Varšuvos universiteto dėstytoja straipsnyje „Mesijai, prekė eksportui“ analizuoja ir lygina Ivaškevičiaus pjesę ir vengrų rašytojo Győrgy Spiró apysaką „Mesijai“ – taip pat apie Adomą Mickevičių ir to laikotarpio Vilniaus realijas.

Buvo siaubingai gėda dėl Tėvynės. Ko gero, tokį jausmą išgyvena žmonės, kurie išvažiavo iš Lietuvos ir nė nenori į ją atsigręžti.

Roland‘as Petit bendradarbiavo su prancūzų menininkais Jeanu Cocteau, Serge‘u Gainsbourg‘u, Cesaru, Maxu Ernstu, Janu Tinguely. Jis sukūrė apie šimtą baleto spektaklių.

„Kaligula” kol kas buvo suvaidinta tik vasario pradžioje Maskvoje. Imperatoriaus Adriano viloje įvyko europietiška šio spektaklio premjera.

Maskvos Tagankos teatro drama „parašyta“ sekant geriausiomis Gogolio karčių komedijų tradicijomis. Tai apžvalgininkus verčia prabilti ne apie vieną teatrą, o visą sistemą

Lietuvos ambasadorius Švedijoje Remigijus Motuzas juokavo, kad kai kurie spektaklio momentai jam labai priminė posėdžius apie Lietuvos įvaizdį, kuriuose pačiam teko dalyvauti.

Jeigu aplinkybės klostosi taip, kad reikia prisiimti atsakomybę, vadinasi, reikia ją prisiimti, priešingu atveju ko būtų vertos visos ligšiolinės mano kalbos apie teatrą?

„Neketinu dirbti su šia trupe. Tegu jiems vadovauja jų profesinė sąjunga. Man jau užteks šitos gėdos, šitų pažeminimų, … troškimo dirbti stokos, šito vien pinigų troškimo”

„Reikia kurti savo teatrą, o ne savo režisūros stilių – stilius anksčiau ar vėliau išraus tau duobę. Ir visa šita įprasta sistema, kuri nesukuria teatro (nepastato namų), veda į tuštumą.”