Pernai metų pradžioje Vokietijoje išleista knyga „Kultūros infarktas"[1] sukėlė tikrą audrą kultūros politikų ir meno žmonių galvose, iš karto, nors ir neilgam, užvirė diskusijos svarbiausiuose šalies laikraščiuose (Der Spiegel, Die Zeit, FAZ ir kt.). „Populistai", sukūrę „rinkos ekonomikos antiutopiją" - taip buvo įvardinti knygos autoriai, užimantys ir svarbius postus Vokietijos kultūrinėje erdvėje.
Knyga „Kultūros infarktas" 2012 m. užsipuolė Vokietijos kultūros subsidijavimo sistemą: siūloma pusę visų muziejų ir teatrų uždaryti, kad likusieji išgyventų. Kuo tai grįsta? Ir ar tai neprimena mūsų radikaliosios „naktinės reformos", kurios vokiečiai visgi išvengė? Vokietijos teatro kritikas, Berlyno laisvojo universiteto dėstytojas Thomas Irmeris siūlo komentarą praėjus metams.
Kalbėdami apie kultūros finansavimą Vokietijoje pirmiausia turime prisiminti, kad pagal Konstituciją kultūra yra atskirų federacinių žemių reikalas,- tai reiškia, kad jos finansuoja kultūrą pagal savo miestų ir rajonų poreikius. Šis 30-asis Konstitucijos straipsnis kuriant Vokietijos Federacinę Respubliką atsirado siekiant išvengti nacionalsocializmo klaidų ir norint užkirsti kelią centralizuotai kultūros politikai. Po Vokietijos susivienijimo nuolat buvo diskutuojama, kaip, neperžengiant Konstitucijos nubrėžtų ribų, padidėjusiai valstybei išsaugoti bei skatinti savo įvairialypę kultūrą ir valstybiniu lygmeniu. Čia atsiranda du aspektai: itin remtinų kultūros įstaigų, tokių kaip daug personalo išlaikančių teatrų (taip pat ir operos) finansavimas diskusijose dažnai užgožia kitų kultūros įstaigų problemas; o šitaip dar labiau išryškėja regioniniai skirtumai federacinėje sistemoje. Daugelis savivaldybių popramoninėje Rūro srityje arba silpnos infrastruktūros regionuose Rytų Vokietijoje yra praktiškai bankrutavusios ir vargiai beturi lėšų finansuoti kultūrą (taigi ir teatrus). Ir nors Vokietijos valstybė yra daug mažiau paveikta krizės nei sakykime, Pietų Europos šalys, ir tikrai galėtų tokioms savivaldybėms pagelbėti, - ji neturi tam teisės.
Kultūros finansavimo problemos matomos viešumoje ryškiau nei kitų sričių, taigi apie jas ir aršiau viešai diskutuojama. Beveik kiekvienas žino: išlaidos teatrams sudaro tik menkus 0,2% visų savivaldybių biudžeto išlaidų, tos sumos neužtenka jokiam rimtam jų modernizavimui. Nepaisant to, nuolat ieškoma priekabių, kodėl teatro subsidijavimo sistema yra neteisinga, nesąžininga, neefektyvi ir politiškai įtartina. Šiuos klausimus tikrai galima būtų kelti norint pagerinti padėtį. Žinoma, labai daug priklauso nuo atspirties taško: jeigu pirma pakalbėtume su neturtingo nepriklausomo teatro Leipcige režisieriumi, paskui aplankytume Miuncheno „Kammerspiele", kitą dieną paklausytume ištaigaus koncerto Baden Badene, o galiausiai, prieš grįždami į Berlyną, užsuktume į merdintį Vupertalio miesto teatrą (kur kadaise šlovę pasiekė Pina Bausch), - būtume aplankę ne tik keturis skirtingus miestus ir federacines žemes, bet ir visiškai skirtingus pasaulius su skirtingomis kultūros ekonomikos sąlygomis. Tie dramatiški skirtumai yra ne 1949 m. sudarytos Konstitucijos, o pastarųjų dvidešimties metų visuomenės ir kultūros transformacijos pasekmė. Ir protingos išvados dar nepadarytos.
