Ritualas – praeiti besigrimuojančius aktorius – būtinas „Saulės teatre“: jis primena, kad atėjai į svečius, esi čia laukiamas, bet žiūrovams nebus vaidinama, kad teatras atsiranda staiga, iš niekur.
Teatrui sutikus dalyvauti šiame renginyje, režisieriui Eimuntui Nekrošiui, „Hamleto“ aktoriams ir visai kūrybinei grupei iškilo nelengva užduotis sutrumpinti trijų su puse valandų spektaklį beveik per pusę.
Pasaulio istorija iš australų pusės gali skambėti lygiai taip pat mums keistai, kaip ir kryžiaus žygiai arabų akimis. „Mes susidūrėme su teorija, kad naciai savo ikonografijai pasivogė senovės indų simbolį svastiką”.
„Bergmano dvasia – tai nenuilstanti naujos teatro išraiškos paieška. Teatro, kuriame Aktorius ir Tekstas su viltimi laukia unikalaus Aktoriaus ir Žiūrovo susitikimo”, – rašoma festivalio pristatyme.
Torunės temos: karo metai ir Leningrado blokada, kanibalizmas; suaugęs sūnus, nepažindamas motinos, ją išprievartauja; čigonaitė suvilioja įtėvį, pagimdo jam vaiką, kitą įdukrą įtėvis sudegina savo duonkepėj…
Migracija, krizė, utopija. „Wienner Festwochen“ šios temos nuo spektaklio į kitą migravo, kartais tapdamos pesimistinėmis, bet vis dažniau – su viltimi. Antraip – velniam tas teatras kuriamas, jei nesitikima nieko pakeisti?
Dantės epinė poema Italijoje yra programinis kūrinys mokyklose, o kiekvienas žymesnis aktorius jaučia pareigą viešai jį perskaityti. Tačiau bandymų jį transformuoti į pilnavertį sceninį kūrinį nėra daug.
Ketinimai sukaupti daugiau lėšų ir surengti aukšto lygio programą atsimušė į krizės sieną: valdžia, nors ir buvo pažadėjusi skirti dvigubai daugiau, skyrė gerokai mažiau nei buvo įprasta.
Visuomenę papiktino tai, kad užkulisiuose pagrindine ir vienintele tuoj virtusiai Džiuljetai buvo padovanotas 1953 m. pastatyme Džiuljetą vaidinusios latvių teatro ir kino legendos Vijos Artmanės žiedas.
