Pasaulio istorija iš australų pusės gali skambėti lygiai taip pat mums keistai, kaip ir kryžiaus žygiai arabų akimis. „Mes susidūrėme su teorija, kad naciai savo ikonografijai pasivogė senovės indų simbolį svastiką”.
„Bergmano dvasia – tai nenuilstanti naujos teatro išraiškos paieška. Teatro, kuriame Aktorius ir Tekstas su viltimi laukia unikalaus Aktoriaus ir Žiūrovo susitikimo”, – rašoma festivalio pristatyme.
Torunės temos: karo metai ir Leningrado blokada, kanibalizmas; suaugęs sūnus, nepažindamas motinos, ją išprievartauja; čigonaitė suvilioja įtėvį, pagimdo jam vaiką, kitą įdukrą įtėvis sudegina savo duonkepėj…
Migracija, krizė, utopija. „Wienner Festwochen“ šios temos nuo spektaklio į kitą migravo, kartais tapdamos pesimistinėmis, bet vis dažniau – su viltimi. Antraip – velniam tas teatras kuriamas, jei nesitikima nieko pakeisti?
Dantės epinė poema Italijoje yra programinis kūrinys mokyklose, o kiekvienas žymesnis aktorius jaučia pareigą viešai jį perskaityti. Tačiau bandymų jį transformuoti į pilnavertį sceninį kūrinį nėra daug.
Ketinimai sukaupti daugiau lėšų ir surengti aukšto lygio programą atsimušė į krizės sieną: valdžia, nors ir buvo pažadėjusi skirti dvigubai daugiau, skyrė gerokai mažiau nei buvo įprasta.
Visuomenę papiktino tai, kad užkulisiuose pagrindine ir vienintele tuoj virtusiai Džiuljetai buvo padovanotas 1953 m. pastatyme Džiuljetą vaidinusios latvių teatro ir kino legendos Vijos Artmanės žiedas.
Rumunija-Vokietija-Kroatija-Lenkija-Švedija. Tokį maršrutą OKT/Vilniaus miesto teatro trupė ketina įveikti vos per mėnesį.
„Rezervatą“ ėmėsi statyti Pietų Prancūzijos teatras „Conduite Intérieure“, o „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ bus pristatyta Dubline vyksiančiuose šiuolaikinės lenkų ir lietuvių dramaturgijos skaitymuose.
