Nuostabu gyventi Omsko festivalio ritmu. O jei tektų būti ne šios svetingos šalies viešnia, ne privilegijuotosios kultūrinės mažumos plūduru, o žmogumi, priverstu gyventi, išlikti, išgyventi Rusijoje?

„Musilio maratonas” ir režisierius be savybių; kultūros „anomalijos”, svetur tampančios norma; opera ir autorinės teisės – paskutinis reportažas iš festivalio Amsterdame.

Protestuodami prieš Romeo Castellucci spektaklį „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“, „Civitas“ nariai mėtė į teatro lankytojus smarvę skleidžiančias petardas, laužė scenografiją, o paskui išsitraukę rožinius ėmė melstis.

Motina, karo veteranė komunistė, visada draudė dukrai grįžti namo vėliau nei 10 vakaro. „Visi mano performansai, kuriuose aš pjausčiausi, plakiausi, deginausi, buvo atlikti iki dešimtos vakaro“, – sako Marina.

Nugriebti jau patikrinti kituose festivaliuose spektakliai ar seniai patekėjusios žvaigždės: Borisas Charmatzas „Vaiku“ pernai būrė Avinjono publiką, „Complicite“ teatras su „Meistru ir Margarita“ keliauja iš vieno festivalio į kitą, o dar Wilsonas, Antony, Abramovič…

Po tokio vaidinimo mūsų artistai jautėsi išniekinti. Niekam nereikia spektaklio subtilumo, poezijos, niuansų. Kaip teks vaidinti parke, kur greta rodoma pora šimtų spektaklių?

Nors ekonominės krizės palaužta Latvijos opera vis dar balansuoja ant bankroto ribos, teatras, nepamirštantis savo misijos ir visapusiškai rūpindamasis spektaklių kokybe, įrodo esąs vertas pagarbos ir pagalbos.

Pirmą kartą festivalio svarbiausią apdovanojimą išsivežė užsieniečiai. Tai ne tik didelis džiaugsmas studentams, bet ir svarbus įvykis Lietuvos vaidybos mokyklos istorijoje.

Taip, tai paskutinė vakarienė, tačiau kartu ir ekspresyvi intelektuali diskusija apie tai, kaip paversti žmogiškumą „-izmu“. Ar gali tapti įstatymu pagarba žmogaus sugebėjimui kurti, mąstyti ir jausti.