Šiuo miestu tarsi uždrausta skubėti: gali lėkti kuo greičiau, lenkti visus, bet prie perėjos būsi priverstas ilgiausiai sustoti. Kol ateis aplenktieji, palauks, ir tada ir užsidegs žalia. Nes kad ir kokia būtų tuščia gatvė, niekas per ją degant raudonai neina. „Policija čia griežta ir baudos didelės", perspėjo čia kurį laiką gyvenanti prancūzė. Jai tai tikriausiai irgi keista. Poznanės antipodas - Europos pietūs, sakau sau ir pasirašau už sveikesnį požiūrį. Bet poznaniečiai, matyt, turi sočiai ikikarinio vokiško kraujo.
Fabriko kvartalas
Nepaisant to, jie savo miesto identitetą šiandien kildina iš 1956-ųjų birželio - iš sukilimo, o šis savo ruožtu siejasi su XIX amžiumi ir miesto industrializacija, kai iš filologijos negalintis pragyventi mokytojas Hipolitas Ciegelskis (parašęs darbą „Apie lenkišką žodį ir jo konjugacijas" ir „Poezijos mokslą") po 1846 metų neteko darbo ir miesto turguje atidarė žemės ūkio įrankių ir kitokių „geležėlių" krautuvę. Greitai ji virto dirbtuve, o jau 1859 m. Strzelecka gatvėje vartus atvėrė didžiulė gamykla. Mokslinių darbų pobūdis irgi pasikeitė - 1858 m. išleista knyga „Apie žemės ūkio įrankius".
„Poznanėje kas trečias asmuo susijęs su tuo fabriku, ištisos kartos ten dirbo, kartais net 20 žmonių iš vienos giminės",- sako Ewa Wójciak, „Teatr Ósmego dnia" direktorė, festivalyje pristačiusi spektaklio „Ceglorz" premjerą. Cegložu darbininkai vadino savo fabriką, tapusį pagrindiniu miesto augimo ir jų kasdienės duonos šaltiniu. Demokratijos - taip pat. 1956 m. birželio 28 d. būtent šio fabriko darbininkai, išėję į gatves pareikalavo normalaus atlyginimo už darbą ir duonos savo vaikams, bet demonstracija tuoj peraugo į dar svarbesnius tikros demokratijos reikalavimus. Nuo pastatų buvo numesti įrenginiai, trukdantys klausyti užsienio radijų, apsupta saugumo būstinė. Po trijų dienų streiko į miestą įvažiavo 360 tankų ir 10 000 kareivių, sukilimas buvo numalšintas staigiai ir kruvinai: 74 aukos, 650 sužeistų, 746 areštuotų. Ant paminklo šiam sukilimui atminti išrašytos kitų mums „užglušintais balsais" nepapasakotų lenkų sukilimų datos: 1968, 1970, 1976, 1980, 1981.
Kurdama „Cegložą", trupė „Teatr Ósmego dnia" kalbėjosi su dirbusiaisiais tame fabrike nuo vaikino iki vyriausiojo amžiumi, užrašinėjo jų prisiminimus ir kūrė savotišką pamatą atminties teatrui, kurį ir pristatė to fabriko ceche W7.
