Šiemet 13-ąjį kartą startavusios Prahos kvadrienalės - didžiulio, reprezentacinio renginio ženklu tapo kėdė. Argi teatras įmanomas be kėdės ar suolo, ant kurio įsitaisius patogu žiūrėti spektaklį, juolab kad theatron Antikos laikais reiškė ne ką kita, o sėdimas vietas. Taigi be publikos nėra teatro. Tačiau Prahos kvadrienalės plakatus lydi reklama, kurioje pavaizduotos kojos, pakibusios virš virstančios kėdės, taigi šiuolaikinio meno minties virsmai nuveja pirmąsias tiesiogines asociacijas...
Žinia, kad scenografijos paroda visą Prahą pavers kunkuliuojančiu teatro katilu, pasiekė gana anksti. Jau prieš porą metų buvo aišku, kad atsiras naujovių. Nors kvadrienalės sandara nepakito - pristatomi profesionalūs scenografai, teatro pastatų architektai ir studentai, šiemet atsisakyta tradiciškai viską eksponuoti viename pastate (dažniausiai tai daryta daugiaaukščiuose Pramonės rūmuose). Parodos pasklido po įvairias senamiesčio vietas - tai Clam-Gallas ir Colloredo-Mansfeld rūmai, F. Kafkos namai, Naprstek muziejus, Tropikų salonas, Naujoji salė, Jaroslavo Fragnero galerija, Betliejaus koplyčia, Šv. Onos bažnyčia ir jų prieigos. Scenografija turėjo prisitaikyti prie konkrečių erdvių. Atrodė, visas miestas įsitraukė į programą ir juda viena kryptimi. Įsiliejus į veržlų srautą, nužymėtą raudonomis juostelėmis ant kaklo - savotišku parodos bilietu, buvo galima pasiduoti tėkmei ir atsipalaiduoti, nes tokia gausybė bendrakeleivių tikrai neleis pasiklysti kvadrienalės labirintuose. Aprėpti didžiulį renginį nelengva - 68 pasaulio šalių ekspozicijos, videoinstaliacijos, spektakliai, filmai, performansai, seminarai, paskaitos vertė daryti griežtą atranką. Nors Prahos kvadrienalė dažnai lyginama su Venecijos bienale, tačiau kukli jos trukmė scenografijos gerbėjų nelepina - kas ketveri metai visada birželio mėnesį ir tik 10 dienų vykstanti paroda tiesiog pribloškia intensyvumu. Apstu tiek įvykių, tiek išskirtinių asmenybių, antai šiemet atvyko Robertas Wilsonas, Robertas Lepage´as, Julie Taymor, Bianca Casady, Adrianne Lobel, Jimas Clayburghas, Simonas Banhamas, Michalas Škapa, Galo de Souza, nenuilstantis Andris Freibergas, legendinis Jerzy´s Gurawskis ir daugybė kitų.
Kai kuriose šalyse teatras jau neatsiejamas nuo šiuolaikinių technologijų, išmaniųjų telefonų, todėl, norėdami pamatyti konkrečius scenografijos pavyzdžius (Slovakija) ar pasirinkti įvykio vietą (Lenkija), turėjome liesti ekranus, tarsi patvirtindami technologijos ir žmogaus ryšį. Kipro scenografai sumanė išbandyti žiūrovų potyrius, kai jie, valdydami pultą, patys tampa garso ir vaizdo operatoriais, režisieriais. Brazilija, kaip visada stebindama išradingumu, pateikė didžiulį medžio formos „dodekahedroną“. Ant savotiškų medžio šakų pakibę didžiuliai metaliniai „vaisiai“ priminė skafandrus, kurių šviečiantys langeliai viliojo pamatyti viduje paslėptą vaizdą. Lenkų menininkai, primindami pasaulį sukrėtusias katastrofas - Fukušimą, Černobylį, - apokaliptiškus vaizdus sukūrė iš medžių kamienų, persmeigtų grėsmingais metaliniais strypais. Prisilietus kakta prie daviklių, įtaisytų ant apšerpetojusios žievės, buvo galima išgirsti pavojaus signalus... Lenkai ir brazilai apdovanoti kvadrienalės aukso medaliais.
Daugelio šalių scenografai provokavo žiūrovus tapti veiksmo ar net daikto dalimi. Ispanai sudarė galimybę pajusti mirties baimę. Dailininkai ne tik demonstravo įvairius mirties pavidalus, pasitelkdami dramų, tragedijų eskizus, fotografijas, bet ir siūlė patirti mirties dvelksmą - ant didelės dėžės atsigulę drąsuoliai veidrodyje, pritvirtintame prie lubų, matė, kaip jų kūnais raitosi kirminai. Videoinstaliacija buvo tokia atstumianti, kad ne daug kas ryžosi šiurpokam eksperimentui.
