Prancūzijoje, Reno mieste, jau 23 metus vykstančio teatro festivalio ,,Mythos“ žiūrovai šiemet pirmą kartą buvo supažindinti su lietuvišku teatru: festivalyje, kurio pagrindinis akcentas - tradicinis pasakojimas (mythos - iš gr. k. - mitas), balandžio mėnesio 3, 4 dienomis buvo pristatytas AAT spektaklis pagal Falko Richerio pjesę, kuriai visai nėra būdingas vientisas naratyvas. ,,Po ledu“ pasižymi ne tik ryškia postdramine forma, bet ir intensyvia, įžūlia idėjų raiška. ,,Po ledu“ Prancūzijoje pristatomas jau ne pirmą kartą - praėjusią vasarą Avinjono teatro festivalyje AAT jau įrodė, jog šis darbas gali kreiptis į bet kokios tautybės publiką: spektaklyje kalbėdamas apie pasaulinę ekonominę sistemą bei dvasines ir socialines jos keliamas problemas, Artūras Areima nepamiršta paminėti ir šiandien pasaulį apsėdusio nacionalizmo - galbūt todėl spektaklis jau sulaukė oficialaus kvietimo ir iš dviejų tarptautinių Kinijos teatro festivalių, o Prancūzijoje yra pasitinkamas itin gyvomis reakcijomis. ,,Magnifique! “(iš pranc. k. „nuostabu“) - vos spėjus pasibaigti spektakliui Reno mieste vyresnio amžiaus žiūrovas susiranda publikoje režisierių ir dėkoja už ,,Po ledu“: laužyta anglų kalba bando paaiškinti, kaip jį įkvėpė spektaklis ir Falko Richterio tekstai, kad būtinai susiras ir perskaitys visą pjesę prancūziškai.
AAT balandžio mėnesį Prancūzijoje aplankė du miestus - Reną, kuriame ir įvyko didžiausias Bretanės regiono teatro festivalis ,,Mythos“ ir Havrą, kuriame apsilankė išskirtiniame teatre-meno centre ,,Le Tetris“ - per metus šis teatras pristato vos kelis kruopščiai atrinktus teatro darbus; visa kita šio centro erdvė yra skirta menininkų rezidencijoms, dirbtuvėms ir profesionaliems muzikiniams pasirodymams organizuoti.
Artūro Areimos teatras šios kelionės metu spektaklį ,,Po ledu“ Prancūzijos žiūrovams pristatė tris kartus; spektaklis netrukus sulaukė kritiko Alexis Franchaud recenzijos:
,,Po ledu“: mūsų nežmoniškumo santrauka?
Grindys, nuklotos tuščiais plastikiniais buteliais, mikrofonai, išdėlioti po visą erdvę ir keletas ekranų, transliuojančių akcijų biržos rezultatus... Jau per pirmas dešimt minučių, įsikuriant salėje, susiduriame su štai tokiu vaizdu. Dešimt minučių, kurios, atrodytų, išsitempia iki begalybės, kuomet stingdanti atmosfera galop užvaldo kiekvieną. Žiūrovas, toli gražu nesuprasdamas šių dekoracijų reikšmės, juolab rėžiančių ausis boso garsų, nuo kurių paskausta ausų būgnelius, suvokia viena: Falko Richterio pjesė nėra skirta eiliniam prasiblaškymo vakarui.
Noromis nenoromis žiūrovas stumiamas į prarają
Iš tikrųjų, kalbant apie tai, kaip žiūrovas įviliojamas į pelno siekiančios visuomenės, anot Marxo, „ledinį savanaudiško apskaičiavimo vandenį“, Artūro Areimos pastatymas pasirodo negailestingai žiaurus. Neįmanoma pasyviai stebėti ir klausytis kandžios mūsų socialinių santykių kritikos. Lietuvių režisierius nusprendžia mus kiekvieną priversti plaukti kančioje ar įsukti į pašėlusios aistros sūkurius. Svarbu pridurti, kad Areima nusprendžia maksimaliai suvirpinti mūsų pojūčius: fone agresyviai skambantys boso garsai, trikdantys vaizdai, transliuojami per ekranus, kurie mus persekioja iš visų pusių, akinančios stroboskopų šviesos ir kita. Ar pojūčiai tebelieka vieninteliu įmanomu būdu įspėti intelektualiai apmarintas būtybes ir sukelti jas ant kojų, priversti ištrūkti pro paviršutinį ledo sluoksnį, dengiantį mūsų visuomenę?