2012 m. kovą išleista knyga „Kultūros infarktas" yra vokiečių kultūros subsidijavimo studija, kurios aliarmuojantis pavadinimas žadėjo padėties analizę su pasiūlymais, kaip viską patobulinti. Ją bemat perskaitė mažiausiai pusė su kultūros organizavimu ir administravimu susijusių žmonių, ji sukėlė karštas diskusijas laikraščiuose. Vis dėlto tai pirmas toks išsamus bandymas viską susumuoti, kai subjektas - žr. aukščiau - yra sudėtingas: tarp savivaldybių, federacinių žemių ir valstybės išsišakojusi sudėtinga subsidijavimo sistema, skirta išlaikyti nacionalinius „švyturius" - tiek vietinės reikšmės kultūrininkus, tiek regioninius kultūros skleidėjus. Vargu ar kas tikisi, kad bus genealogiškai sistematizuota visa kultūra nuo kaimo muziejaus iki nacionalinio kultūros fondo, bet knygos autorių pasiūlymas pernelyg paprastas: karpyti radikaliai, nes esą „kultūros tvanas Vokietijoje vyksta pagal pasiūlą, o ne pagal poreikius". Jau nekalbant apie tai, kad žodis „tvanas" kelia aliuziją į gamtos katastrofą, pati išvada liudija keturių knygos autorių į rinką orientuotą mąstymą: įstaigų kofinansavimą turįs lemti ne poreikis šviesti tautą bei skatinti kūrybinį potencialą, o tenkinti paklausą. Tai menkai užmaskuotas priekaištas, kad kultūra remiama per daug ir pustuščių kišenių laikais būtina susiveržti diržus.
Išvada trumpa ir brutali: kadangi neužtenka visiems, bet kai kuriems turi užtekti dar ilgai, reikia karpyti. Pusė muziejų ir teatrų (ir operos teatrų) turėtų užsidaryti, kad kita pusė išgyventų. Pagal kokius socialinius, demografinius ar kitokius kultūros išlikimą garantuojančius kriterijus tai reikėtų padaryti, įžvalgų nepateikta (nors autoriai būtų galėję išanalizuoti Rytų Vokietijos teatrų problematiškos, dar nesibaigusios transformacijos praktinius pavyzdžius). Grubiai nurėžti vieną pusę dėl kitos - visi žino, kad tai sunkiai įmanoma demokratinėje šalyje, kur dėl visų interesų turi būti deramasi. Ir tai dar abejotina, nes užtenka prisiminti nepasiteisinusius įstaigų sujungimo ar veiklos siaurinimo pavyzdžius daugelyje miestų: kultūrinės produkcijos lygis nuo to nepakilo, bet praradimai dideli ir praktiškai nieko nesutaupyta. Taigi „Kultūros infarkto" autorių siūlymas „pusė už pusę" tereikštų griūtį ir nieko daugiau.
Įdomu pažiūrėti, iš kokios intelektinės socialinės aplinkos sklinda tokios rekomendacijos. Visi keturi autoriai užima gana aukštus postus kultūros vadybos, švietimo ar paramos skyrimo baruose, bet lig šiol kaip kultūros teoretikai pernelyg nesireiškė. Dieteris Haselbachas yra Kultūros tyrimų centro Bonoje vadovas, Arminas Kleinas - kultūros vadybos profesorius (ši akademinė sritis tokia pat jauna, kaip ir jos tyrinėjamos problemos), Piusas Knüselis - Šveicarijos fondo „Pro Helvetia" direktorius, o Stephanas Opitzas - Šlėzvigo-Holšteino žemės administracijos kultūros skyriaus vadovas. Knygos stilius - arogantiško vadybininkų žargono, politinio agresyvumo ir vienos kitos skolintos teorijos mišinys - gerai atspindi socialinę autorių poziciją ir kalbos lygmenyje, nes jie pernelyg dažnai nuklysta į šalį nuo tikrojo savo objekto. Knygą lengva skaityti, bet sunku iškęsti.
Pavyzdžiui, jų rekomendacija sutaupytais pinigais remti mėgėjų kultūrą būtų sveikintina, bet šauna pro šalį, nes tuo pat metu jie nori industrijos, tiekiančios paklausius kultūros produktus. Jau nekalbant apie tai, kad vokiečių teatras yra kone tarptautinių festivalių čempionas ir sugeba didelę dalį lėšų užsidirbti pats. Filmai seniai remiami tokiu principu: remiama net ir populiari produkcija, bet sėkmės atveju ji paramos lėšas grąžina, taigi niekas negauna per daug ir dykai, tai veikiau sąžiningas sandoris. Bet knygos autoriai tikriausiai turėjo ambicijų kritinę Adorno teoriją apie amerikiečių masinę kultūrą kaip į pelną orientuotą kultūros industriją paversti pozityviu reiškiniu ir tokia savo samprata (kad kultūra turi apsieti be paramos) tikėjosi sustabdyti „tvaną". Taigi į rinką orientuota mąstysena tėra įžūlus reikalavimas totaliai ekonomizuoti kultūrą.