Kanados kūrėjai siūlė į teatro meną pažvelgti su humoru, įkurdinę sceną kaimiškame tualete. Prie būdelių netruko išsirikiuoti eilės, o netyčia pakliuvęs į užimtą vietelę, lankytojas atsiprašydavo ir kantriai laukdavo toliau... Serbija siūlė žiūrovams pasimatuoti teatro kostiumus ir pasijusti spektaklio personažais, savo kailiu patirti aktoriaus būseną, kai drabužis jam per didelis arba per ankštas ir pan. Danijos dailininkams atrodė, kad pamatyti pasaulį svetimomis akimis geriausia nusigrimavus ir tapus neatpažįstamam. Mongolijos scenografijos kūrinius žiūrovai galėjo apžiūrinėti jodami. Sėdus į balną, šuoliuojant patikimiausiu stepių transportu, nesunku pasijusti stepių teatro klajokliu, nesvarbu, kad besikeičiantys scenografijos vaizdai matomi televizoriaus ekrane. Bulgarijos ekspozicijoje žiūrovai irgi jojo, bet sukdamiesi karusele ir tapdami scenografijos dalimi. Nyderlandai įtraukė į žaidimą nepasiklysk mieste, ekspozicijos grindis, sienas, lubas išmarginę nuorodomis, ženklais, kaip pažinti Prahą. Menas ir turizmas juk neatsiejami.
Parodose žiūrovai galėjo pasinerti į atmosferinius pojūčius. Meksikos dailininkai manipuliavo garų garsais, kuriuos paversdavo kulkosvaidžių salvėmis, jūros šniokštimu, vėjo gūsiais, vertė justi drėgmę ir baimę išnykti tirštėjančioje migloje... Suomių scenografai sukonstravo ledo ir vandens „muzikos instrumentą“. Ant laidų su mikrofonais pakabinti ledo luitai tirpo ir krito tiesiai į baseiną, galima tik stebėtis, kokia to lašėjimo garsų įvairovė! Kartu atskleidė, kaip skamba daiktai, - liesdami sieną, traiškydami kiaušinių lukštus, sukdami ratą, kūrė kasdienybės garsų derinius, virstančius melodinga muzika. Rusijos ekspozicijoje publiką pasitikdavo miegantis teatro reformatorius Vsevolodas Mejerholdas. Galingą jo šnopavimą sustiprino besikilnojanti milžiniška antklodė ir įdaužta siena. Sienos plyšta, nes, kaip aiškino ekspozicijos kuratoriai, Mejerholdui per ankšta. Daiktas (tirpstantis ledas), suomiams padėjęs kurti atmosferą, rusams (ardoma siena) įprasmino vaizdą kaip genialumo ženklą ir liovėsi buvęs daiktu. Šiuos įspūdingus Suomijos ir Rusijos eksperimentus žiuri įvertino aukso medaliais.
Atsirado šalių, kurios pavergė žiūrovus vienui vieno pastatymo tūrine scenografija. Latviai, spektaklio pagal Åugusto Strindbergo dramą „Freken Julija“ scenografiją pavertę savarankišku interaktyviu kūriniu, pademonstravo gebėjimą kurti pasakojimą be žodžių, atskleisti idėjas per veiksmą. Norvegai užėmė visus Clam-Gallaso rūmų laiptus, ant palangių susodinę siurrealistiškas žmogystas, atkakliai reikalaujančias dėmesio. Fantazijos polėkis traukė žiūrovų žvilgsnius, jie tyrinėjo kiekvieną juvelyriškai sunertą detalę, patys tapdami kompozicijos dalimi.
Lietuvių teatro dailininkai vengė performatyvaus prisistatymo. Parodą F. Kafkos namuose „Nykstančių identitetų žemėlapiai“ kuravęs Arvydas Norvaišas su architektu Artūru Šimoniu pristatė iškiliausius pastarųjų ketverių metų scenovaizdžius. Nedidelio formato nespalvotos nuotraukos, įprastai išdėstytos dviem ar trim juostomis ant sienų, dokumentavo 20 autorių darbus - tai Jonas Arčikauskas su „Eglute pas Ivanovus“, Simona Biekšaitė su „Sudaužytos širdies istorija“, Kotryna Daujotaitė su „Vedybomis“, Adomas Jacovskis su „Don Žuanu“, Marijus Jacovskis su „Mūsų klase“, Aldona Jankauskienė su „Hirosima“, Dainius Liškevičius su „Miranda“, Laura Luišaitytė su „Gronholmo metodu“, Gintaras Makarevičius su „Išvarymu“, Vytautas Narbutas su „Katedra“, Arvydas Norvaišas su „Mėnuliu kaime“, Jūratė Paulėkaitė su „Visuomenės priešu“, Jūratė Račinskaitė su „Freken Julija“, Ramunė Skrebūnaitė su „Vasarotojais“, Julija Skuratova su „Teiresijo krūtimis“, Medilė Šiaulytytė su „Kornetu“, Artūras Šimonis su „Makaronų opera“, Birutė Ukrinaitė su „Nuošaly“, Renata Valčik su „Rusų sąsiuviniu“ ir Marta Vosyliūtė su „Kovos klubu“. Kūrėjų santykį su pokyčiais, kai nyksta tiek skirtumai tarp šalių, tiek individualus stilius, išduoda sudžiūvusios medžio šaknys, nugenėtos šakos, paskleistos ant salės grindų.
