Dar šių metų kovą, lankantis Latvijos nacionalinėje operoje vykusiame koncerte „Didysis baleto šimtmetis“, į akis krito dviejų šokio spektaklių - „Hamletas“ ir „(Ne)sek man pasakų“ - premjeras balandžio 12 d. skelbianti afiša. Ji sudomino ne tik naujais Latvijos choreografijos vardais, bet ir tuo, kad „Hamleto“ šviesų dailininkas - Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro meistras Levas Kleinas.
Vilnių ir Rygą skiria tik kelios valandos kelio, tačiau apie Latvijos choreografijos meną žinome nedaug. XX a. pirmoje pusėje Lietuvos ir Latvijos baleto ryšius mezgė Valstybės teatro spektakliuose gastroliavę rygiečiai solistai, porą metų baleto trupei vadovavusi Aleksandra Fiodorova, kuri Kaune pastatė baletus „Don Kichotas“ (1936) ir „Žirgelis kuprelis“ (1937). XX a. viduryje ir pabaigoje Lietuvoje po spektaklį sukūrė garsios balerinos Helēna Tangijeva-Birzniece, Lita Beiris, yra gastroliavę nemažai solistų, o Latvijos baleto spektakliuose kaip kviestiniai artistai pagrindinius vaidmenis yra kūrę Eglė Špokaitė ir Mindaugas Baužys. Latvijos šiuolaikinio šokio sceną šiek tiek pažįstame iš kartais į „Naujojo Baltijos šokio“ programas įtraukiamų kūrinių, tačiau to tikrai nepakanka, kad susidarytų aiškesnis kaimynų profesionalaus šokio kultūros vaizdas.
Pavasarį kilusį smalsumą pavyko numalšinti ir bent fragmentiškai naujausius Lietuvos ir Latvijos darbus baleto scenoje palyginti lapkričio 9 d. išsiruošus į Latvijos nacionalinę operą pažiūrėti spektaklių „Hamletas“ ir „(Ne)sek man pasakų“.
Aštuoneri „Kūrybinio impulso“ metai Lietuvos baletui subrandino Martyno Rimeikio „Procesą“, kartu su jo naujausiu darbu „Dienos, minutės“ šį pavasarį parodytus dar du vieno veiksmo spektaklius - „Pradžioje nebuvo nieko“ (choreografė Živilė Baikštytė) ir „Franceska Mann“ (choreografė Edita Stundytė). Paviršutiniškai peržvelgę Latvijos nacionalinės operos baleto ir šokio spektaklių sąrašą, jaunų kūrėjų pavardžių matysime nedaug, kurti choreografiją imasi taip pat vietos šokio aplinkoje subrandinti kūrėjai, įkvėpimo besižvalgantys pasaulinės literatūros klasikoje ir savo kultūroje.
2008 m. Rygos choreografijos mokyklą baigęs Antonas Freimanas - Latvijos baleto trupės solistas, jau sukūręs nemaža choreografinių miniatiūrų. Naujausiam savo spektakliui jis pasirinko Williamo Shakespeare´o „Hamletą“ ir remdamasis šiuo veikalu pats parašė libretą. Istorijos pasakojimas ir šiuolaikinis baleto spektaklis - dar praktikuojamas, tačiau vis daugiau klausimų keliantis derinys, juo labiau kai ta istorija chrestomatinė, daug kartų naudota pačiuose įvairiausiuose teatro ir kino žanruose. „Hamletas“ - neabejotinai žinomiausių teatro (ir ne tik) istorijų sąraše, todėl žiūrint spektaklį rūpėjo suprasti motyvą, skatinusį choreografą šią temą pasirinkti. Kiekviena karta nori turėti savo Hamletą, tačiau daugiau patirties sukaupusiems žiūrovams jaunatviškos ambicijos nepakanka, reikia universalesnių įžvalgų, leidžiančių geriau pažinti prieštaringus asmenybės ir ją supančio pasaulio ryšius bei jų variantus, sukeliančius neatitaisomų pasekmių.
Režisūrinė spektaklio koncepcija remiasi aiškia, logiška struktūra, nuosekliai pasakojančia Hamleto dramą. Kompozitorė Linda Leimane, užsibrėžusi susieti praeitį ir dabartį, Sergejaus Rachmaninovo muzikinius kūrinius integruoja į savo šiuolaikinius ieškojimus, išryškina choreografui svarbų zvimbiančios strėlės motyvą, kuris lemia ir vizualinį spektaklio originalumą, sujungdamas pradžią ir pabaigą, priežastį ir pasekmę. Muzika sukuria erdvę, apibrėžiančią ne tik choreografines formas, bet ir emocinius vaidmenų karkasus, paverčia spektaklio veikėjus tam tikrais ženklais, apsaugo šokėjus nuo personažų iliustravimo, leidžia daugiau dėmesio skirti savarankiškų plastinių ir emocinių pavidalų kūrimui.
