Skirtingai nei, tarkime, Anglija, Velsas neturi istoriškai įelektrinto pastato ar pastovios idėjinės trupės, todėl privalo kalbėti tik per formuojamą repertuarą.
Kiekviename teatro festivalyje gali rasti visko, visokio meninio lygio vaidinimų. Neaprašinėsiu keturiolikos matytų spektaklių, paminėsiu tik tuos, kuriuos, matyt, ilgai prisiminsiu.
„Lūpų sinchroniją“ galima analizuoti begale aspektų ir čia pat pasimesti: kaip rišliai – taip rišliai, kaip stato Lepage‘as – persakyti-analizuoti garso-vaizdo-aktorystės-scenografijos-siužeto ir t.t. susikirtimus, persipynimus, kad galima būtų nepamesti spektaklio visumos?
Stebinčiam žvilgsniui neįdomi praktinė miesto gyvenimo pusė (patogumas jame gyventi). Kaip ir teatre – šiandien sekti herojų poelgius vien etiniu aspektu ir atsidėti „saviauklai” būtų gal tik anachronistiškai žavu…
„Krištolinės Turandot“ teikimo ceremonijoje triumfavo Rimo Tumino vadovaujamas J. Vachtangovo teatras ir geriausiu šio sezono spektakliu pripažintas Tumino režisuotas „Dėdė Vania“.
„Fausto” premjera praėjusio penktadienio vakarą virto „La Scala” choro ir orkestro protesto akcija. „Mes protestuojame prieš vyriausybę, kuri mažina teatrų finansavimą”, – paaiškino choro atstovu prisistatęs dainininkas.
Kalbėti apie festivalį galima gausios statistikos skaičiais ar aukščiausios teatrinės prabos pavyzdžiais, bet šįkart įdomiau skamba jo „nesusišnekėjimas“ su modernia kultūrine retorika.
Eimunto Nekrošiaus režisuotoje operoje „Faustas“ pagrindines solines partijas atliks pasaulinio garso solistai Marcello Giordani, Roberto Scandiuzzi, Dalibor Jenis, Irina Lungu ir Nino Surguladzė.
Pauliaus Tamolės Tesėjas/Oberonas – žavingai atgrasus aikštingas tironas, o vikrus Giedriaus Savicko Pakas kuria kilnų pagalbininką. Ir viso to viršūnė – Sonatos Visockaitės deklamuojama Sienos kalba – tobulai hebrajiškai!
