„Mercure" viešbutyje galiausiai nutrūko elektros srovė. Nežinia už ką gautų keturių žvaigždučių seno modernizmo monstre iki tos dienos neveikė elektroniniai raktai, ir atėjęs prie recepcijos turėjai pasakyti savo aukštą, o vienas iš patarnaujančių „berniukų", t.y. solidaus amžiaus vyriškių, lydėdavo atsiprašinėdamas iki kambario, kad savo visrakčiu atidarytų duris. Po trijų dienų problema buvo išspręsta, bet apie vidurnaktį numeriuose dingo elektra. Degė tik vietinio generatoriaus maitinamos koridorių ir fojė lempos. Užgeso baras ir naktinėtojai išsiskirstė. Leisdamasis laiptais (liftai taip pat neveikė) sutikau vengrų, britų ir prancūzų kritikus (didieji kūrėjai gyveno „Novotelyje"). Gaila, kad veikė generatorius - geriau jau būtų išdalinę žvakes, o tada gal ir Agathos Christie „Remington" mašinėlės vertam nusikaltimui atsirastų vietos. Iš teatrinių paskatų įvykdytam, žinoma, - dėl pavydo pamačius senas neištikimas meiles, nes sutinkamas tik festivaliuose; dėl užgautų rytų aktorių ambicijų, kuriems vakarietiško garso režisierius, pernai uždarymo baliuje prisisprogęs, buvo pažadėjęs vaidmenį; o tikėtiniausia - susiginčijus vienos trupės kūrėjams, kuris iš jų genialiausias (su potekste - kam daugiausiai priklauso). Ir t.t. Pamažu skleistųsi šiuolaikinė teatrinė Europa. Detektyvas būtų modernus tuo, kad žvakių šviesos pleventų ne seno istoristinio stiliaus galerijoje, o tinkliniame beveidžiame bloke, kuris taip pamažu įgautų šiokių tokių bruožų - bent kelioms dienoms. Festivalis taip galėtų pridėti dar vieną paprogramę prie jau esančių keliolikos - pvz., „Maltos viešbučio paslaptis" ar tiesiog „Maltos sakalas 2 (3,4,5...)" . Deja, jokia mistika anei film noir nedvelkė, ir vienintelis įtaigesnis „kadras" tą vakarą buvo bandymas vonioje išsivalyti dantis pasišviečiant moderniąja žvake - laptopo ekranėliu. Jo generatorius dar nebuvo išsikrovęs, bet ketinimus staigiai užrašyti spektaklio įspūdžius teko atidėti rytui.
Europos turgaus aikštė
Janas Lauwersas savo trupei „Needcompany" pateikė repetuoti tekstą, aprašantį vieno kaimelio žmonių santykius. Kaimelio (vaidinama angliškai, todėl sakoma - hamlet) dydis nekonkretinamas, šalis taip pat neaiški, bet akivaizdu, kad jis - „Europoje, vadinasi, niekur". Tą „niekur", kuris, žinoma, yra visur, pabrėžia ėjimas siužeto lynu, balansuojant tarp įmanomos realios situacijos ir beveik įmanomo absurdo.
Tai spektaklis - pasakojimas, gal net pasaka, sekama prieš mūsų akis atvirai, autorinėmis replikomis ir dekoracijų perstatymais pertraukiant veiksmą. Viskas čia yra viešinama, atidengiama iki varžtelių - nuo žmogaus šlykščių minčių tikrųjų motyvų iki mechanizmų, kuriančių teatrines iliuzijas. Tarsi nieko nebeliko šventa ir niekuo negalima tikėti. Ir tai, ko gero, viena esminių nuostatų, kuria grindžiamas belgų menininkų stoicizmas: mes turime tvarkytis patys.
„Turgaus aikštė 76" (Marketplace 76) ir yra teatrinis turgus, kuriame visos taisyklės galioja, čia visi vieni kitus apsuka, vagia, sukčiauja, iškiša padirbtą už tikrą - bet daro tai atvirai. Tai gyvos mugės greta ne tokios gyvos bažnyčios teatras, vaidinamas nemenkoje sporto salėje, į kurį įtraukiami visi, su visais kalbamasi, bendraujama, atvirai pasirinkus liaudiškojo teatro principus ir bandant juos iškišti už naujus. Tai daugiau nei pavyksta - jie išties rodosi nauji, nes kaip Janui Lauwersui kadaise reikėjo kompanijos (todėl ir Needcompany), taip ir mums jis siūlo prisijungti prie jos pasakojimo, reaguoti, būti. Kad galiausiai - gal šio to išmoktume, to, kas vadinama buvimu drauge, komunoje, kaime, kuriame „nelaimės niekad nesibaigia".