Nors bendrame konceptualumu ir išradingumu pulsuojančiame teatro dailininkų kūrybos kontekste Lietuvos ekspozicija atrodė pabrėžtinai kukli, tačiau žiūrovai įdėmiai tyrinėjo spektaklių scenas. Principo kuo paprasčiau pateikti galutinį scenografų kūrybos rezultatą laikėsi ir dauguma Rytų šalių. Preciziškai atlikti, subtilias paslaptis saugantys maketai pelnė kinams aukso medalį. Egiptas spektaklių scenas pristatė spalvotomis fotografijomis, atraktyviau priderinęs sienų dekorą, papildantį scenografijos motyvus. O antai Vokietija spektaklių nuotraukas įsuko tarsi į tornado sūkurį - tai sukėlė įvairių minčių apie šiuolaikinio teatro savijautą...
Dauguma šalių pasitelkė moderniąsias technologijas: projekcijos, hologramos leido skaitmeninius vaizdus paskleisti per visas sienas, nufilmuotas scenas derinti su eskizais. Itin plačią spektaklių panoramą pateikė Didžiosios Britanijos ir Izraelio teatro dailininkai. Visas sienas dekoravo vaizdais ir Portugalijos scenografai, išradingai panaudodami langus ir duris, pro kuriuos buvo įkeliami daiktai, įsiverždavo neregėti padarai, kažkas įeidavo ir išeidavo. Namuose dar prieš kvadrienalę portugalai pasistatė panašią patalpą, kur nufilmuotus veikėjus perkėlė į šią ekspoziciją. Viskas atrodė taip natūraliai, kad buvo juntamas net fizinis jų artumas... Nors už skaitmeninę scenografiją aukso medalį gavo tik Didžioji Britanija, tačiau visos šalys, pasitelkdamos naująsias technologijas, sujungusios kiną, teatrą ir parodą, įspūdingai pristatė savąją teatro dailę.
Vis dėlto pavergti žiūrovus labiausiai pasisekė estams, kurie daug laiko skyrė atlikti namų darbams. Sukūrę masinį spektaklį, pristatantį fiktyvų politinį judėjimą, viską nufilmavo ir kvadrienalėje pateikė kaip savotišką konsultacinę paslaugą. Buvo pastatyta sąlygiška partijos būstinė, kur aktoriai nuoširdžiai pasakojo, kaip lengviausia prasimušti į valdžią. Dešimt metų veikiantis teatras NO99 su jo įkūrėju ir vadovu, režisieriumi ir aktoriumi Tiitu Ojasoo Prahoje pristatė projektą „Suvienyta Estija“, namuose įgyvendintą 2010 m., - tada ši trupė įkūrė fiktyvų politinį judėjimą, kurio 44 dienų veikla baigėsi partijos suvažiavimo spektakliu, parodytu 7500 žiūrovų. Novatoriškas estų teatralų požiūris į scenografiją, atskleidžiant meno, socialinių ir politinių procesų sąsajas, buvo tinkamai įvertintas - NO99 pelnė pagrindinį apdovanojimą Zlata Triga ir aukso medalį.
Bendrauti su publika stengėsi ir studentai. Dauguma mokyklų pabrėžė žaidimu paremtą ėjimą į profesionalią sceną, išradingai taikė medžiagas, sąmojingai sprendė rimtas dramas. Lietuvių studentų ekspozicija (vadovės Virginija Idzelytė ir Giedrė Brazytė) išsiskyrė precizika, rimtu požiūriu į scenografijos studijas. Ankstesnėje kvadrienalėje pagrindinį apdovanojimą laimėję latvių studentai šįkart parodoje „Pradžia“ sutelkė dėmesį į scenografijos skulptūriškumą. Naujas apdovanojimas, įsteigtas pagerbti scenografijos mokytojams, atiteko latvių scenografui ir pedagogui Andriui Freibergui.
Prahos kvadrienalei pavyko įrodyti, kad teatro dailė yra gyvas organizmas - scenografija skatina žmones bendrauti, suteikia naujų potyrių, nekasdienių įspūdžių.
