Iki miesto
Oro uostas keleiviams visada yra nesvarumo būklės, tarpinė stotelė tarp dviejų taškų ar tarp jo paties ir miesto centro. Čia galimi įvairūs susitikimai, apie tai kuriami filmai ir knygos, nes ši antigravitacija galioja visiems, ji keičia statusus ir atima postų stabilumą, -juk tik ką rėmeisi ar remsies tik į lėktuvo grindis. Kuo didesnis oro uostas, tuo daugiau galimybių išvysti akcijos filmo vertą scenarijų; vidutinio dydžio paprastai skiriami romantiškiems pasimatymams ir nesusipratimams. Į mažiausius filmų herojai vyksta tik tam, kad iš jų išvyktų toliau. Nežinau, ar Poznanės Lavicos oro uostas turi savo VIP salę, jame dieną stovi mažiau lėktuvų negu Vilniuje, - kokiam romanistui jis būtų įdomus?
Viena teorija teigia, kad kiekvieną mūsų nuo bet kurio pasaulyje gyvenančio žmogaus skiria šeši tarpiniai žingsniai - šeši žmonės, ir jei juos teisingai pasirinksi, gali paspausti ranką bet kuriam, nuo prezidento iki lūšnynų gyventojo. Poznanės oro uoste spaudžiu ranką vienam įdomiausių šiuolaikinių kompozitorių belgui Nicholasui Lensui, kurio ugnies rekviem „Flamma Flamma" sužavėjo prieš dešimtį metų. Ir per vieną - kompozitoriaus - ranką faktiškai tapau „pažįstamas" su man romantiškiausiu XX a. kūrėju Nicku Cave´u: 2014 m. rudenį Briuselio „La Monnaie" teatre bus pastatytas milžiniškas Lenso kūrinys - „Shell-Shock, A Requiem of War", skirtas Pirmojo pasaulinio karo šimtmečiui, ir jis įvairių miestų koprodiuserių aikštelėse bus rodomas ketverius metus - iki 2018. Jame pagrindinį „vaidmenį" atliks Cave´as, choreografiją kurs šiandien bene labiausiai kotiruojamas Sidi Larbi Cherkaoui, libretą - Nobelio literatūros premijos laureatas Johnas Maxwellas ‚JM´ Coetzee. Lensas su juo pernai Poznanėje pristatė pasaulinę premjerą - operą „Slow Man", o dabar drauge kuria operą „Elizabeth Costello, minčių sekretorė". Sveikas, JM.
Tai sakau ne dėl to, kad pasisveikinau su tuo, kuris, išlipus iš automobilio, po penketo minučių mane pamirš. Tai nebloga pradžia įžangai (įvažai) į kontekstą, išsyk leidusi pajusti, kuo gali „grėsti" nuo 1991 m. vykstantis Poznanės festivalis „Malta", paėmęs vardą nuo ežero, o šis - nuo Maltos ordino riterių, apsistojusių čia XII a.
Festivaliui žodis teatras nebetinka. Anksčiau „Malta" buvo žinoma kaip gatvės teatrų, spektaklių atvirose erdvėse šventė, ir tam turėjo tvirtą pamatą, - juk Poznanėje įsikūrė tokios pasaulinės trupės kaip „Teatr Ósmego dnia", „Teatr Biuro Podroży", vėliau - tarpdisciplininio scenos meno, šokio atstovai „Teatr Strefa Ciszy", „Usta Usta" ar „Porywacze Ciał", „Akademia Ruchu". (Čia, skelbia šaltiniai, Rūta Vanagaitė išvydo „Turbo cacahuete" ir jų „Mamytės laidotuves" atvežė į LIFE.) Kuo toliau, tuo labiau buvo krypstama nuo teatro kaip parašyto kūrinio inscenizacijos į kūrėjų ir žiūrovų bendravimą nebe literatūriniu pagrindu. Šiandien tai yra didžiausias Lenkijos scenos menų festivalis, apibrėžiamas kaip „teatrališkiausias tarp muzikinių festivalių ir muzikiškiausias tarp teatrinių", tiesiog pasivadinęs „Malta Festiwal Poznań". Keletas vardų iš muzikos pasaulio, koncertavusių čia anksčiau: „Goran Bregovic Ensamble", „Buena Vista Social Club", „Leningrad Cowboys", „Antony & The Johnsons", „Elvis Castello & The Imposter", „Beirut" ar „Nine Inch Nails". Šokio: Yvonne Reiner, Borisas Charmatzas, Xavieras Le Roy, Raimundas Hoghe, Meg Stuart. Scenos menų atstovus vardinti užimtų pernelyg daug vietos. Festivalis giriasi, kad čia savo pirmus darbus, dar ne itin žinomi, rodė Pippo Delbono, Romeo Castellucci, Janas Fabre, čia vienais metais rengtas flamų