyklos" sąvoka pirmą kartą pavartota vokiečių kalba (Daugiau apie tai skaitykite čia >>>> (vert.past.). Iki pat 2010 m. Berlyno Charité ir Freiburgo universitetų rūsiuose laikytas 69 kaukoles Namibija atgavo tik po ilgų derybų.
Šie ir daugelis panašių, patogiai pamirštamų (Pirmojo pasaulio šalyse!) faktų nepaprastai paveikiai išniro „Ekspozicijų" serijoje.
Europos susitikimas su Brettu Bailey (ir pačia savimi)
„Ekspozicija A: Vokietijos Pietvakarių Afrika" (Exhibit A: Deutsch-Südwestafrika) - „meditacija apie tamsiąją europietiško rasizmo, susijusio su Afrika, istoriją" - pirmą kartą buvo pristatyta 2010 m. Vienoje. Ji buvuo įkurta apleistame Etnografijos muziejaus fligelyje. „Ekspozicija A" sukurta kaip aidas kolonijinių laikų „žmonių zoologijos sodų" Europoje (nuo XIX a. vidurio iki Antrojo pasaulinio karo) ir apartheido praktikų atgarsis, kai gamtos mokslų muziejuose greta mineralų, žvėrių ir augalų buvo eksponuojami juodųjų „subžmonių" kilmės „egzemplioriai" (o kultūros istorijos muziejuose - baltųjų buvimo Pietų Afrikoje artefaktai). „Ekspozicija A" tuomet aplankė ne vienos Europos tautos sąžinę.
2012 m. ji buvo transformuota į „Ekspoziciją B". Į naują versiją buvo įtraukti Belgijos ir Prancūzijos Kongų žiaurumai. Po parodos Prancūzijoje Le Monde ją pavadino „emociniu šoku", o Le Soir pasiūlė ją rodyti „ištisus mėnesius tam, kad ir mokslininkai, ir visi vyriausybės ministrai galėtų joje apsilankyti".
Ir kad prie jų galėtų prisijungti kiek įmanoma daugiau nuolatinių Europos gyventojų! - pridurčiau. Nes didžioji mūsų dalis vadinamuosius žemyno „senuosius lobius" laiko savaime suprantamu dalyku, tarsi turime į juos teisę dėl mūsų privilegijuotos gimimo vietos, ir todėl niekada nesidomėjome jų moraliniu kilmės klausimu. Žvelgiant iš tokios perspektyvos, „imigrantų iš Afrikos, gyvenusių ir deportuojamų iš Europos, padėtis" (kuri yra „Ekspozicijos B" dėmesio centre) nustoja būti tik mūsų žmogišką užuojautą keliančia problema, o sustiprina vieną iš daugelio atgarsių, bylojančių apie negarbingai ir krauju pelnytą turtą, kilusį iš Afrikos, bet niekada ten negrįžusį.
„Ekspoziciją B" patyriau (žodžiai aplankiau arba mačiau sunkiai užčiuopia šio susitikimo esmę) 2013 m. Vroclave, festivalio „Dialog" rėmuose.
Apleista sena alaus darykla už miesto. Mažas jaukus baras - kaip oazė ir kaip atokvėpis po ilgos kelionės šaltu oru. Tačiau tik „atokvėpis", nes šalčio jausmas liks su mumis kaip esminis leitmotyvas visą būsimą valandą ar daugiau ir dar ilgai po to. Bare, kol laukiame savo eilės (maždaug kas 20 minučių įleidžiama 25 žmonių grupė pro duris greta prekystalio), mums suteikiama galimybė paskaityti lankstinuką apie Bailey „Ekspoziciją B", apie liūdną „grumtynių dėl Afrikos" istoriją ir apie Europai priklausiusios Afrikos „indėlį" į „rasinės higienos" teoriją. Pavyzdžiui, grėsminga Paulo Rohrbacho[1] citata skelbia: „Kol vietinis nesukuria ko nors vertingo aukštesnės rasės labui, jis neturi moralinės teisės egzistuoti". Tuo metu mums tai tėra informacijos dalis, pateikta jaukius namus primenančioje aplinkoje.
Kai pagaliau kiekvienas gauna kortelę su numeriu ir įspėjamas apsirengti paltus, kartu su kitais grupės nariais būna nulydimas į mažą šaltą kambarį, prigrūstą metalinių kėdžių. Šalia jų stovi griežto veido moteriškė. Mums susėdus, ji įsakmiai paprašo laikytis tylos ir laukti, kol būsime pakviesti. Lėtai, išlaikant įtampos pauzes, pakelia kortelių numerius, ir tie, kurie savuosius atpažįsta, vienas paskui kitą įleidžiami pro kitas duris. Tai paskutinis kartas, kai tinka žodis „įleidžiama".