Hamletas, jo Tėvas-Šmėkla, Gertrūda, Klaudijus, Ofelija ir kordebaletas veikia asketiškoje aplinkoje (scenografijos ir kostiumų dailininkai - menininkų duetas MAREUNROL´S: Mārīte Mastiņa-Pēterkopa ir Rolandas Pēterkopas). Scenovaizdyje nėra jokių pasakojimo elementų, jis patrauklus prasminiu talpumu, jame aiškiai išryškėja choreografo braižas, atskirų epizodų piešiniai. Scenografija ir šviesos kuria tikslias dramaturgines paraleles su muzika, režisūrinėmis ir choreografinėmis temomis. Strėlių spiečiai, pakibę virš atskirų personažų, panirę į šviesos srautų kuriamą miglą, jų kaita, paskutinė strėlė, lėtai judanti link Hamleto, tačiau taip jo ir nepasiekianti, nes liekanti už uždangos, - patys ryškiausi spektaklio vaizdiniai, paveikiantys iškart ir ilgam išliekantys pasibaigus spektakliui. Abejonių kelia spektaklio kostiumai, kartais atrodantys kaip savarankiškos tekstilinės kolekcijos eksponatai, šiek tiek deformuojantys šokėjų figūras, neleidžiantys iki galo suvokti choreografinių formų. Sodrios, pritemdytos drabužių spalvos parinktos taip, kad atitiktų įprastas su „Hamleto“ veikėjais siejamas asociacijas, tačiau pintos, akytos kostiumų detalės yra labiau dekoratyvinės nei konceptualios.
Aiški „Hamleto“ istorija sujungta su kitokiu pasakojimu. Antroje vakaro dalyje rodomas Elzos Leimanės spektaklis „(Ne)sek man pasakų“ taip pat remiasi literatūra, tik šį kartą - šiuolaikinės latvių literatūros klasiko Imanto Ziedonio „Spalvotomis pasakomis“. Tai kūrinys, išleistas dar 1973 m. ir tapęs vienu iš veikalų, turėjusių įtakos formuojantis XX a. antrosios pusės latvių tapatybei.
Kaip ir „Hamlete“, šiame spektaklyje siekiama sujungti skirtingus erdvėlaikius, skirtingas patirtis, šviesos spindulį išskaidyti į skirtingas spektro spalvas. Jānio Šipkēvico (Shipsea), Matīsso Čudaro ir Kasparo Kurdeko gyvai atliekama muzika yra tas garsolaidis, jungiantis atskiras pasakas į vieną naratyvą, nuspalvinamą įvairiomis spalvomis - nuo pilkos iki gintarinės.
Scenoje esančių muzikantų siluetai - integrali Latvijos scenografijos grando Andrio Freibergo sumanymo dalis. Ant platformos kylantys aukštyn ar besileidžiantys žemyn, kartu su savo instrumentais jie yra vienas pastoviausių vizualinių komponentų, kai choreografinės temos nuolat kinta, žadindamos vis kitokias plastines asociacijas. Kartais toji aktyvi kaita šiek tiek užliūliuoja, atšipina dėmesį, nukelia žiūrovą į tokią erdvę, kurioje choreografijos ir veiksmo suvokimas nebėra ypač reikšmingas. Tačiau patys choreografiniai epizodai gana įdomūs, akivaizdu, kad jų autorė puikiai susipažinusi su klasikinio baleto paveldu (ji yra viena pagrindinių Latvijos baleto solisčių), geba kurti šiuolaikiškas senųjų formų parafrazes, kurias įgyvendinant šokėjams prireikia ištvermės ir geros šokio technikos.
Madaros Botmanės kostiumai - įvairių formų, kartais primenantys romantinio ar klasikinio baleto siluetus, kartais ekstravagantiškai skulptūriški. „-8“ pasivadinusio menininko indėlis į spektaklį - aktyvios vaizdo projekcijos, dar labiau sutirštinančios spektaklio vizualines formas. Atrodo, kad tiek režisūrinių, tiek choreografinių idėjų nesistengta labiau atrinkti ir išgryninti, į spektaklį siekta sudėti jas visas - kurių nors nepaliekant vėlesniems darbams, todėl galutinis įspūdis šiek tiek eklektiškas, nepaisant librete nurodytų ir spektaklyje atpažįstamų su šokio istorija (nuo Liudviko XIV iki romantizmo, nuo Annos Pavlovos iki margų šiuolaikinio šokio formų) susijusių motyvų.
„Hamleto“ ir „(Ne)sek man pasakų“ afišoje ryškiame spektro spalvų fone pavaizduoti abu choreografai. Saviti, originalūs Antono Freimano ir Elzos Leimanės darbai skatina laukti naujų - juos pervėrusios ir sujungusios choreografijos, kaip likimo strėlės, - trajektoriją žyminčių jų darbų.