Siūloma ir aukštąsias menų mokyklas tikslingai pajungti ekonomikos principams. Didžiųjų Vokietijos bankų meno kolekcijose pilna jaunų menininkų darbų. Verčiau jau autoriai būtų parašę apie tai, ką daryti, pavyzdžiui, su scenos menais, kurių negalima kolekcionuoti tikintis, kad kada nors kūrinio vertė pakils.
Paskutinė autorių rekomendacija - šiuolaikinę kultūrą tvarkyti orientuojantis į tarptautiškumą. Taip, teisingai, bet kuo gi ši rekomendacija svarbi? Ji visiškai nėra nauja, be to, kaip tik ši sritis reikalauja didelės paramos, nes brangiai kainuoja. Beveik visi tarptautiniai festivaliai Vokietijoje gauna paramą, šiuo atveju netgi valstybinę, nepažeidžiant Konstitucijos.
Iš esmės „Kultūros infarktas" tik išmėto dujines granatas, nes autoriai nenori ir nesugeba mąstyti aiškiai. Svarbias knygas apie naujausią kultūros raidą, tokias kaip Dragano Klaičo „Paslanki vaizduotė" (Mobility of Imagination, 2007), vadinamieji ekspertai savo gerai apmokamuose postuose visiškai ignoravo.
Taigi, knyga tik labai netiesiogiai pastūmėja link svarbių diskusijų apie subsidijavimą, ypač teatro srity, kurio veiklos negalima vertinti remiantis vien bilietų pardavimais ir recenzentų atsiliepimais. Vieną iš sudėtingiausių vokiečių teatro problemų - nesąžiningai nevienodą didžiųjų miesto teatrų ir dažniausiai skurstančių nepriklausomų teatrų subsidijavimą - autoriai menkai tepaliečia. Juolab kad jie net nežino naujausios teatro istorijos raidos, atvejų, kaip kūrybingi autsaideriai paveikė tradicinį vokiečių teatrą. Matthias von Hartzas, nepriklausomų teatrų festivalio „Impulse" ir Berlyno festivalio tarptautinės programos „Foreign Affairs" vadovas ne kartą tvirtino: „90 procentų inovacijų ateina iš nepriklausomos scenos, bet ji gauna tik 10 procentų valstybės paramos". Daugelyje miestų netgi dar mažiau. Šį fenomeną „Infarkto" autoriai apskritai pražiopsojo. Dar labiau kliūna, kad režisieriaus Christopho Marthalerio įtaka istorinėms permainoms šveicarų teatre jiems atrodo nereikšminga. Visa tai tik parodo autorių nekompetenciją.
Bet ne tik dėl to knyga buvo visuotinai atmesta ir vokiečių dienraščiuose išpeikta; nei jos pagrindiniai teiginiai, nei tikslai nesulaukė nė lašelio pritarimo. Niklasas Maakas laikraštyje „Frankfurter Allgemeine" knygą pavadino „mąstymo infarktu". Ji nesugebėjo duoti visuomenei jokių impulsų, po trijų savaičių diskusijos paprasčiausiai nutilo. Kova dėl subsidijų paskirstymo (kaip tai įvardija laikraščiai) lieka viena iš svarbiausių. Tai socialinio teisingumo klausimas, nes teisę į kultūrą turi turėti ne tik labiau pasiturintieji žmonės, ne tik prestižiniai turtingieji menai ir ne tik turtingesniuose regionuose. Pagal tokią logiką skurdesniuose veikiai teatrų ir muziejų gali nebelikti. Kodėl valstybė privalo vystyti kultūrą, ši knyga įrodyti nepasistengė. Tad nenuostabu, kad nepaisant krizės, nė vienas bankininkas nenorėjo leistis į diskusijas apie kultūros finansavimą.
[1] Dieter Haselbach, Armin Klein, Pius Knüsel, Stephan Opitz: Der Kulturinfarkt: Von Allem zu viel und überall das Gleiche. Eine Polemik über Kulturpolitik, Kulturstaat, Kultursubvention. Random House GmbH, München 2012
Vertė Jurgita Mikutytė