Akimirka, kai metalinės durys užtrenkiamos už pirmojo „išėjusiojo", prisipildo tylos, o šaltis jau apima nebe tik orą - jis gobia mūsų kūnus ir giliai persmelkia kiekvieno sielą. Tai nebėra tik paprasto šalčio pojūtis. Tai baimė. Baimė, kuri priverčia pasijusti ne „išrinktuoju", kai tavo numeris pasirodo moters rankoje, bet įbaugintu - nes esi kitas, kuris turės įeiti ir atsidurti malonėje to, kas yra ten, viduje. Atrodo, kad esi visiškai bejėgis, sulaikytas, netekęs visų savo teisių - lyg pakeltas kortelės numeris yra nuosprendis, kurio nebegali apskųsti, pakeisti ar padaryti ką nors kita.
Patekęs į vidų atsiduri lyg požeminiame kalėjime: tuščių, tamsių ir labai šaltų patalpų labirintas su plikomis plytų ir akmenų sienomis bei cementinėmis grindimis. Vienintelė šviesi dalis kiekvienoje iš patalpų - „egzempliorius" už virvelės ar stiklinėje dėžėje: žmonių instaliacijos, sustingę tableaux vivants (stebėtinai gražūs, jei vertintume spalvas, šviesą ir eksponavimą).
Vyras ir moteris, beveik nuogi. Apstatytas baldais tvarkingas kambarys, pilnas daiktų, fotografijų ir žvėrių trofėjų, kuriame nusisukusi nuo mūsų moteris sėdi ant lovos, jos veidas atsispindi veidrodyje; vienintelis prieštaringumas šiame paveiksle - jos kaklas surakintas grandine. Kita moteris, taip pat egzotiškoje aplinkoje, su pilnu krepšiu rankose. Dvi moterys už kažko panašaus į prekystalį, įrėminto dviem lazdomis su kaukolėmis ant jų...
O priešais visus „egzempliorius" - nedidelės kortelės su mašinraščiu spausdintais tekstais, kokios būna senuose muziejuose. Pirmosios poros kūno išmatavimai... Priešais surakintą moterį užrašas: „Vokietijos Kolonijinių pajėgų pareigūno patalpos, Vindhukas, 1906 m." (moteris, kaip paaiškėja, tą dieną buvo išprievartauta). Žemiau - kambario savininko citata: „Savo paties akimis mačiau moteris ir vaikus, mirštančius iš bado ir persidirbimo, nieko, tik oda ir kaulai, kuriuos plaka kaskart, kai jie parkrinta po savo sunkiu nešuliu..." Toliau eina faktai apie „normalias" bausmes, kai neįvykdoma norma -krepšys priešais moterį, pasirodo, yra pilnas šviežiai nukirstų rankų... „Čiabuvių civilizavimas" - taip vadinasi instaliacija, kurioje dvi moterys už prekystalio; jų užduotis yra nuvalyti savo draugų vyrų nukirstas galvas, kad kaukolės tiktų tyrimams... „Apšvietos amžius" - antraštė priešais rudaodį, aprengtą dailiais prancūzų dvariškio drabužiais: vergas iš Nigerijos, išgarsėjęs kaip imperatorės Marijos Terezės patikėtinis, bet, kaip paaiškėja, po mirties iš jo buvo padaryta iškamša, rodyta kartu su Afrikos žvėrių kolekcija Vienoje. Kito afrikiečio iškamša saugota kitame gamtos mokslų muziejuje Ispanijoje - iki pat 2011 m....
Tarp šių „nutolusių laike" „egzempliorių" stovi šiuolaikiniai: prieglobsčio ieškotojai su savo nuotraukomis (profilis ir en face) bei tapatybės dokumentais, labai panašiais į beveik nuogos poros, esančios greta jų, antropologinių matavimų lenteles. Tik vienas šiuolaikinis „įrašas" yra kaip tableau vivant: lėktuvo kėdėje sėdi žmogus, lipnia juosta užlipdyta burna, surištomis rankomis ir kojomis. Antraštė skelbia - „Išlieka prisitaikantieji", - o tekstas informuoja mus, kad prieglobsčio ieškojusysis užduso, kai lėktuvu buvo deportuojamas iš Vokietijos.
