Keli įsiminę aspektai iš Idėjų festivalio Rygoje
Lapkričio 8-10 dienomis Rygoje, Latvijoje, vyko Latvijos teatro instituto organizuotas festivalis „Menas ir ekonomika". Tai diskusijų ir idėjų mainų platforma, pristatanti kritinį požiūrį į dominuojančią neoliberaliąją ideologiją, žaismingai pristatanti naujas idėjas ir alternatyvius ekonomikos modelius, siekiant išvengti katastrofos - tiek ekologinės, tiek kapitalizmo žlugimo padarinių. Vienas iš festivalio įkvėpimo šaltinių - britų Naujojo ekonomikos fondo (NEF) ataskaita „The Big Transition", kurioje aptariama pasaulio ekonominė, politinė ir socialinė padėtis, patirianti finansų krizę, ir buvo pristatytas galimas alternatyvus vystymosi modelis, atsižvelgiant į pavojų aplinkai bei gamtinių išteklių nykimą ar socialinės nelygybės klausimą.
O nuostabiausia, kad apie tai kalbėti ne tik reikia, ne tik svarbu, ne tik būtina (o kitur ir yra kalbama), - kalbėti apie tai gali būti be galo įdomu.
***
Festivalį pradėjo lietuviams iš šiųmetinių „Sirenų" užsienio programos šiek tiek pažįstamas latvis Karlis Krūminis (Kārlis Krūminš). Vilniuje kartu su suomių aktoriumi Carlu Almu vaidinęs spektaklyje „Legionieriai" (rež. Valteris Sīlis), Rygoje K. Krūminis pristatė savo režisuotą premjerinį spektaklį „Testing Transition". Kartu su bendražygiais - aktore Anta Aizupe, scenografe Sintija Jekabsone, dramaturgu Janiu Balodžiu ir vaizdo menininku Dainiu Juraga - buvo nutarta atlikti eksperimentą, ar įmanoma menininkui išgyventi be pinigų: kas nutiktų, jei staiga įvyktų kapitalizmo apokalipsė ir tektų grįžti prie... mainų sistemos? Ką į maistą ir gėrimą galėtų mainyti menininkas? Ar jo gebėjimai visuomenei realiai reikalingi? Ar tai - natūraliomis sąlygomis - tik pridėtinė vertė?
„Kai keliavome į savo dešimties dienų išmėginimą išgyventi, mainant savo meninius gebėjimus į maistą ir panašiai, buvome pasiruošę... badui. Nežinau, kodėl. Ėmiau pats sau nagrinėti, kodėl mes taip nepasitikime visuomene? Kodėl manome, kad esame jai nereikalingi? Kodėl gėdijamės to, kad esame menininkai ir jaučiamės jų akyse neverti, ko už tai prašome?" - vienos iš diskusijų metu mintimis, kilusiomis prieš prasidedant eksperimentui, dalijosi K. Krūminis.
Spektaklio metu visi jo kūrėjai kalbėjo apie tai, kaip, palikę namuose pinigines, telefonus ir susikūrę 20-ies taisyklių rinkinį, iškeliavo į provincijos kaimą, kuriame gyvena kelios šeimos (ir daugybė įdomių personažų). Vieni prieš kelionę ruošėsi badui, kiti prisipažino tikėjęsi sulieknėti ar sutaupyti, tačiau finale, sėkmingai mainant galimybę nuo kultūros atskirtiems miestelio gyventojams pamatyti (lauko estradoms adaptuotus) spektaklius, išgirsti specialiai jiems parašytus eilėraščius, būti nupieštiems ar stebėti, kaip jų vaikai kartu su menininkais dalyvauja kūrybinėse dirbtuvėlėse, buvo susidurta su moraline dilema: ar sąžininga tiesiog eksperimentuojant priimti maistą ir kitas gėrybes iš tų, kurie galbūt tuo maitintųsi dar mėnesį, o tu namie esi palikęs banko sąskaitą, kurioje - gal ir nedaug, bet daugiau, nei turi tie, kurie tave... šelpia? Ar maino meną į tai, ką gali duoti?
