Prieš pat festivalį „Tylos!" jaunieji teatro „Utopia" aktoriai spėjo pabuvoti Strasbūre ir pamatyti savo bendraamžių iš skirtingų Europos šalių spektaklius.
Ši kelionė - tai tarptautinio projekto „Dekalogas", kurio iniciatoriai yra teatras „Utopia" ir jo vadovai režisierius Gintaras Varnas bei direktorė Giedrė Kabašinskienė - dalis. Projektą remia programa „Vilnius - Europos kultūros sostinė", o vienas jo tikslų - sujungti skirtingų šalių teatro mokyklas bei jų auklėtinius „Dekalogo" kūrimui. Todėl Strasbūro aukštojoje teatro mokykloje lankėsi LMTA Teatro ir kino fakulteto dekanas Algis Mažeika, Vaidybos ir režisūros katedros vedėjas Aidas Giniotis, „Atviro rato" režisieriai ir aktoriai Justas Tertelis ir Ieva Stundžytė, taip pat šių eilučių autorė.
Strasbūro nacionalinio teatro bei prie jo veikiančios mokyklos vadovai pasirūpino, kad lietuvių teatralų kelionė sutaptų su jau penktą kartą mieste vykstančiu festivaliu „Premjeros", kurio metu savo darbus pristato jauni Europos teatro mokyklų auklėtiniai. Tad pažintį su būsimais „Dekalogo" kolegomis ir LMTA partneriais pratęsė pažintis su jaunuoju Prancūzijos, Italijos, Rumunijos, Bulgarijos, Šveicarijos, Norvegijos, Didžiosios Britanijos ir Vokietijos teatru.
Aukštoji Strasbūro nacionalinio teatro mokykla įkurta 1954 metais. Šiuo metu joje studijuoja 38-oji (antrus metus) ir 39-oji (pirmus metus) auklėtinių laida. Mokykla priklauso Kultūros ministerijai, bet mokymo ir studijų programą vykdo Strasbūro nacionalinio teatro direktorius ir jo skiriamas vadovas. Mokykla čia yra neatsiejama teatro dalis, tad neatsitiktinai teatrui vadovaujantis režisierius formuoja studijų programą ir parenka vizituojančius dėstytojus (meistriškumo klasėms vesti). Nuo 2008 m. liepos 1 d. teatrui ir mokyklai vadovauja režisierė ir aktorė Julie Brochen, studijų vadovė Dominique Lecoyer. Pastarosios susidomėjimas „Dekalogo" projektu jau įgijo realius kontūrus - 38-osios laidos auklėtiniai, 26 prancūzų studentai, lietuvių kolegoms parodė repetuojamo spektaklio, kurį režisuoja vizituojantis dėstytojas Jeanas-Paulis Wenzelis, ištrauką.
Studentai į prie teatro veikiančią aukštąją mokyklą priimami dvejus metus iš eilės, po to daroma metų pertrauka, studijos trunka trejus metus. Mokyklos specifiką išduoda ne tik nedidelės studentų grupės (po 22-25 auklėtinius), bet ir jų sudėtis. Tai viena iš profesinius įgūdžius formuojančių mokyklų, kur vienoje grupėje studijuoja būsimieji aktoriai (10-12), scenografai bei kostiumų dailininkai (2-3), teatro techniniai (šviesų ir elektros, garso ir vaizdo, scenos mašinerijos ir butaforijos) specialistai (4-5), vadybininkai, režisieriai ir dramaturgai (2-3). Mokykla ne tik turi galimybę naudotis teatro technine baze, bet ir pati turi mokymo „klases", kuriose vyksta bendri ir atskiroms specialybėms skirti užsiėmimai. Tarp bendrų užsiėmimų - teatro istorijos ir dramaturgijos, estetikos ir meno filosofijos, teatro vadybos, šiuolaikinės muzikos kultūros ir muzikinės improvizacijos, grojimo paskaitos bei pratybos. Vaidybos studijų programą sudaro atlikimo, balso ir dainavimo, kvėpavimo, šaudymo iš lanko, vaidybos su kaukėmis ir akrobatikos pratybos, taip pat asistavimas teatro spektakliuose, pasirinktų kūrinių repeticijos. Atskirų specialybių studentams rengiamos specializuotos stažuotės bei meistriškumo klasės, kurioms vadovauja kviestiniai dėstytojai (įprastai tokie užsiėmimai trunka vieną, du mėnesius).
