Giacomo Casanova – vienas grasiausių pasaulio mergišių. Tačiau jo patyrimai už buduaro ribų – įspūdingi: jis ir rašytojas, ir poetas, ir lošėjas, ir smuikininkas, ir laisvasis masonas, ir kilmingų asmenų draugas.
Didingas erdvės vaizdas uždangai pakilus sušvyti įvairiausiomis spalvomis, tačiau apšvietimui pasikeitus netrunka išryškėti griaunantys laiko pėdsakai – apmušalai apspurę, lipdiniai aptrupėję, baliustrados apdaužytos…
Gruzijoje visada buvo politinio teatro tradicija, scenos menas visada daugiau ar mažiau operatyviai reaguodavo į aktualijas. Taip buvo ir sovietmečiu. Negalėčiau pasakyti, kad visada pavyksta, bet visada rašomos „karštos“ pjesės ir statomi spektakliai pagal jas.
Dažnai režisieriai šią pjesę stato norėdami apvainikuoti savo kūrybą. Galbūt man dar šiek tiek per anksti jos imtis, tačiau reikia kokios nors pabaigos, kad prieitum naują pradžią. Po šio spektaklio prasminga grįžti ir prie ankstesnių Shakespeare’o pjesių.
Per opozicijos demonstracijos vaikymą ir protestų tramdymą Minske buvo suimti ir kaimyninės šalies teatralai.
Aktoriai džiaugėsi sulaukę labai šilto priėmimo ir didelio populiarumo. Žmonės labai noriai bendravo, diskutavo ir visa spaudos konferencija buvo parodyta per televiziją.
Kauno kamerinio teatro spektaklis „Karštas šokoladas“ buvo sutiktas su dideliu susidomėjimu ir itin palankiai įvertintas. Aptarimo metu kauniečių darbas kritikų buvo įvardintas kaip postmodernizmo klasika.
Shakespeare‘as lieka nepažeistas, jis tik perkeltas į šiandieną, kur Laertas už tėvą grįžta keršyti nešinas šaunamuoju ginklu, vietoj šarvų matome apsaugininkų aprangą, vietoj karūnos – prabangius kostiumus. Cigaretė, stiklas viskio, apsaugininkų ausinės.
Chabarovsko teatro „Malyš” nominuotas net keturis kartus: už geriausią mažos formos spektaklį, už geriausią režisūrą – Konstantinas Kučikinas, scenografiją – Andrejus Nepomniaščius ir už kostiumus – Natalija Sydzykova.