Darbininkai, pasakojo Ewa Wójciak, labai didžiavosi savo fabriku, jie jautėsi svarbūs net tekindami kažkokią menką detalę laivų varikliams, jie po keliasdešimties metų galėjo prisiminti visą darbo tvarką, grafiką, judesių prie staklių seką. Tačiau tai, kas girdima iš po visą cechą išdėstytų garsiakalbių su virš jų išklijuotomis kalbančiųjų nuotraukomis, labiau primena instaliacijas vardan jų pačių nei prikelia atmintį. Nes įrašuose darbininkai kalba pernelyg tvarkingai, tarsi skaitytų jau suredaguotą tekstą (spėju, kad taip ir buvo). Sienomis slenka kompiuterių apdirbtos panoraminės nuotraukos, vėlgi - ne dokumentai, o impresijos mašininio darbo temomis. Gyvasties yra, kai „darbininkai", t.y. trupės nariai, iš didžiulio katilo dalina arbatą, kai iš rankų judesių, kartojančių tą pačią seką „įjungti-pasukti-nuleisti presą-išjungti" sukuria šokio fragmentą, net kai kiek per gražioje scenoje po darbo prausiasi duše. Bet videoprojekcijos, lozungai su 1956-ųjų birželio reikalavimais kiek per tiesmuki ir iliustratyvūs - šios istorijos neišvengsi, bet derėjo pamąstyti apie gilesnį ir ne tokį tiesmuką nuotraukų kartojimą. Visiška patetika padvelkia gražių raumeningų kūnų mosavimas kūjais, bet kaip tik čia teatras vykusiai sujungia fiziškai alinusį darbą ir stalininę ikonografiją, ryškinusią darbo ir kūno harmoniją. Ir vis dėlto - impresijos, vaizdai, instaliacijos, - priminimas, o ne gyvas, aktualus atminties teatras (nors fabriko dalis jau uždaryta, kita atiduota „Volkswagenui"): bent kiek konkretesnį žmogų pakeitė noras sukurti artefaktą. Tačiau gausios publikos valdymas, scenų išdėstymas, dėmesio koncentravimas vienon ar kiton pusėn, - tai ši teatras trupė daro gražiai ir tiksliai, - ko norėti, tiek metų treniruotasi gatvėse ir bažnyčiose bei kitose netradicinėse erdvėse, kai bent kiek tradiciškesnės jiems buvo užgintos.
Vienkryptis eismas 1.
Birželio sukilimo paminklas gremėzdiškas ir stiliumi lygiai toks pat stalinistinis, nes statytas visgi 1981 m., nepraėjus ilgesniam laikui nuo anos epochos įtakų. Matyt, paminklai tebėra universaliai sudėtingas ūkis tokias kaitas patiriančiose šalyse: turinį gebame keisti, bet struktūros, stiliaus, t.y. to, kas plaukia iš prigimties - dar ne, nes neįvyko kaita pačioje prigimtyje. (Tai idealiai patvirtina ir mūsų epopėjos su Lukiškių aikštės paminklų konkursais ir pateiktais pavyzdžiais.) Apie tai bando kalbėti britų choreografė Meg Stuart spektaklyje „Pastatyta amžiams" (Built to Last), kurioje ji su trupe „Damaged Goods" aiškinasi heroizmą, keliones į utopijas, į naują pasaulį, kuris, atrandamas, labai trumpai tetrunka. O žiūrint susidaro įspūdis, tarsi spektaklis būtų užsakytas festivalio ar Poznanės miesto kaip tik birželio sukilimo metinėms.
Nes viską lemia muzika, kuri pažymėta monumentalumo ženklu - Beethoveno „Herojiškoji", Dvořako Devintoji, Bruckneris, Schönbergas - visa tai ilgainiui ima skambėti kaip kažkoks vienas patetiškos klasikos motyvas, kurio jau imi nekęsti (ir gal tai buvo toks sumanymas?). Scenos palubėje kabo planetos, kurių viduryje - vietoje Saulės - šešiakampis atomo simbolis, ir kai visos ima suktis, pakilusi iki jų šokėja tampa visatos valdove, kosmoso užkariautoja. Šokėjai dalį savųjų gestų ima iš monumentaliosios skulptūros - saliutuoja, rankomis iliustruoja laikrodžio rodykles, iškilmingi priklaupimai, didžiuliai šuoliai, tautinių šokių pynės... Esama ir nemažai absurdo su folkloriniais šiaudais ir kostiumais, šalia ištariamų didžiųjų klasikų citatų rinkinio - ir „Music makes the people come together. Madonna" („Muzika sujungia žmones. Madona"), o vienas šokėjas įtartinai panašus į Valęsą savo ūsais. Tačiau ir to absurdo, ir neiššifruojamų scenų tiek daug, kad šis blaškymasis ir nesusitelkimas ima žiūrovus vyti lauk (ir čia šokėjai kone pasiunta ir vienas jų atsisėda ant tako, taip neleisdamas išeiti: poveikis taikomas tik į vieną pusę?). Finale monumentalios sustingusios šokėjų figūros nuverčiamos, kad neprisikeltų, bet ir vėl pamažu ima krutėti. Jei reikėjo tokios ištarmės - ji tikrai galėjo būti sutilpti į valandą, bet ne dvigubai ilgiau. Tačiau bjauresnį įspūdį kelia „kolonijinis" požiūris į kvailius, gyvenusius tame monumentų amžiuje, ir ironiškai auklėjantis žvilgsnis.