„Centralizuota kultūros politika, kai menas prieinamas tik didmiesčių gyventojams, eliminuoja teisę priemiesčių gyventojams rinktis meną - artimiausia jiems galimybė - tai pamatyti komercinio teatro spektaklius, gastroliuojančius vasarą gretimame didesniame miestelyje", - dar vieną problemą išryškino K. Krūminis diskusijos metu. Taigi teoriškai savo eksperimentu jaunieji kūrėjai suteikė nedidelio miestelio gyventojams galimybę nemokant už bilietą, tačiau atsidėkojant maistu susipažinti ir su alternatyviomis komercijai teatro formomis. Po eksperimento menininkai grįžo į tą patį miestelį ir atsidėkojo juos rėmusiems žmonėms. Gražu.
***
Apie meno ir ekonomikos sąsajas festivalyje buvo kalbėta įvairiomis formomis - spektaklių, diskusijų, kino peržiūrų ir paskaitų. Vienas labiausiai stebinusių dalykų turbūt ir buvo tai, kad visuose išvardytuose festivalio renginiuose dalyvavo tiek menininkai, tiek ekonomikos žinovai. Ir vieni kitiems negailėjo ne tik patarimų, bet ir klausimų. Taip pat - klausimų sau patiems.
Kodėl visuomenė turi manimi rūpintis? Kaip man pačiam pasirūpinti savimi, nemeldžiant paramos iš valstybės? Ar valstybė yra įpareigota rūpintis manimi labiau nei kitais? Kaip man save suvokti, - aš meno mechanizmo sraigtelis ar meno kūrėjas? Kaip išvengti neapykantos institucijoms, kurios koordinuoja mano meninę veiklą? Ar atsakymas yra toks pat, kokį teko išgirsti pasiskundus, kad už išspausdintą spektaklio recenziją gavau vos 16 litų, - „susirask normalų darbą"? Tokia rekomendacija, tarp kitko, nuskambėjo iš ne bet ko, o aktoriaus lūpų.
Kita vertus... sėdi menininkai, kalba į mikrofonus, fotografuoja fotoaparatais, tikrina savo planšetinius kompiuterius ir skundžiasi, kad nepakankamai uždirba, kad yra nevertinami ir finansine prasme priversti kone skursti; bet nepastebėta, kaip į salę it priekaištas įslinko asociali moteriškė, kartu su savimi atsinešdama maišelį ir tam tikrą tvaiką; prisėdo salės kampe, galbūt ir nesuprato, kur patekusi, tačiau rado šiltą vietą nusnūsti sėdom. Štai tau ir menas, ir ekonomika.·
***
Tačiau...
- „Appreciate art", - prašo jauna estų kūrėja Maike Lond. Ne pirma prašo. Ir net ne pirma taria tą frazę pasirodymo metu - frazė pasiskolinta, kaip pati prisipažino, iš bulgarų choreografo, spektaklio metu lig kraujo draskančio veido odą tuo pačiu prašymu. Ir jos paskaitos-pasirodymo-spektaklio pavadinimas pasiskolintas - „10 kelionių ten, kur nieko nevyksta". Ką daugiau daryti, jei ne skolintis, juk įpirkti negali - kaip tikras menininkas - neturi pinigų. Bet apie tai nesinori kalbėti? Nes yra neturtingesnių? Nes - ne turtuose laimė? Nes... ?
Po spektaklio greta daugelio kitų minčių kilo kelios, grąžinančios į vietinį, Lietuvos, kontekstą - į tą tyrą, pokalbiais apie pinigus scenoje nesuterštą teatrą. Kas būtų, jei šis spektaklis būtų pristatytas, tarkim, Kultūros ministerijos Baltojoje salėje Lietuvos teatro politikos gairių mąstytojams? Ar, tarkime, kokioje teatro salėje, į kurią būtų galima pakviesti (nusipirkti bilietus) meną remiančius ar galinčius remti finansinio sektoriaus atstovus - pradedant bankininkais, įmonių vadovais, tęsiant politikais, (euro)parlamentarais... Žodžiu, kultūringais žmonėmis.
Ir ką jie pamatytų?
- Kaip fiziškai sveika, tačiau švelniai šizofrenija ar bent emociniu nestabilumu - „kaip ir visi menininkai" - kaltinama, „normalaus darbo" neturinti/ neieškanti, išlaikyti save, sūnų, o ir vyno nusipirkti norinti jauna menininkė skundžiasi privataus ir kultūros sektorių nebendradarbiavimu, turtingųjų-nesuinteresuotumu-paremti-kultūrą-ir-siūlymu-meno-kūrimu-užsiimti-laisvu-nuo-tikro-darbo-metu.
