Materialiniu požiūriu šiandienos gyvenimas geresnis, bet žmonės, jų mentalitetas suprastėjo. Anksčiau jie vadovavosi gilesnėmis vertybėmis. Yra daug išsilavinusių žmonių, bet jie tapo paviršutiniški. Galbūt jie išmoko visuomenės žaidimų, bet pasigendu žmogaus egzistencijos gelmės.
Dėl „Auksinės kaukės” geriausio režisieriaus titulo rungiasi du lietuviai – Rimas Tuminas („Dėdė Vania”) ir Mindaugas Karbauskis („Lygiosios trunka akimirką”) bei aktoriai, vaidinantys šiuose spektakliuose.
Lygiai prieš 11 metų pastatytas spektaklis iki šiol renka tarptautinius apdovanojimus. MOT festivalio įsipareigojimas – tapti OKT/Vilniaus miesto teatro projektų koprodiuseriu.
Nekrošiaus spektaklis pagal Goethe‘s filosofinę dramą puikiai įsikomponavo į šią meilės ir mirties fiestą, meksikietišką Valpurgijos naktį.
Spalio 29 dieną sausakimšoje Maskvos Teatro centro „Na strastnom“ salėje visiškoje tyloje prasidėjo dvidešimtmečio „pamišėlio“ išpažintis.
Vertinant slovėnų teatrą, pirmiausia į akis krenta du dalykai: menininkai turi nemažai idėjų ir yra tiesiog apsėsti publikos įtraukimo manijos. Tik trijuose iš matytų dešimties slovėnų spektaklių ar performansų žiūrovai galėjo savo vietose mėgautis komfortabilia tamsa.
Festivalyje, kuris šiemet vadinasi „SPAF skelia žiežirbas“, dalyvauja kūrėjai iš Lietuvos, Rusijos, Bulgarijos, Prancūzijos, Belgijos, Šveicarijos ir Lenkijos.
Maskvoje – lietuviškas užsieniečių teatras pagal Čechovą: suomių režisieriaus videoinstaliacija „Vyšnių sodas“ su lietuvių aktoriais ir prancūzų režisieriaus Erico Lacascade´o spektaklis „Dėdė Vania“.
Kai visuomeninis socialinės kritikos žvilgsnis kreipiamas į tai, kaip teoriškai nusižengiama žmogaus teisėms ir laisvėms, šokio mene jos dėmesio centru betarpiškai tampa kūnas, kenčiantis neetiškus ir netolerantiškus veiksmus.