Todėl visi kozyriai išsyk į sceną: išžygiuojama su daina, akivaizdžiu brechtišku zongu, o po jo pats režisierius, užsivilkęs kažkokį jūrų laivyno karininko švarką, prisistato „Seržantu Pepperiu" ir pristato savo vienišų širdžių klubo orkestrą. Scenos šonuose jie kaskart vis pagros, rodys (jei stebėsime) savo multiinstrumentalizmą, kurs nuotaiką, kurs atvirą šou.
O įžanga papasakojama trumpai: prie metus kaimelyje įvyko sprogimas dėl netinkamai pajungtų dujų, žuvo 24 žmonės, iš jų - 7 vaikai. Minimos tragiško įvykio metinės. „Jei tai būtų buvęs teroro aktas, būtų bent kas herojiško", sako vienas iš kelių pasakotojų. O čia tiesiog - mėsininko žmona kažką ne taip sujungė.
Ir jau vaidinamas minėjimas: kalbos nevykusios, vienas vyras girtas, moteris negali susitaikyti su vaiko netektimi, rauda. Visi užtraukia atminimo dainą. „Atlikite tai dramatiškai", nurodo pats Pepperis/Lauwersas, ir tai labiau nuoroda į patį principą: jis sako tai savo (sukurtiems) personažams, kurie seka-vaidina istoriją, bet akivaizdu, kad ir aktoriams. Tačiau tai nėra teatras teatre, nes realybėje juk jiems seniai aišku, kaip jie turi dainuoti. T.y. išviešinimas yra blefuojamas, nes jis irgi sukurtas kaip spektaklio dalis. Tačiau tai nesvarbu, esmė - papasakoti istoriją. „Mes per visą XX a. tiek daug dekonstravome, kad dabar reikia kažką ir sukonstruoti", - per susitikimą su žiūrovais Lauwersas aiškino savo prisirišimą prie pasakojimo žanro.
Taigi, daina, dramatiška, - ir staiga iš dangaus nukrenta didžiulė gelbėjimosi valtis, sudaryta iš pripūstų žaislinių delfinų. Kam ji skirta gelbėti, koks čia deus ex machina? Deja, tuoj pro langą iš kažkelinto aukšto iššoka berniukas, kepėjo sūnus Oskaras, ir užsimuša (tai ant ilgos karties pririšta lėlė trenkiama į žemę).
Toliau istorija greitėja, akmenėlis ima riedėti sukeldamas visuotinę griūtį: 76-ioms dienoms dingsta kepėjo dukra Polina, kurią, pasirodo, santechnikas laikė įkalinęs po jo metų metus taisomu fontanu (ir ten jis aptiko pirmųjų krikščionių katakombas - sic!). Poliną santechnikas astmatikas kėsinosi prievartauti, ir šį scenos gilumoje po podiumu vykstantį aktą kamera tiesiogiai filmuoja ir transliuoja į TV ekraną priekyje. Bet „siužetinio" televizoriaus nėra, jį, tarsi jausmų ekraną, stebi Polinos motina ir telepatiškai siunčia jai žinią - prašo atsipalaiduoti, pačiai bandyti susijaudinti, kad neskaudėtų, bet ir - rasti to gyvulio silpną vietą. Polina randa inhaliatorių, santechnikas alpsta. Bet motina jos išsivadavimo nesulauks, ji iš skausmo eina žudytis. Veiksmą stabdo literatūrinis „stopkadras": ji pasakoja, kaip jaučiasi, stovėdama ant tilto, kaip žengia žingsnį, kodėl... Ji paskuba, nes jau - pasakoja - krisdama pažvelgia į viršų ir regi atskubančią dukrą.
Epizodai permušami zongais - gražiomis dainomis, trumpam verčiančiomis dramą miuziklu, rokopera, kurioje veikėjai išdainuoja savo nerimą, baimes, ar visi drauge skaičiuoja 76 dienas (kaip kadaise Kristui - 39 kirčius). Atsitiktiniai įvykiai keistai ima sietis: Polinos brolis Oskaras nusižudė, nes bandė orališkai santykiauti su seserimi, o patyręs orgazmą susigėdo ir iššoko pro langą. Santechnikas uždarė požemiuose Poliną, nes antraip būtų gviešęsis savo ir kinės žmonos dukros - vadinasi, Polina ją savotiškai išgelbėjo? Bet keršto mechanizmas ima suktis. Kaimo bendruomenės teismas nutaria santechniko žmoną Kim-Ho uždaryti toms pačioms 76 dienoms (nes ji žinojo apie vyro nuodėmę, bet, pasirodo, bandė jį nunuodyti dėdama miltelių į inhaliatorių, taip vildamasi, kad viskas „savaime" išsispręs). Mirusiųjų daugėja, visi jie nesitraukia iš scenos, o stebi ją aprengti oranžiniais gatvės valytojų-mirtininkų spalvos kombinezonais. Oskaras (simpatiška lėlė, valdoma aktorės-jo motinos) ir nupuolęs su gelbėjimosi valtimi Skvintis iš ano pasaulio replikuoja į „realiame" vykstančius dalykus, piktinasi kaip per sporto varžybas. Veiksmas kaskart vėl trūkčioja nuo stopkadrų ar režisieriaus/Pepperio replikų -akcentuoti detales ar paaiškinti niuansą, drauge pateisinant kokį absurdą. „Stop, - sako Pepperis, - čia Santechnikas žengė keletą žingsnių ir jie buvo klaidingai sutraktuoti, jis gauna kastuvu per galvą ir skęsta savo fontane. Jis dar juda, juda - tylos, tylos... Nebejuda". Taip Peperis pasakoja toliau, o drauge demiurgiškai kuria realybę, kuri paklūsta jo žodžiams. Atsiribojimą, lengvinantį žiūrovo buvimą, permuša visiškai natūralistinės scenos, kuriose nesuabejosi itin stipria aktoryste (kuria dažnai abejojama vien dėl tokio atsainaus pasakojimo). Ir po to iškart - kokia nors liaudiško humoro detalė: paskutinėmis gyvenimo akimirkomis santechniką apšika žuvėdra, jis iškeliauja į dausas ir dainuoja kabėdamas greta sofitų. Po „numerio" jį bando nuimti, bet pirmas nukrenta greta kabėjęs prožektorius, - momentinis žiūrovų „ach!" patvirtina: tai tik teatras, tai turgaus aikštės spektaklis, kuriame tragiška tampa absurdiškai linksma.