Jei šie (ir daugelis kitų) faktų gąsdina tikrąja to žodžio prasme (ypač rafinuoto instaliacijų grožio fone!), tai dar labiau baugina (tikrasis žodis būtų „pritrenkia") tai, kas nutinka, kai mes, perskaitę užrašus, pakeliame akis. „Egzemplioriai" žvelgia į mus. Nė vienas jų kūno, jų veidų, jų lūpų raumuo nesukruta. Tik sujuda akys. Kadangi visi jie yra gyvi žmonės (imigrantai, gyvenantys šalyje, kurioje rodoma ekspozicija), vargu, ar kas nors gali atlaikyti jų žvilgsnį, todėl paprastai kreipia akis žemyn arba į šoną.
Tai toks įtempos kupinas ir gniuždantis patyrimas, sukrečiantis mūsų pačią esmę, kad atrodo, jog regime sustingusius, transo apsėstus kūnus, kurie ne šokinėja, klykia ar vartosi ant grindų, bet lieka nejudrūs, o nematoma jėga yra juose, ir viskas pasakojama akimis.
Šis unikalus dvasinis buvimas „Ekspozicijoje B" paprasčiausius joje pristatytus mokslinius faktus priverčia giliai įsisąmoninti. Štai kodėl tie faktai nustoja būti tik žiniomis ir tampa patyrimu - patyrimu apie visą rasę, lyg ji būtų tavoji.
„Tai ekspozicija, ne dramos spektaklis", - rašoma Bretto Bailey teatro Third World Bunfight internetinėje svetainėje apie „Ekspoziciją B". Tačiau Bailey yra spektaklių režisierius ir teatras čia yra. Kaip ir bet kurioje gerai organizuotoje parodoje. Teatras prasideda jau laukiamajame, vadovaujant tai moteriškei, kai supranti, kad nesi tas, kuris renkasi, eiti vidun ar ne. Teatras pasireiškia per kontrastų montažą viso patyrimo metu: tarp baro šilumos ir šalto pasaulio už durų, tarp patogaus ir nepatogaus, tarp „egzempliorių" grožio ir žiaurių faktų apie juos, tarp šiandien ir tada, tarp mūsų ir jų, tarp įprasto lankytojų ir „egzempliorių" santykio ir to, kuris sukuriamas čia. Teatras labiausiai pasireiškia tyčia sukeistais vaidmenimis, t.y. stebėtojas tampa stebimas ir moraliai matuojamas. „Egzempliorių" žvilgsniai yra daugiau nei atveriantys akis - jie mūsų sielose ir širdyse pakelia uždangą: tai atvėrimas, kuris apverčia aukštyn kojomis mūsų pasaulio suvokimą ar bent jau svarbią įsigalėjusių stereotipų dalį.
Šiurpios sąsajos
„Ekspozicija B" - ne apie kolonizacijos siaubus, - sakė Bailey festivalio diskusijoje. - Tai tik vienas iš aspektų. Tai apie Kito reprezentaciją, iškraipymą, kurį atliko kolonizatoriai... Ideologija apie žemesniuosius juodaodžius ir geradarius juos gelbstinčius europiečius buvo užfiksuota marmure ir bronzoje bei begalinio grožio muziejuose. Pavyzdžiui, graži rudaodė moteris, „laimingai" nešanti vandenį, arba baltieji, civilizuojantys afrikiečius".
„Ekspozicijoje B" ypač pabrėžiamas itin stiprus, bet nestebinantis ryšys su kita dehumanizuojančia sistema - nacizmu. „Aušvicas buvo naikinimo politikos modernus industrinis pritaikymas, ja Europos pasaulis rėmėsi dar ilgai", - spektaklio programoje cituojamas Svenas Lindqvistas. Ir dar: „Nacių tėvas, karo nusikaltėlis Hermannas Göringas buvo pirmasis Vokietijos Pietvakarių Afrikos imperatoriaus įgaliotinis, o du Josefo Mengeles[2] mokytojai vadovavo pseudomoksliniam hererų tyrimui - tam, kad būtų pateisintas jų sunaikinimas", - pastebi Pietų Afrikos rašytojas ir kritikas Brentas Meersmanas.
Galiausiai esama ir gan tiesioginio ryšio, kaip paskutinėje salėje galima sužinoti iš eksponatų. Užrašas skelbia: „Daktaro Fischerio keistenybių kabinetas". Daktaras Eugenas Fischeris, rašoma, buvo anatomijos profesorius ir Berlyno universiteto rektorius Trečiajame Reiche, jis plėtojo teorijas apie rasinę higieną ne kur kitur, o būtent Pietvakarių Afrikos koncentracijos stovyklose.
