Man atrodė, kad Molière‘as, kaip ir apskritai klasicizmas, – pernelyg taisyklingas, todėl nuobodus. Tik dabar, tiesiogiai susidūręs su Molière‘u, patyriau, koks tai įdomus, turtingas ir gyvas teatras, kur į klasikinės poezijos rūbą įvilktas Renesanso gaivalas su visu savo karnavaliniu šėlsmu.
Apdovanojimai ypatingi tuo, kad juos teikia kolegos teatro praktikai, vertinantys ne geriausią režisierių, aktorių ar dailininką, o geriausią spektaklį – kaip viso kūrybinio kolektyvo darbo rezultatą.
Pakviestas bendradarbiauti su Valstybiniu Šiaurės Graikijos teatru Salonikuose režisierius nusprendė iš netolimos užmaršties prikelti minėtą spektaklį. Su visais jo geraširdiškais milžinais, aukštais bokštais, traukiniais, su visa nostalgiška rožine scenos dekoracija bei subtilia, ilgai persekiojančia muzika…
Kaip liudija po spektaklio surengto susitikimo dalyvių klausimai, nors „Mistro“ tema Maskvos publikai pasirodė gana egzotiška, ji labai nuoširdžiai bandė gilintis į kūrinio prasmes ir – kad ir kaip būtų paradoksalu – įžvelgė spektaklyje gerokai daugiau nei lietuvių teatrinė bendruomenė.
Kai pirmą kartą Koršunovas lankėsi Islandijoje, čia siautė tikra audra. Atsimenu, kalnuose važiuodamas rogėmis, jis tiesiog pradingo sniego rūke. Ačiū Dievui, grįžo ne tik iš šios pūgos, bet sutiko dar kartą atvykti į mūsų šalį.
Miesto tarybos vadovė Juhani Leppä pasakė: „Nuo seno yra žinoma, kad menas pozityviai veikia žmogaus savijautą, todėl mes manome, kad logiška platinti bilietus į kultūros renginius miesto sveikatos įstaigose”.
Tuminas neslepia, kad keletą kartų repeticijų metu buvo puolęs į neviltį: įpratęs aktorių laikyti savo bendraautoriumi, jis buvo pasiryžęs, anot paties, išdurti visai trupei akis, kad imtų matyti gyvenimą.
Beveik visi šiuolaikiniai vokiečių operos režisieriai „išaugo“ iš maištingos 1968-ųjų dvasios: Prahos pavasario, Paryžiaus Gegužės neramumų, JAV paplitusių „antivietnamietiškų“ nuotaikų, piliečių teisių, hipių judėjimų ir t. t. Šie režisieriai maištavo prieš savo pirmtakų propaguotą klasicizmą.
Vytautas Narbutas ir Filippia Eliasdottir – kalbu apie juos abu iš karto, nes jųdviejų bendros pastangos darsyk sukūrė originalų, tačiau kartu ir tradicinį šurmulį, kuris laiko apėmęs žiūrovą dar ilgai po spektaklio pabaigos.