Prie spektaklių dirba visi kurso studentai - mokymosi procesas glaudžiai siejamas su praktika. Intensyvi ir tikslinė studijų programa, mažas studentų skaičius, taip pat stipri techninė bazė turi įtakos mokyklos populiarumui ir stojančiųjų konkursams. Stojamieji egzaminai vyksta atskirai kiekvienai specialybės grupei, paruošiamųjų kursų mokykla nevykdo. Tiesa, kaip įprasta Prancūzijoje, mokykla nėra atsakinga už tolesnį savo auklėtinių kūrybinį gyvenimą, dauguma jų papildo laisvai samdomų teatro darbuotojų, taip pat nepriklausomų grupių bei trupių narių gretas arba į jas buriasi. Tačiau svarbu ir tai, kad bene kiekviena Strasbūro mokyklos išleista auklėtinių laida - tai tarsi teatrinis organizmas, kurį sudaro visų teatro gimimui ir funkcionavimui reikalingų specialybių žmonės.
Strasbūro nacionalinis teatras įsikūręs XIX a. pabaigos pastate, buvusiuose regiono Delegatų rūmuose; po Pirmojo pasaulinio karo čia veikė Strasbūro konservatorijos H. Berliozo salė, o po Antrojo pasaulinio karo atstatyti rūmai buvo atiduoti teatro reikmėms. 1952 m. čia įsikūrė Rytų teatro centras, 1968 m. tapęs Strasbūro nacionaliniu teatru. Teatro pastate veikiadvi - didžioji B.-M. Koltêso ir mažoji H. Gignoux salės, taip pat mokyklinė salė-studija; teatrui priklauso atokiau nuo centro įsikūrusi transformuojama „Studio Kablé". Teatras formuoja savo repertuarą iš vietoje kurtų ir koprodiusuojamų, taip pat priimamų gastrolėms prancūzų ir užsienio trupių spektaklių; repertuaras sudaromas dvejiems metams į priekį, teatro salėse nuolat vyksta muzikiniai bei kultūriniai renginiai. Vienas tokių - festivalis „Premjeros", išplėtęs savo „topografiją" iki dar vienos Strasbūro miesto teatro-aikštelės „Maillon. Europos scena". Pastaroji, įkurta 1978 m. ir nuo 2002 m. vadovaujama Bernard´o Fleury, siekia pristatyti kuo įvairesnę programą (nuo teatro, cirko iki muzikinių renginių) ir atliepti pačius skirtingiausius publikos poreikius. „Premjeros" - Strasbūro nacionalinio ir „Maillon" teatrų bendradarbiavimo rezultatas.