Tik vienų eksponatų akys nežiūri į mus. Ir tai vienintelė salė, kuri nėra visiškai ir bauginančiai tyli. Jos oras vibruoja nuo kvapą atimančios muzikos: genocido raudos - nepakenčiama harmonija tarp kvapą gniaužiančio liūdesio ir neįveikiamos žmogaus dvasios grožio. Dainuoja keturios galvos, nudažytos pilku molžemiu, profiliu į mus. Kūnai paslėpti po neaukštais kubais. Virš jų įrėmintos juodai baltos nuotraukos su nukirsdintomis galvomis geležiniuose žieduose (datuojamos nuo 1906 m.)
Priešais visą šią parodą sustatytos kelios eilės kėdžių. Tiems, kurie nebegali pakelti šio unikalaus „dvasių šauksmo" (kokia ir yra „Ekspozicija B") emocinės naštos, to nejudraus transo, kur tai, kas nematoma, virsta akių kontaktu su mumis, o dabar ir dainuoja mums - gyvų ir tikrų šiandienos žmonių kūnais. Tokių gyvų ir tikrų, kokie buvo (ar yra) visi tie, kurie buvo (ar tebėra) žudomi, kankinami, luošinami, dusinami - ar paprasčiausiai kuriems buvo atimta teisė būti suvoktiems žmonėmis (t.y. lygiais žmonėmis), nes jie buvo/yra kitokie, t.y. kitokie nei mes.
Išėjęs iš „Ekspozicijos B" jautiesi lyg negalėtum kalbėti ar net nenorėtum. Vis dėlto visa tai patyrus, neįmanoma likti nebyliam - palikime kiekvieno sąžinei abejoti mūsų Europos neliečiamu status quo, laisvos rinkos laisvąja prekyba turtingųjų naudai, lengvumu statyti kliūtis kitiems ir keblumu patiems tokias įveikti...
Didžiausias „Ekspozicijos B" pasiekimas - ji sugeba priversti mus pajausti ir pažinti šimtmečių senumo, deja, tebesitęsiantį kryžiaus žygį - prieš Afriką per se ir dar senesnį - apskritai prieš Kitą, - tokios pat gėdos fenomeną kaip Holokaustas ar bet kuris kitas genocidas.
Kitas dalykas, kuriuo imi abejoti, - kaip kada nors galėjo būti teigiama, jog egzistuoja smurto poezija ir kad skausme slypi meilė? Po tokios patirties visi teatro provokatoriai, šiandien žymūs arba liūdnai pagarsėję dėl savęs žalojimo scenoje, - nesvarbu, tiesiogine ar perkeltine prasme, - atrodo tokie lėkšti ir paviršutiniški, o yra reklamuojami kaip fenomenai, nors tokie snobiškai tušti! „Prekybos smurtu" idėjos įamžinimas žiniasklaidoje ir, deja, literatūroje ir mene, kaip ir pati idėja, kad smurtas yra įgimta žmogaus savybė, ima atrodyti tiesiog gėdingai.
„Mūsų tikėjimas meno ir teatro galia skatinti žmones veikti, išjudinti įstrigusias situacijas, integruoti marginalus, keisti ir gydyti, yra mūsų etoso pagrindas", skelbia Third World Bunfight kredo. Šia savo „Ekspozicija B" Brettas Bailey ir jo komanda įgyvendina šiuos žodžius su kaupu.
Kas yra Brettas Bailey? Manau, man labai pasisekė, kad galėjau pamatyti jo debiutą Pietų Afrikoje ir sekti jo vėlesnius darbus.
B.d.
Iš anglų kalbos vertė Monika Meilutytė
[1] Paulas Rohrbachas (1869-1956) - vokiečių politikos apžvalgininkas, ekonomistas, 1903-1906 m. Vokietijos Pietvakarių Afrikoje buvo Valstybinės apgyvendinimo paslaugų komisijos pirmininkas, - vert. past.
[2] Josefas Mengele (1911-1979), žinomas kaip „Mirties angelas", - vokiečių SS pareigūnas ir gydytojas Aušvico koncentracijos stovykloje, kurioje parinkdavo aukas dujų kameroms ir atlikdavo dažnai mirtinus eksperimentus su kaliniais. - vert. past.