teatrų forumas (su 12 belgų teatrų!), pernai žvelgta į Aziją. Bet žinomi vardai pristatomi ne vien kaip tai, ką privalu pamatyti, - jau keletą metų festivalis kviečiasi programai kuratorių, ir šių metų idiomai (t.y. festivalio temai) „Oh Man, Oh Machine" iliustruoti pasirinktas Romeo Castellucci. Nepaisant nemenko biudžeto 6 mln. zlotų (be mainų), 18 skirtingų aikštelių, festivalio direktorius Micharas Merczynskis turėtų turėti kokį nors politinį „stogą"? - klausiu vieno festivalio senbuvių. „Jis pats yra stogas", atsako. Galima patikėti, pamačius „Maltos fondo" steigėjų pirmąsias pavardes - Janas Kulczykas jau keleri metai yra pirmasis tarp Lenkijos turtuolių, jo žmona Gražyna su savo tik 2,4 mlrd. zlotų imties pinigine - devinta. Gal jie priklauso ir Maltos ordinui? Bent jau ponia Kulczyk ryžosi pagydyti šiuolaikinį Lenkijos šokį, ir gražiame, anaiptol ne akropoliniame prekybos centre „Stary Browar" įsikūrusi šokio aikštelė per keletą metų pataisė reikalus. Su tokiais pažadais įvažiuokime į miestą.
Ibseno machina
Mechanizmas toks: pirma „pagaunama" tema, sklandanti įvairiais pavidalais virš šiandieninės Europos, po to ieškomas kuratorius, galintis ją geriausiai apauginti savo supratimu, atrinktais spektakliais, diskusijomis, reginiais. Šiųmetė „O žmogau, o mašina" reiškia mechanizmų įsigalėjimą ir jų santykį su žmogaus kūnu, jų reguliuojamą gyvų būtybių egzistenciją. Jau pats teatras yra mašina, tiek technologinė, tiek santykių prasme, sakė susitikime su žiūrovais Castellucci. Ir teatre ji - nieko nauja, graikų dramaturgai neišsprendžiamas problemas atiduodavo deus ex machina, Hamletas laiške Ofelijai rašė apie savo kūną kaip mechanizmą (´Thine evermore most dear lady, whilst this machine is to him, HAMLET.´ - Lieku amžinai tavo, brangiausioji mano mergele, kolei šis mechanizmas priklauso jam. - HAMLETAS".). „Tai ir įvairūs mechanizmai: vidiniai, kaip raumenų mechanizmas, ar išoriniai, kaip visuomeninės, kalbinės, religinės ar ekonominės taisyklės",- įžangoje rašė kuratorius.
Iš tiesų paskutinis aspektas jau gali pateisinti bene visokius spektaklius, nes kuri drama - plačiąja prasme - tokių stūmoklių nenagrinėja? Todėl pirmasis pamatytas spektaklis visame festivalio kontekste buvo kiek stebinantis: Ibseno „Nora". O dar labiau - kad ją pastatė labiau prie postdraminių priskiriama belgų trupė „TG Stan".
Visa spektaklio mašinerija atvira. Aktorė Wine Dierickx, dar lyg ir aktorė, bet gal jau Nora, priima žiūrovus į savo „namus", pasisveikina su kiekvienu, bando įsiūlyti pirkti kokią skulptūrėlę (nes jai verkiant reikia pinigų?). Eilinė jauna mergina, užbėgusi į sceną iš kasdienybės su savo sportiniu kostiumu, - ir kuo toliau žiūri, tuo labiau ji regisi nesubrendusi, kiek koketuojanti su visais, bet nė su vienu giliau nebendraujanti (net ir pokalbiai su daktaru Ranku tarsi slysta pro šalį). Į ją rimčiau nežiūri ir Kristina (Jolente De Keersmaeker), dalykiškesnė, brandesnė ir vyresnė draugė, jos nustebimo „Ooo!..", „Ak!.." (tiksliau - „Oh", nes vaidinama angliškai) - kandžiai ironizuojantys, tiesiai žiūrovams išduodantys, ką ji galvoja apie Norą. Anglų kalba skambantis Ibseno tekstas neįprastas, tarpais tiesiog prašosi sarkazmo, negyvos, šabloninės frazės ateina iš bendravimo klišių, iš media produkcijos - ir tai taip pat „lėlių namai", tik jau visuomeniniu aspektu.
Žiūrovas čia dalyvauja visada, jis yra svarbiausias personažų/aktorių adresatas. Jam tarsi teisinamasi, ieškoma supratimo, į jį žiūrima, per jį bendraujama su kitais. Noros saldainius Rankas tuoj išdalina žiūrovams, nes jam jie šlykštūs.
