„Skaičiau pritrenkiančius savo idiotizmu Beckhamo pasisakymus, jo paties apie save platinamas paskalas ir rašiau absurdiškus tekstus“. Tačiau spektaklis pirmiausiai išjuokia cinišką globalaus kapitalizmo ideologiją, masinės kultūros idiotizmą, komercinį teatrą.
Festivalis „Teatro a Corte“ finalui tradiciškai pasilieka gražiausią Savojos grafų rezidenciją, jau nuo XVII a. buvusią poilsio tarp medžioklių vieta, o vėliau – Savojos kunigaikščio mėgstamais ne vien užmiesčio namais.
Šio festivalio pagrindiniai tikslai juntami ir teatre: jis tėra priedas prie bendros regiono kultūros pažinimo, ir itin reikliam net neišeitų būti. Bet kartais ir eksperimentai maloniai nustebina.
Pokalbis su režisieriumi Christophu Marthaleriu: „Aš nesilankau teatre, nemėgstu to daryti, nes paprastai ten nieko nesuprantu. Man labiau patinka pjesę skaityti namuose, ramiai, be aktorių interpretacinio įsikišimo. Dar labiau mane erzina vaikščiojimas į koncertus ar parodas. ”
Avinjono festivaliui pasiekus finišo tiesiąją, Popiežių rūmų garbės kiemo scenoje visą savaitę rodoma Williamo Shakespeare´o „Karaliaus Ričardo II tragedija”.
Dar nepasibaigus pasaulio futbolo čempionatui, liepos 7 d. prasidėjo kasmetinis, šįmet 64-asis, Avinjono teatro festivalis, truksiantis iki liepos 27 dienos.
Mes iš tiesų visą tą laiką buvo kažkur vidury tarp meno ir politikos, tačiau mums pavyko – iki pat pabaigos niekas nebuvo tikras, ar mes išties kuriame politinę jėgą, ar pokštaujame.
Skirtingai nei, tarkime, Anglija, Velsas neturi istoriškai įelektrinto pastato ar pastovios idėjinės trupės, todėl privalo kalbėti tik per formuojamą repertuarą.
Kiekviename teatro festivalyje gali rasti visko, visokio meninio lygio vaidinimų. Neaprašinėsiu keturiolikos matytų spektaklių, paminėsiu tik tuos, kuriuos, matyt, ilgai prisiminsiu.
