 |
| Daugialypės istorijos ir nostalgiški reginiai |
Kai apima mintis, jog mačiau bene visas didžiųjų Berlyno teatrų scenas, viduje nusijuokiu, nes šis įsitikinimas – tikras absurdas. Kai pradedu pamilti vieną ar kitą teatrą ne vien dėl jo koncepcijos ar rodomų spektaklių žanro, bet ir dėl scenų architektūros, jų istorinio konteksto, teatro vietos miesto plane bei patogių susisiekimo galimybių, atrandu dar jaukesnį teatrą su nemažu vidiniu kiemu ir jaukia kavinuke antrame aukšte, su šiluma dvelkiančia scena, kurios kairės pusės kulisus atstoja du didžiuliai langai, vedantys ne į aktorių/šokėjų persirengimo kambarius, bet į urbanistinio miesto užkulisius.
Tai – Berlyno HALLE-TanzBuehne, įsikūrusi daugiau nei šimto metų senumo buvusios policijos nuovados patalpose, iš kitų teatrų išsiskirianti degtų plytų statyba ir puošniais ornamentais. Halės teatrą, šią specialiai šiuolaikiniam šokiui skirtą erdvę, 2003 metų rudenį įkūrė choreografė Toula Limnaios kartu su jos pačios vardu pavadinta trupe Cie toula limnaios.
Graikų kilmės choreografė klasikinio bei šiuolaikinio šokio išsilavinimą, muzikos bei šokio pedagogikos pagrindus įgijo Briuselyje, vėliau studijas tęsė Folkvango aukštojoje mokykloje Esene. Kurį laiką šokusi Pinos Bausch vadovaujamoje Folkvango šokio studijoje, Toula Limnaios pati ėmėsi kūrybos: daug žadanti šokėja kūrė įvairius improvizacinius projektus kartu su muzikantais, o 1996 m. nusprendė įkurti savo trupę. Cie toula limnaios darbai išsiskiria vaizdų polifoniškumu, lengvais koliažiniais potėpiais, sapno ar pasakos fabula, šiuolaikinės romantikos potėpiais. Šokį, muziką, šviesas bei video choreografė jungia kaip atskiras, lygiavertes savojo stiliaus priemones, spektaklius grįsdama asociacijomis. Realių bei fantastiškų detalių gausa, jausmingos poezijos vingiais, daugialypėmis istorijomis bei nostalgiškais reginiais Toula Limnaios darbai labai artimi Pinos Bausch estetikai, šokio kalba žadinančiai įvairialypius žmogiškus jausmus.
Tiek ankstesni spektakliai, tiek ir naujausias choreografės darbas „Pasaulis yra tobulas“ („life is perfect“) atspindi Folkvango šokio akademijos koncepcijos pagrindus bei Pinos Bausch įtaką. Spektaklio siužetinė linija pinama iš judesių ir „paveikslų“, kontrastingai apšviečiant (vidinio) pasaulio tobulybių bei ydų polius. Kontrasto principu rodomi nostalgija ir vilčių žlugimas, žmogaus vidinis grožis ir bjaurumas, harmonija ir smurtas. Metaforiškas ne tik spektaklio pavadinimas, bet ir jo vaizdų kalba.
|
|
| Kuriamas tobulas pasaulis su išlendančiomis žmogiškomis ydomis |
Trys ilgomis šilkinėmis suknelėmis pasipuošusios moterys ir keturi kostiumuoti vyrukai stengiasi kuri tobulą pasaulį, tačiau žmogiškos ydos lenda tarsi ylos iš maišo. Jausmingus duetus keičia nerimastingi solo, tobulo grožio paieškos veda ligi savęs bjaurojimo ir smurto. Tokį prieštaringumą choreografė kuria trapiais, švelniais judesiais, akcentuodama detales ir individualumą. Perukai, aukštakulniai ir veidrodžiai, iš medinių skalbinių segtukų išauganti barzda bei ritinėjami skambantys meditaciniai rutuliukai – tai subtiliai parinktos spektaklio užuominos apie pasaulio bei žmonių netobulumą. Choreografinį spektaklio pagrindą kuria staigūs posūkiai, ilgi įtūpstai ir pašokimai, sinchroniniai judesiai, atskiri vienų vyrų ir vienų moterų šokiai bei improvizaciniai etiudai. Komiškumo spektakliui teikia pripučiama lėlė, įtampą kuria vaikystėje ant asfalto žaistus „Skaičius“ primenanti scena, kuomet aukštakulniais apsiavę vyras ir moteris lipinėja, sukinėjasi, šokinėja bandydamas pataikyti tarp šokėjo galūnių, prilipintų prie žemės lipnia juosta.
Jauno vokiečių kompozitoriaus bei trupės cie tobula limnaios bendraįkūrėjo Ralfo R. Ollertzo gyvai kuriamas muzikinis fonas antrina choreografiniams spektaklio kontrastams: tylūs, šnabždesį primenantys tonai akcentuoja harmoniją bei nostalgiškus jausmus, greitas ir jausmingas muzikinis skambesys žymi nerimą, nepasitenkinimą ir jausmų chaosą.
Nors choreografės Toula Limnaios studijų bei karjeros kelias lyg ir pateisina jos kūrybinę estetiką, tačiau pernelyg didelis spektaklio panašumas su Pinos Bausch idėjiniais elementais kiek trikdo ar netgi nuvilia. Trikdo, nes automatiškai pagalvojama, jog kopijuoja; nuvilia, nes mokinė „neišlipa“ iš mokytojos dėstytų disciplinų. Nors dviračio iš naujo neišrasi, tačiau juk galima pakoreguoti jo dizainą.
 |
| Muzikinis skambesys žymi nerimą, nepasitenkinimą ir jausmų chaosą. Nuotraukos iš teatro archyvo |
Įžvelgčiau ir kai kurių spektaklio „Pasaulis yra tobulas“ scenų idėjinį panašumą su Saschos Waltz choreografine raiška. Scena, kai dvi šokėjos atsigulusios groja akordeonu, panėšėja į Saschos Waltz spektaklį „Dialogai 06 – radikalios sistemos“, kuriame muzikuoja ant žemės sugulę muzikantai. Kita scena, kuomet trys vyrai, įsitverdami į kombinezoną, pakelia, paneša bei apverčia šokėją, primena Saschos Waltz spektaklį „Kūnai“, kuomet lygiai taip pat pačiumpama, pakeliama ir nešama, įsitvėrus ne į kombinezono medžiagą, o į šokėjos odą. Abu spektakliai turi ir dar vieną judesiais panašų solo (šį kartą imu pagrįstai abejoti, ar tai tik sutapimas), kurį tiek spektaklyje „Pasaulis yra gražus“, tiek spektaklyje „Kūnai“ atlieka azijietiškų bruožų šokėjas.
Sakytum, nieko blogo, jei spektaklis jungia dvi skirtingas šiuolaikinio šokio kryptis ir taip vienu šūviu nušaunami du zuikiai, tačiau žiūrint spektaklį jaučiu, jog kažkas čia „nelimpa“, nes mieliau dirsčioju į didžiulius Halės scenos langus ir į vaizdą už jų ar į pastelinių spalvų sukneles ir į šokėjų kojų raumenis ir visai nesidomiu choreografiniu bei režisūriniu spektaklio sumanymu.