Festivalis „Premjeros" - tai vienas iš būdų palaikyti ryšius su buvusiais mokiniais, taip pat užmegzti naujus su mokyklomis ar jaunomis trupėmis. Iš pradžių kiek stebino žiūrovų gausa - į spektaklius rinkosi ne tik būsimi teatro praktikai, bet ir miesto žiūrovai, Strasbūro universiteto akademinis jaunimas, taip pat profesionalūs kritikai, du spektaklius įrašė „Arte" kanalas. Jaunųjų režisūriniai darbai domino žiūrovus dėl naujų vardų, ieškojimų, potencialių galimybių atspindėti šiuolaikinio jauno teatro raidos kelius. Dešimt festivalyje rodytų spektaklių, kuriuos atrinko festivalio programos sudarytoja Barbara Engelhardt, padėjo susidaryti vaizdą, apie ką mąsto jauni teatro kūrėjai, kokios teatro priemonės, kokios temos juos domina. Labiausiai krito į akis jaunųjų noras išplėsti teatro kalbą ir erdvę - jungti dramos ir medijų, fizinės raiškos ir vizualias priemones, išeiti iš įprastos scenos dėžutės. Antra - visi jie linkę atsisakyti vieno draminio teksto sceninės interpretacijos, jungti, sluoksniuoti kelis tekstus, aiškiai žinodami sumanymo tikslą. Trečia - kalbėti politinėmis ar socialinėmis temomis, iš plečiant jas iki šiuolaikinio pasaulio ir žmogaus jame jausenos problemų, arba, kas ypač būdinga buvusių socialistinių respublikų jauniems menininkams, kalbėti apie savo šalį, reflektuojant istorinį palikimą ir atmintį. Žinoma, skirtingos patirties menininkai pateikė ir skirtingus spektaklius, tačiau juose galėjai įžvelgti kūrėjų brandą, norą tobulinti profesinius įgūdžius. Šiuo požiūriu „Premjeros" - ne tik savotiškas Strasbūro teatrinės mokyklos studijų programų ar individualių ieškojimų vektorius, bet ir naujų techninių priemonių katalogas, sceninės estetikos modeliai visiems būsimiems teatro kūrėjams. Apie juos po kiekvieno spektaklio diskutavo jaunieji lietuvių teatralai, neabejoju, radę festivalyje intriguojančių sumanymų, galbūt net užsikrėtę užsienio bendraamžių drąsa ir idėjomis.
Kaip vieną įdomesnių kūrėjų norisi pristatyti italų režisierę Claudia Sorace. 2004 m. Romoje ji įkūrė nepriklausomą trupę „Muta Imago" (nariai - dramaturgas Riccardo Fazi, scenografas Massimo Troncanetti ir aktorius Glenas Blackhallas), kuri festivalyje pristatė du spektaklius - „(a+b)³" ir „Levas". Abu spektakliai - tai naujų videoprojekcijų, trimačio vaizdo ir žmogaus scenoje sąryšio kelių paieškos. Spektaklyje „(a+b)³", sukurtame „kiniškos skrynutės" principu, scenos viduryje stovi vaidybos erdvę įrėminanti „dėžutė", kurią atvėrus galima pamatyti įspūdingiausius vaizdus - nuo gyvų žmonių, šešėlių teatro iki dūmų kamuoliuke išryškėjančių raidžių ar sakinių. Istorija paprasta: laiminga pora priversta atsisveikinti užėjus karui, o po jo moteriai tenka išgyventi mylimojo netektį. Kiek sudėtingesnė ir painesnė „Levo" fabula, rutuliojama kaip vieno žmogaus, Levo Zaseckio, rusų neuropsichiatro Aleksandro Lurjė paciento, gydymo akimirkos (spektaklis kurtas pagal Levo Zaseckio 1943-1958 m. rašytus dienoraščius). Taip pat atsidūręs nedidukėje, miltais nuklotoje ir tai besileidžiančių, tai pakylančių lempų įrėmintoje erdvėje, Levas kviečiamas prisiminti karopotyrius, tačiau atsigamina padriki vaizdai, moters fotografijos, čaižūs garsai.
Vaizdas ir techninių priemonių galimybės, jų suvaldymas ir priklausymas nuo spektaklio minties - stiprioji „Muta Imago" dalis. Ne vaidyba ar atlikimas, bet žiūrovo kontempliacija, jo asociatyvus mąstymas ir pasidavimas užburiančiam reginiui domina Claudia Sorace, Milano Paolo Grassi teatro mokyklos auklėtinę, kuriai, anot jos pačios, šiuose dviejuose spektakliuose svarbiausia praeities ir atminties bei tikrovės priešprieša.