Metai po nelaimingo sprogimo suskirstyti sezonais - pavasarį keitė vasara, ruduo, ateina oranžiniais kailiais pasidabinusi žiema su country stiliaus daina „Tylėk, naktie" ir baletą šokančiais vis gausėjančiais iškeliavusiais anapus, su sniegu, atvirai byrančiu iš besisukančios sniego mašinos volų, su ant personažų sniegą beriančiais pagalbininkais. „Nematomoji" teatrinė realybė persimaišo su „regima", scenoje vis daugėja atskirų veiksmo taškų, maksimaliai įsijungia Lauwerso „multifokusas" aprėpti viską vienu metu, o mechanizmas veikia toliau, švelnios dainos fone pasiturinčios šeimos vyras pagalve uždusina jam priekaištavusią dėl sekso neįgalią žmoną, - ir visiškai neprimygtinai veriasi didžiulis Bruegelio žiemos paveikslas, kuriame jau atveriamos personažų namų durys ir jų priekaištų, neapykantos, nepatenkintų norų kambariai.
„Nelaimės nesibaigia niekada, tai kodėl nesustojus čia, gražioje vietoje?"- sako Pepperis. Čia - tai toje vietoje, kai išaiškėjo, kad Kim-Ho tapo prostitute, pas ją ėjo visi kaimo vyrai, bet jai tai patiko, ir nuo kažkurio pastojusi jis pagimdė milžinišką - pripūstą per visą sceną lėlę - kūdikį Amo: nes jis gimė iš meilės. Ir visi dainuoja apie meilę ties tuo veiksmą pradėjusiu Meilės fontanu.
Visi laimingi, patenkinti ir su neatsakytais klausimais. Nes tai, kas įvyko, tragiška, tai bendra visiems, ir tai jau tapo kasdienybe. Kuri gal perdaug ir nenutolo nuo Bruegelio laikų Europos. Kaip išlikti, būti drauge taip, kaip Lauwerso „Needcompany" aktoriai, kurie visi yra ir šokėjai, ir dainininkai, ir muzikantai, pradedant pačiu režisieriumi? Tai klausimai, kurie nėra pateikti patetiškai, o priešingai, - kiekvienas šventasis tampa apgailėtinu ir nuodėmingasis tampa angelu kitą minutę, bet kone kiekvienas turi savo zongą ir pateisinimą, o vidinius nusikaltimo motyvus keičia socialiniai Kito ne-priėmimo stereotipai. Tai vyksta šiame kaimelyje, vadinasi, visur, bet girdime tik iš ten, kur drįstama to klausti ir kur sniegas greičiau apvalys bendruomenę. Tai pateikiama lengvai, linksmai, be smerkimo, nes visi dalyvauja turgaus, kuris yra teatras, šventėje. Jei šiam reginiui reikėtų reklamos, ant stulpo asmeniniame plakate parašyčiau „Svarbiausia po Warlikowskio „(A)pollonios" Europos drobė, brechtiškiausias po Heinerio Müllerio „Arturo Ui karjeros" spektaklis". Bet tai tikriausiai nebus paveiku. Svarbiau, kad veikia išradingai naudojami seni teatriniai mechanizmai, sukurti dar prieš išmaniųjų telefonų ir viską teisinančios takios realybės pradžią, ir kad bepasakodami jie iš naujo mums sudeda mus pačius.
***
Viešbutyje išjungiu savo „žvakę", gęsta laptopo ekranas, nusileidžia iš spektaklio atklydusi tylios nakties tamsa kaip prisiminimas ar sapnas, kad tai dar vis yra įmanoma.