Šis pasaulis nėra sukurtas mums
Tai žinutė, kurią savo desperatišku monologu pjesės pabaigoje žiūrovams siunčia aktorius Tomas Rinkūnas. Kaip galėtume su tuo nesutikti, kai Paulius Niekas (originalioje versijoje - Mr. Nobody; aktoriaus Roko Petrausko įkūnijamas personažas) be paliovos skundžiasi, kartodamas savo skaudžius apmąstymus apie tai, kad ir kitoks gyvenimas galėtų būti įmanomas, gyvenimas kuris egzistuoja kitur, kitapus jo oro uosto darbuotojo gyvenimo, pasmerkto tam, kad būtų pildomi viršininkų, suinteresuotų tik pelno siekimu, įsakymai. Labai greitai galime susidaryti įspūdį, kad jei yra auka, turi būti ir kankintojas, o šioje situacijoje budelių vaidmenį atlieka konsultantai, kurių personažus įkūnija aktoriai Dovydas Stončius bei Tomas Rinkūnas. Vedami pelno našumo siekių, kurie perpina visą „vadybos konsultantų“ žodyną, jie patvirtina tai, kad yra šalti, žiaurūs ir negailestingi. Ar tai galėtų būti tie, kurie pasaulyje įveda totalitarinę tvarką, valdomą įstatymų, vedinų į ekonominę naudą?
Mano nuomone, tai toli gražu nėra tas atvejis. Visa „Po ledu“ pasakojimo esmė yra tai, kad šie konsultantai neatrodo kaip tie, kuriuos lydėtų sistemos kuriama sėkmė. Jie atrodo esantys patalogiškai nestabilūs, išprotėję dėl pelno siekimo, individuališkumas čia vos įžvelgiamas. Anaiptol ne pats pasaulis mus pavergė, o mes patys sukūrėme pasaulį, kuris mus visus įkalino. Visa pjesė primena Horkheimerio ir Adorno „Apšvietos dialektikos“ kulminaciją. Tai, kas turėjo mus išlaisvinti nuo išorinės prievartos, apsiverčia aukštyn kojomis ir iš naujo mus pavergia, padiktuojant siekius, kurie atrodytų esantys racionalūs ir objektyvūs, tačiau stokojantys bent kokio moralumo. Tai yra būtent tai, ką galiausiai konsultantai patiria: išprotėja dėl būtinybės būti produktyviais, galingais, pajėgiais konkuruoti ir siekiančiais asmeninio efektyvumo. Pjesėje pagrindinis dėmesys skiriamas begaliniams malonumams, pramogoms, nuolat naudojami kaip priemonė, skirta sukurti kuo efektyvesnę grupę ar individą. Mes tai matome iš absoliučiai nuostabios, pašėlusiai aistringos aktorių vaidybos, kuomet ciniška išorinė jėga persismelkia jų dainose, jų seksualiose išdaigose, šokiuose. Trumpai tariant, tai yra makabriška komedija, kurioje žmonės patys nuo savęs bando pasprukti.
Galingas, brutaliai interpretuotas ir visiškai iš vėžių išmušantis „Po ledu“ yra tarsi nėrimas į ledinius mūsų socialinių ir žmogiškųjų realybių vandenis. Beje, atsikvėpti galime tik išeidami iš spektaklio.
Iš prancūzų kalbos vertė Ugnė Sprainaitytė