Kiek kukliau, bet taip pat daug dėmesio skirdamas spektaklio estetikai ir technikai, dirba prancūzų režisierius Matthieu Roy´us, 2007 m. baigęs Strasbūro teatro mokyklą. Festivalyje rodytas jo diptikas „Meilės laikais", statytas pagal Jeano Luco Lagarce´o „Meilės istoriją (paskutiniai skyriai)" ir Alberto Moravios „Santuokinę meilę", vienas kitą pratęsė ne tik tema, bet ir raiškos priemonėmis. „Meilės istorija" - tai dviejų vyrų ir moters likimo polifonija, kai Pirmas vyras rašo knygą apie du įsimylėjėlius ir šie atgyja realiais pavidalais, o „Santuokinė meilė" - vyro, rašančio romaną, vidinis dialogas su kūrybai įkvėpusia žmona. Pirmame dominuoja videovaizdai, antrame - pasitelkus mikrofonus sukurtas veikėjų minčių dialogas, kuris žiūrovui, girdinčiam tekstą per ausines, tampa toks intymus, tarsi jis būtų „įlindęs" į kiekvieno sielą.
Dar trys spektakliai - rumunės Elenos Costelian, serbės Sanjos Mitroviã ir šveicaro Manuelio Bürgino - leidosi į politinės temos analizę. Costelian 2007 m. baigė Strasbūro dailės mokyklą; festivalyje parodytas pirmas režisūrinis jos darbas „Tranzitas" prisilietė prie buvusio Rumunijos diktatoriaus Nicolae Ceausescu ir jo žmonos egzekucijos, įvykdytos 1989 metais. Prasidėjęs kaip mokinukės pasakojimas apie savo šalį (namus, ėjimą į mokyklą, paradus, pionierių stovyklą) ir gyvenimą joje (visuotines mankštas ir dainas, normuotą maistą, kaimyno slėptus šaldytuve bananus), netrukus spektaklis persikelia į nediduką kambarį, kuriame per televizorių transliuojamas Ceausescu ir jo žmonos teismas, o nuosprendį vykdęs budelis atsakinėja į žurnalisto klausimus. Costelian spektaklį kūrė ir kaip teatrą, ir kaip instaliaciją - žiūrovai galėjo laisvai judėti nuo vaidybos aikštelės prie kambario, pakeliui stebėdami televizorių ekrane rodomus įrašus.
Serbės Sanjos Mitrovic, praėjusiais metais įgijusios Nyderlandų pilietybę, spektaklis „Ar kada vėl būsime laimingi?" - tai asmeninės karo Jugoslavijoje ir nesibaigiančių priešpriešų tarp tautybių patirties liudijimas. Mitroviã ir jaunas vokiečių aktorius Jochenas Stechmannaspradeda spektaklį nuo vaikiško žaidimo, kur viena yra partizanė, o kitas - vokietis. Per žaidimą pasakojama apie kiekvieno vaikystę, mokyklos metus, gimines, šalį. Žaidimo nekaltumas susipina su karo įtampa, o karo tema susilieja su sporto - pirmomis spektaklio akimirkomis girdėtas Jugoslavijos „Red Star" ir Miuncheno „Bayern" mačo įrašas finale palydimas nacionalistiniais serbų sirgalių šūkiais, kuriuos iki užkimimo skanduoja Mitroviã ir Stechmannas. Jugoslavija subyrėjo, bet ar tapo laimingi tie, kurie pradėjo naują gyvenimą, pakeitė pasus, net paliko tėvynę? Vaidybos aikštelės gilumoje demonstruojami kameros išdidinti Mitroviã pasas, mokykliniai sąsiuviniai, piešiniai, draugų laiškai ir fotografijos, Jugoslavijos banknotai su daug nulių, taip pat Stechmanno giminės medis, senelės ir jos draugių, keliavusių į Miuncheną pasiklausyti Hitlerio kalbos, nuotrauka, pagaliau didžiulis futbolo laukas - paprastos, bet ir daugiareikšmės priemonės, kurios spektaklio sumanymą ir temą abiem kūrėjams padaro ypač asmeniškus. Mitroviã nevadina savo spektaklio performansu; jos manymu, tai dokumentinis teatras, kur susilieja fikcija ir liudijimas, atveriantys kūrėjams skirtingų raiškos formų galimybes.
