Kritika: organizatoriai ignoruoja klasikinius tekstus, dramaturgiją bei nusipelniusias trupes. Rengėjai: jų tikslas – surinkti menininkus ir jų kūrinius, siūlančius naujas formas.
Maždaug du dešimtmečius Tagankos teatras buvo ko gero vienintelė visavertės laisvės „zona” visoje tuometėje ciniško ideologinio letargo apimtoje sovietinėje imperijoje.
Varšuvos universiteto dėstytoja straipsnyje „Mesijai, prekė eksportui“ analizuoja ir lygina Ivaškevičiaus pjesę ir vengrų rašytojo Győrgy Spiró apysaką „Mesijai“ – taip pat apie Adomą Mickevičių ir to laikotarpio Vilniaus realijas.
Buvo siaubingai gėda dėl Tėvynės. Ko gero, tokį jausmą išgyvena žmonės, kurie išvažiavo iš Lietuvos ir nė nenori į ją atsigręžti.
Roland‘as Petit bendradarbiavo su prancūzų menininkais Jeanu Cocteau, Serge‘u Gainsbourg‘u, Cesaru, Maxu Ernstu, Janu Tinguely. Jis sukūrė apie šimtą baleto spektaklių.
„Kaligula” kol kas buvo suvaidinta tik vasario pradžioje Maskvoje. Imperatoriaus Adriano viloje įvyko europietiška šio spektaklio premjera.
Maskvos Tagankos teatro drama „parašyta“ sekant geriausiomis Gogolio karčių komedijų tradicijomis. Tai apžvalgininkus verčia prabilti ne apie vieną teatrą, o visą sistemą
Lietuvos ambasadorius Švedijoje Remigijus Motuzas juokavo, kad kai kurie spektaklio momentai jam labai priminė posėdžius apie Lietuvos įvaizdį, kuriuose pačiam teko dalyvauti.
Jeigu aplinkybės klostosi taip, kad reikia prisiimti atsakomybę, vadinasi, reikia ją prisiimti, priešingu atveju ko būtų vertos visos ligšiolinės mano kalbos apie teatrą?
