Žodžiams netekus prasmės, lieka kūnas. Tačiau meilės objekto akivaizdoje kūnas nebepaklūsta protui, racionaliam veiksmui, įprastai žmogiškajai plastikai ir tampa išglebusiu, deformuotu, groteskišku mechanizmu.

Iki šiol Warlikowskio teatras laikėsi ant trijų banginių – antikos, Shakespeare´o, Biblijos, dabar prisidėjo Katastrofos tema. „(A)pollonijoje” ji įliejama į spektaklį kaip moralinis imperatyvas, žvelgiant į aukojimo ir aukojimosi situacijas.

Prancūzijos kritikai lietuvių režisieriaus Eimunto Nekrošiaus „Faustui“ negailėjo nei skambių liaupsių, nei skaudžių rykščių. Spektakliu šeštadienį baigtas dešimties pasirodymų maratonas Paryžiuje.

Klatos „politika” teatrališka, ironiška, farsiška, prilygstanti Alfredo Jarry aštriems pokštams, kartu choreografiška ir muzikinė, veikianti pagal judesių ir balsų partitūrą, akimirksniu perkeliančia iš istorijos į nūdieną.

Spektaklio pavadinimu Warlikowskis vartalioja keletą prasmių – tai ir įvykio „kaltininkė” Apolonia Marczyńska, ir dievo Apolono valdos, ir priešdėlis „a” kaip galbūt paneigiantis einantį toliau žodį – Polonia, Lenkija.

Lenkijoje, Torunėje, baigėsi tarptautinis teatrinis festivalis „Kontakt”. Pirmoji vieta už geriausią režisūrą teko Jano Klatos spektakliui „Dantono byla”. Deja, lietuviai liko be prizų.

„Teorema” pagal graikiškąją etimologiją yra ne vien matematinė lygtis, bet ir nuojauta, reginys, vaizdas. Grezgorzas Jarzyna puikiai paruošė Avinjono festivalio ir „Theorem” projekto pamokas ir šiandien elgiasi taip, kad spektakliai jau tampa aksiomomis.

Lenkų teatras ir teatras Lenkijoje pastaruoju metu mūsų kultūrinėj spaudoj taip gausiai ir pavydžiai linksniuojamas, kad bent dėl pusiausvyros prašosi opozicijos. Bet oponuoti būtų nelengva.

Tereikėjo apsilankyti Zbigniewo Raszewskio teatro institute Varšuvoje, kad jau jo prieigose pasijaustum esąs iš mažos ir skurdžios šalies, kuriai teatro, apskritai meno ir kultūros, reikalai yra patys niekingiausi.