Vienkryptis eismas 2.
Staiga teatras baigiasi ir jo užduoti retoriniai klausimai apie praeitį tampa realiais apie asmenines patirtis ir akistatą su besikeičiančia dabartimi. Dar lėktuve pasiimtas dienraštis paskelbė, kad garsiojo lenkų sociologo, mums puikiai pažįstamo iš nuostabių knygų ir tekstų spaudoje, Zygmunto Baumano paskaitą Vroclave bandė sutrukdyti nacionalistai ir futbolo sirgaliai, rėkdami „Varyk iš Lenkijos!" Paskaitą visgi šis garbaus 88 metų amžiaus sociologas perskaitė. Atvykęs į savo gimtąją Poznanę teatro festivalyje jis perskaitė ir neilgą - ir tikrai negilų - pranešimą apie tai, kaip rusų milijardierių „klubas" su Dmitrijum Ickovu priešakyje 2045 m. planuoja į mūsų smegenis įkrauti kompiuterį ir kaip tada mes tapsime nemirtingi. Šiandien tai dar fantazijos, virstančios globaliomis kampanijomis, remiamomis net rusų prezidento. Bet sociologui sąskaitas pateikė praeitis: po pranešimo fojė laukė kultūringai ir be jokių šauksmų atėję jaunuoliai, išvynioję transparantą (panašų į birželio sukilimo): „Kultūros šventovė nėra komunizmo reklama". Ir žiniasklaidoje publicistų komentarus pakeitė sunkioji artilerija: iš vienos pusės - trijų metų senumo Baumano interviu, iš kitos - Istorinės atminties instituto faktų rinkinys.
Nepaisant ankstesnių Instituto kontraversiškų verdiktų, kai žmogus, gavęs klaidingą „saugumiečio" žymę, sunkiai vėliau ją nusiplaudavo, jo istorikų pateikti faktai teigia: Zygmuntas Baumanas nuo 1945 iki 1953 m. buvo ne tik Vidaus saugumo korpuso darbuotojas, bet ir politinis vadovas, politrukas, padaręs žaibišką karjerą iki majoro. Maža to - bendradarbiavo su saugumu kaip agentas Semionas. Tas korpusas pasižymėjo žiaurumais, ir tik per dvejus metus, iki 1947-ųjų, nužudė 1500 žmonių ir suėmė 12 000. Baumanas į tokius kaltinimus prieš trejus metus „Gazetai Wyborczai" ir anksčiau britų „The Guardian" teigė, kad jis kaip tikėjo komunizmu, taip ir tiki, o tame Saugumo korpuse jis kovojo su teroru. Ir iki pat 1953 metų nieko negirdėjęs apie genocidą, masinius trėmimus, „golodomorą", o ir tai tebuvo nuokrypiai nuo jį suviliojusios ir iki šiol puikios socializmo ideologijos.
Instituto istorikas neneigia Baumano nuopelnų mokslui: „Suprantu, kad tai iškilus sociologas ir filosofas, bet taip pat jis savanoriškai tarnavo brutaliai politinei policijai ir niekada nuoširdžiai nepažiūrėjo. <...> reikėtų aiškiai pripažinti, ką darė ir pripažinti komunizmą tokiu pat, kaip ir fašizmą".
Baumanas į tai kol kas nieko neatsakė. Jo taip gražiai ir giliai propaguotas dialogas čia nustoja veikti. Panašu, jis dar sunkiai įmanomas visoje milžiniškas transformacijas patyrusioje erdvėje. Kol kas tėra bandymai.
„Kadangi visuomeniniai santykiai trūkinėja, yra nepastovūs, lengvai pažeidžiami, lengvai nutraukiami arba juos išardo kokie nors nelaimingi atsitikimai, tai ta senoji bazė, tas kadaise egzistavęs pastovumas, tas senasis žinomos, numatomos, tikėtinos, aiškios kasdieninės rutinos pagrindas taip pat irsta. Ir štai čia vėl iškyla klausimas, koks bus kasdienybės ir dialogo likimas", - klausė jis Vroclavo teatro festivalyje 2011 m.. ir pabaigė: „Arba išmoksime kalbėtis visi su visais, arba...". Kol kas galioja nepabaigta mintis.
B. d.