Rusų kritikė Marina Davydova, rašydama apie šių metų vokiečiakalbių teatrų festivalį „Theatertreffen", pabrėžia šių šalių scenose įsivyravusias frontalias mizanscenas, bet akivaizdžiai jų apstu visos Europos teatruose. Ir kritikė apskritai suabejoja ketvirtosios sienos būtinumu dabartiniame teatre: stanislavskiškoji aktoriaus technika buvo puiki kuriam laikui, jis dar vis yra ideali kinematografui, bet „teatrui (pabrėžkime - tam, kuriam vis dar reikšmingas menininkas) gyvenimo mėgdžiojimo idėja daugeliu atvejų tapo pragaištinga. Aš jau seniai pagaunu save, kad nebegaliu žiūrėti pastatymų, kuriuose Piotras Petrovičius scenoje apsimeta Semionu Semionovičium ir nuduoda, kad publikos apskritai nėra. Šis hermetinis būdas egzistuoti sukuria pačią kvailiausią estradiškumo rūšį".
„Maltos" festivalio teatriniai reginiai tai patvirtina. „Noros" dekoracijos - tik užuominos į teatrą, kokį kadaise matėme, bet tai pats tradiciškiausias iš festivalio darbų. Scenos gale ant grindų paklotas takelis-stalas su lemputėmis, buteliais, žvakidėmis - baliaus pažadas. Baldai, kaip ir rūbai - elementarūs, šiuolaikiniai ir drauge jokie (kad ir svarbių dizainerių, kaip atpažino salėje buvę dizaineriai). Rūbas reikalingas tam, kad pakeistų personažą: aktorius Tiago Rodriguesas su švarku bus Krogstadas, be jo - daktaras Rankas. O jų „vidus" beveik nekinta, gal tik Rankas kartais kiek poetiškiau-filosofiškiau pakalbės, bet ir tai - kiek leis frazių prasmė. Bet jie neapsimetinės kitokiais ir nedemonstruos persikūnijimo technikos, - jie juk pasakoja istoriją, o drauge, nevaidindami, stebi ją kiek iš šalies, būna visada greta, nesitraukdami nuo scenos. Tai nėra „modernu vardan novatoriškumo". Kaip Nora vaduojasi iš visuomenės tradicijų, taip aktorių gestai, judesiai išreiškia bandymą vaduotis iš teatro tradicijų, kaustančių ir personažų situaciją, ir aktorių stilių. Todėl Krogstadas, apsidžiaugęs, kad laimė su Kristina įmanoma, suspaudžia kumštukus (maždaug - „Jėga!"), bet drauge bijo, kad nenudegtų dar sykį - ir gestas tampa sąmokslininkiška replika žiūrovams, kurie žiūri ir „serga".
Ir vis dėlto: Nora, norėdama sulaikyti Torvaldą (Frankas Vercruyssenas kuria smagų, bet ir sausą verslo pasaulio egzempliorių), bando šokti, bet daugiau darkosi, krato kūną kaip išeina (kokia ten tarantela!...), ir tai jos nervų šokis tarp gyvenimo ir mirties. Nepaisant žiūrovo dalyvavimo, dabartinės muzikos ir nesureikšminamo teksto, Ibsenas nėra paneigiamas - priešingai, jis suskamba labai gyvai (Noros nebrandumas, nesidalinimas problemomis su Torvaldu, amžinas pinigų stygius). Aktorių stiliaus ne-demonstravimas, neprimygtinumas ir net šioks toks atsainumas lyg ir atrodo joks, bet pamažu įtraukia į drama taip, kad greta viena moteris ima šnirpščioti, pergyvendama dėl Noros situacijos. O finale regi, kaip nedidelio ūgio moteris jau stengiasi išsitiesti, matai, kaip ji suaugo ir subrendo - ir kaip aktorė, demonstruojanti vidinę jėgą, ir kaip Nora, sąmoningesnė, bet dar ne visai ryžtinga, tik bandanti tokia būti. Paradoksas, bet ir šiaip jau netrumpintas Ibsenо tekstas pabaigai išlaikomas pagarbiai iki smulkmenų - paskutinės remarkos. Nora, išėjusi iš vaidinimo scenos (aikštelės), išeina ir iš realios scenos. Torvaldas sako „Stebuklų stebuklas?!" Ir girdime, kaip kažkur toli trinkteli laukujės (teatro) namo durys.
Daugiau jos neatsivers - į tokį teatrą, kuris, nepaisant įvairių bandymų pabėgti, visgi dar liktų pririštas prie dramos pavadėlio. „Malta" ne tam buvo sukurta.
B. d.