„Ar kada vėl būsime laimingi?" yra atviros formos, rutuliojasi tarsi spontaniškai, atsisakant įprastų personažų ar charakterių. O štai šveicaro Manuelio Bürgino, 2000 m. baigusio aktorystės studijas Ciuricho muzikos ir teatro mokykloje, darbas „Kim Jong II, arba Amžinas sūnus" artimas politinio teatro formai. Bürginas 2008 m. įkūrė savo trupę „FAN AN MAX" ir šis spektaklis yra pirmas jo režisūrinis darbas. Trys scenoje esantys atlikėjai (du aktoriai ir muzikantas) „restauruoja" Šiaurės Korėjos diktatoriaus, atėjusio į valdžią 1994 m., gyvenimo akimirkas, tuo tarpu mergina, vardu Dodo, atvykusi čia iš Vakarų, susiduria su jo valdymo mechanizmu, gyvenimą reglamentuojančiomis taisyklėmis ir draudimais. Pasakojamoji vaidybos maniera artima brechtiško teatro tradicijai - aktoriai vaizduoja ir komentuoja Dodo ir Kim Jongo II, Dodo ir po šalį ją lydinčių asmenų susitikimo įvykius, apnuogindami ir šalies valdymo absurdiškumą, ir paties diktatoriaus groteskiškumą. Režisierius pabandė tarsi iš šalies pažvelgti į totalitarinės valstybės mechanizmą ir spektakliu paryškinti keliamų klausimų visuotinumą - kas yra valstybė, kas atstovauja jos galiai, ką valstybė reiškia kiekvienam jos piliečiui?
Strasbūro jaunojo žiūrovo teatre rodytas režisierių norvego Oysteino Bragerio ir brito Philipo Thorne, baigusių studijas Londono teatro mokyklose, 2008 metų spektaklis „Hamletas-mašina ir Žmogus lifte" - tai asmeniškas statytojų požiūris ir į Hamleto situaciją, ir į šiuolaikinį teatrą. Heinerio Müllerio tekstai, anot režisierių, nedažni Londono scenose, tačiau pasirinkti jie neatsitiktinai. Jaunuolio ir merginos, kaip savotiškų ilgu kaklaraiščiu surištų antrininkų, situacija uždaroje erdvėje toliau plėtojama per Hamleto ir Ofelijos likimų neatsiejamumą, nors iš tikrųjų čia svarbiausia - žmogaus vienatvės civilizacijos griuvėsiuose, žmogaus-mašinos išsilaisvinimo iš inertiško būvio tema. Kurdami spektaklį kaip priešpriešą nusistovėjusioms britų teatro tradicijoms, ypač sceniniam realizmui, režisieriai jį tarsi perskėlė pusiau - įvedė jo „antispektakliškumo", pačios teatro iliuzijos sugriovimo momentą, priversdami ką tik Hamleto vaidmenį kūrusį aktorių nutraukti vaidinimą ir išeiti iš scenos. Staigus pasikeitimas ne vieną privertė nuščiūti, tačiau po to jau mobiliuoju telefonu Ofelijai kalbančio Hamleto monologas suskambo ypač dramatiškai.
Žiūrėdama jaunųjų darbus prisiminiau kažkada Giorgio Strehlerio pasakytus žodžius, kad teatrinė mokykla yra svarbiausia formuojant teatro žmogų, nes ji moko ne vien technikos, metodo kurti savo teatrą ar supažindina su teatro idėja, ji moko jauną žmogų gyventi, suprasti pasaulį ir bandyti jį keisti, o tik paskui „daryti teatrą". „Premjerose" matyti spektakliai sužavėjo savarankišku jaunų kūrėjų siekiu mąstyti apie gyvenimą ir teatrą ir suteikti jam ypatingos prasmės. Na o tai, kad bene kiekviename spektaklyje išties buvo galima pajausti „Dekalogo" temą, tik įrodo, kad „Utopia" projektas dabar kaip niekad aktualus.
