Gruzijoje visada buvo politinio teatro tradicija, scenos menas visada daugiau ar mažiau operatyviai reaguodavo į aktualijas. Taip buvo ir sovietmečiu. Negalėčiau pasakyti, kad visada pavyksta, bet visada rašomos „karštos“ pjesės ir statomi spektakliai pagal jas.
Dažnai režisieriai šią pjesę stato norėdami apvainikuoti savo kūrybą. Galbūt man dar šiek tiek per anksti jos imtis, tačiau reikia kokios nors pabaigos, kad prieitum naują pradžią. Po šio spektaklio prasminga grįžti ir prie ankstesnių Shakespeare’o pjesių.
Per opozicijos demonstracijos vaikymą ir protestų tramdymą Minske buvo suimti ir kaimyninės šalies teatralai.
Aktoriai džiaugėsi sulaukę labai šilto priėmimo ir didelio populiarumo. Žmonės labai noriai bendravo, diskutavo ir visa spaudos konferencija buvo parodyta per televiziją.
Kauno kamerinio teatro spektaklis „Karštas šokoladas“ buvo sutiktas su dideliu susidomėjimu ir itin palankiai įvertintas. Aptarimo metu kauniečių darbas kritikų buvo įvardintas kaip postmodernizmo klasika.
Shakespeare‘as lieka nepažeistas, jis tik perkeltas į šiandieną, kur Laertas už tėvą grįžta keršyti nešinas šaunamuoju ginklu, vietoj šarvų matome apsaugininkų aprangą, vietoj karūnos – prabangius kostiumus. Cigaretė, stiklas viskio, apsaugininkų ausinės.
Chabarovsko teatro „Malyš” nominuotas net keturis kartus: už geriausią mažos formos spektaklį, už geriausią režisūrą – Konstantinas Kučikinas, scenografiją – Andrejus Nepomniaščius ir už kostiumus – Natalija Sydzykova.
Materialiniu požiūriu šiandienos gyvenimas geresnis, bet žmonės, jų mentalitetas suprastėjo. Anksčiau jie vadovavosi gilesnėmis vertybėmis. Yra daug išsilavinusių žmonių, bet jie tapo paviršutiniški. Galbūt jie išmoko visuomenės žaidimų, bet pasigendu žmogaus egzistencijos gelmės.
Dėl „Auksinės kaukės” geriausio režisieriaus titulo rungiasi du lietuviai – Rimas Tuminas („Dėdė Vania”) ir Mindaugas Karbauskis („Lygiosios trunka akimirką”) bei aktoriai, vaidinantys šiuose spektakliuose.