- Naivų menininkės pasakojimą apie troškimą tapti kažkieno - turtingo aristokrato? - asmeniniu naminiu gyvūnėliu, kuris, finansiškai ją remdamas, suteiktų galimybę kurti meną jam ir aplinkiniams.
- Subtilia ironija atmieštą biografinę istoriją apie menininkės bandymą atrasti save - tiek dirbant padavėja bare, tiek besiruošiant parodai ir neturint laiko ieškotis normalaus darbo, grojant gatvėje prie Estijos kultūros ministerijos, tiek prašant finansavimo/ paramos bei atliekant to galimybių studiją.
Tačiau svarbiausia - pamatytų (ir čia absoliučiai ramia sąžine galima nesibijoti nei patoso, nei klišių) minimaliomis priemonėmis scenoje ir maksimaliomis priemonėmis tiek menininkės gyvenime, tiek istorijoje jautriai ir skoningai pristatytą ekonominę, socialinę, kultūrinę bei kultūrpolitinę problematiką ne vien Estijoje, bet ir daugelyje šalių nagrinėjantį scenos kūrinį, nuoširdžią saviieškos išpažintį socio-ekonom-kultūr-politinėmis aplinkybėmis. Su lašu džintoniko.
Spektaklio „10 kelionių ten, kur nieko nevyksta" struktūra gana paprasta. 10 trumpesnių ir ilgesnių pasakojimų, apie tai, kaip Maike Lond bandė save identifikuoti kaip turtingo aristokrato asmeninę menininkę-naminį gyvūnėlį. Kaip rašė laišką Kultūros rėmimo fondui, prašydama pinigų tyrimui, kokios yra bendradarbiavimo tarp finansinio-privataus ir kultūros sektorių galimybės, atlikti. Kaip ji gavo 1 500 eurų tyrimui atlikti. Kaip ji, negavusi atsakymų į savo laiškus, arba neturiningų susitikimų su turtingais asmenimis, remiančiais meną - bet ne jos ir ne šiandien, dėka išėjo dirbti į barą - niuansai dirbant padavėja, taip pat dalijant alų ir džiną su toniku, buvo pristatyti publikai. Ironiškai ir nuoširdžiai vienu metu. Animacijos, video-, teksto ir kitomis išraiškos priemonėmis.
Ir nepaisant to, kad analogiška tematika, panašiomis priemonėmis monospektaklio „Money, money, money" metu kalbėjo ir Nyderlandų menininkė Dette Glashouwer, pačioje pasirodymo pradžioje prisipažinusi, jog nekenčia (nekentė?) kalbėti apie pinigus, tačiau paaiškėjo, kad tai - jos „arkliukas" tiek kuriant, tiek išgyvenant, - spektaklis liko nuskendęs užmaršty, nustelbtas estų menininkės gyvo, nuoširdaus, ekspresyvaus ir melancholiško, susimąstyti net ir ją pačią paties spektaklio metu vertęs pasirodymas.
Tačiau esmė - menininkai savo spektakliuose apie tai kalba. Tai analizuoja. Ieško ir siūlo alternatyvas. Pinigams. Kalboms apie pinigus. Ekonomikos sistemai. Ekologijos problemų sprendimams. Aplinkai, kuri - nori nenori tenka pripažinti - mus supa ir daro įtaką mūsų gyvenimo būdui tiek pat, kiek mes darome įtakos aplinkai. Nors Lietuvoje apie tai šnekama tik asmeniniuose pokalbiuose (ir ant asmeninių socialinių tinklų sienų) arba nieko nebestebinančiais ir nebegirdimais „trūksta finansavimo" pareiškimais, būti menininku - dažniausiais atvejais yra savotiškas savanoriškas elgetavimas? Tačiau Lietuvos scenoje apie tai (kol kas?) nekalbama.
O Idėjų festivalyje „Menas ir ekonomika" tik apie tai ir buvo kalbama. Ir apie tai kalbėjo ne vien menininkai. Ekonomistai kalbėjo apie teatrą, o teatralai - apie ekonomiką. Ir, kas absoliučiai neįtikėtina manantiems, kad menininkas turi būti sotus savo kančia ir išgyventi dvasinių gėrybių dėka, menas ir ekonomika (tai gali nustebinti) yra susiję. Įdomu, kada - ir ar - Lietuvoje pasirodys spektaklis apie PSD/VMI ar net VSD/STT/BNS ir t. t.? Kai taip nesinori apie tai kalbėti.
LIETUVOS SCENA
